Teatro ir kino aktoriaus, bardo, skaitovo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vlado Bagdono nereikia pristatinėti nei žiūrovams nei klausytojams, kuriems aktoriaus kūryba ne kartą padėjo ištverti kasdienės rutinos pilkumą. Žmogus, suvaidinęs Pirosmanį, graiką Zorbą, Faustą, jau savaime yra iš kitos, daug tauresnės, šio pasaulio dimensijos. O dabar Lietuvoje – adventas ir laukimas. Kada vėl pradės ilgėti diena. Ir mes tapsime linksmesni, draugiškesni, geranoriškesni. V. Bagdonas vaidina ir Rusijoje. Tad, nepaisant, jog vos ne kasdien girdime, jog „rusai puola“, norisi aktoriaus paklausti, ar ir Rusijoje žmonės tokie pat susvetimėję kaip mes?
„Matau žmones, kurie važinėja brangiomis, prašmatniomis mašinomis. Spūstys Maskvoje begalinės, o ir metro žmonių daug. Yra žmonių, kurie metro nevažinėja, nes bijo po teroro aktų. Yra žmonių, kurie nevažinėja iš principo, jie turi gerus automobilius, tris, keturias valandas praleidžia kelyje, nes gyvena už Maskvos, vadinamosiose „dačiose“ – vilose.
Dėl susvetimėjimo – teatro principai neleidžia niekam susvetimėti. Esame vieningi, atlikdami spektaklį, o į namus beveik pas nieką nevaikštau. Tiesa, esu Sankt Peterburge lankęsis režisieriaus Leonido Alimovo namuose. Dabar jis paskirtas Sankt Peterburgo Veros Komisarževskajos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Palaikau su juo draugiškus santykius. Maskvoj su „Mossovieto“ teatro direkcija, administracija, aktoriais, su kuriais vaidinu, labai gerai sutariu. Vaidinu su jaunatviškais aktoriais, tai jaunimas mane prieš spektaklį ar po spektaklio ir apkabina. Vaidinu spektaklyje „Mašenka“, kuris pastatytas pagal Vladimiro Nabokovo romaną. Labai geras spektaklis, tik vaidiname mažojoje salėje, į kurią telpa vos 100 žiūrovų. Spektaklis mėgstamas, bet Maskvoje žmonės labai skuba. Tokio skubėjimo Lietuvoje neužtiksi, o žmonių susvetimėjimą pastebiu važiuodamas metro. Žmonės įnikę į mobiliuosius, kažką spaudo, žiūri.
Ir Vilniuje pusė keleivių troleibusuose žiūri į savo mobiliuosius. Jie nebūtinai veda susvetimėjimo link, bet tapome nuo telefonų priklausomi. Žmogus nėra laisvas. Technologijos savotiškai susaisto žmonių gyvenimus. Aš pats, jei išėjęs iš namų pamatau, kad nepasiėmiau telefono, grįžtu kelis šimtus metrų atgal namo, kad jį pasiimčiau“, – sako V. Bagdonas.
Vladas Bagdonas | S. Žumbio nuotr.
– Tai jau tampa ne laisve, bet pančiais. Žmogus tampa bet kur pasiekiamas. Jo buvimo koordinatės lengvai nustatomos. Gal kada nors ir prie šv.Kūčių stalo sėdėsime įbedę akis į telefonus?
– Taip ir bus. Nes visi šeimos nariai turi savų draugų, kuriems siuntinės žinutes ar priiminės sveikinimus.
– Ar netampame kažkokiais prie „debesų“ prijungtais kiborgais?
– Kiborgais jaunimas netaps. Tai mes, vyresnieji, daromės zirzliai. Tai visų kartų problema, nieko nepakeisime. Dabar technologijų amžius. Viskas vyksta taip, kaip ir turi būti. O visa kita – tik zirzimas.
– Ar jūsų, skaitovo, aktoriaus, netrikdo, kad dabar bandoma kalbėti sakiniais, kurie baigiasi ne balso nuleidimu, bet pakėlimu. Klausiamąja intonacija. Tarsi visą laiką kažko klaustume. Ar tai nėra vakarietiškų intonacijų mėgdžiojimas?
– Aš irgi tai pastebėjau. Neovakarietiškumo tendencija ryški, bet šiek tiek kaimiška. Nes dar neatitinka tikrovės. Dabar dar tik pamėgdžiojame Vakarus. Reikėjo numanyti, kad tai vyks šeimose, mokyklose. Man teko matyti TV laidų, kaip Estijoje ir Lietuvoje vyksta mokymo procesai. Estų švietimo sistema yra viena pirmaujančių pasaulyje, o mes labai atsiliekame.
– Mes daug ką mėgdžiojame. Netgi iš tikrųjų tikinčius. Dauguma mūsų vestuvių ir krikštynų bažnyčioje yra daugiau ne religinė būtinybė, bet pramoga. O kunigai tampa šios pramogos vienu iš komponentų. Puošybinių įkaitų. Kalėdos taip pat tampa tik pramoga.
– Esame tarp katalikų ir netikinčių. Netikintys katalikai. Ir nežinome, į kurią pusę pasukti. Kunigai taikosi prie rinkos, bet tai yra neteisinga, tai yra neteisybė. Galiausiai suprasime, ką darėme ne taip ir ką reikia daryti, kad žmogus jaustųsi laisvas savo valstybėje.
– Ar jūsų netrikdo tas ypatingas, kartais net gyvuliškas, godumas kuo daugiau turėti sau – čiupti, griebti ir kuo mažiau palikti kitiems?
– Noras turėti mūsų tautai įdiegtas labai seniai. Mes gi tik valstiečiais remiamės, o valstybė, mūsų istorija orientuojasi į žmones, kurie kažką turėjo, turi, pasiekė. Orientuojasi į kunigaikščius, didikus, didžiūnus. Nebuvo iš jų nė vieno „biedno“. Gal tik Simonas Daukantas nebuvo turtuolis, bet ir jo vardo per dažnai neminime. Didžiosios ir praeities, ir dabarties žvaigždės – kurie turi turto. Jie – „gliancuotuose“ žurnalų viršeliuose. Ten nėra žmonių, patyrusių ubagystės vargą.
