Kodėl globalizuotis? 1989-ieji Rytų Europoje ir istorijos politika

Šiame Zoltano Ginelio (Zoltána Ginelli) parengtame, iššifruotame ir suredaguotame trijų dalių interviu istorijos profesorius Džeimsas Markas (James Mark) kalba apie savo naujausią knygą. D. Markas yra Ekseterio universiteto istorijos profesorius. Jo tyrimų sritis – valstybinio socializmo istorija ir atminties politika Vidurio ir Rytų Europoje iš pasaulinės istorijos, transnacionalinių procesų ir lyginamosios analizės požiūrio taško. D. Markas 2019 m. baigė vadovauti dviem penkerių metų trukmės projektams: „1989 Po 1989: Valstybinio socializmo žlugimo permąstymas pasaulinėje perspektyvoje“ (1989 After 1989: Rethinking the Fall of State Socialism in Global Perspective) ir „Socializmas tampa globalus: Šaltojo karo sąsajos tarp „antrojo“ ir „trečiojo pasaulio“ (Socialism Goes Global: Cold War Connections Between the ‘Second’ and ‘Third Worlds’).

Jie siekė kitaip pažvelgti į valstybinį socializmą, Šaltąjį karą, sisteminius 1989–1991 m. pokyčius ir posocialistinį laikotarpį Rytų Europoje, juos suprantant kaip pasaulinių procesų bei kolonializmo ir antikolonializmo istorijos dalį. Šių projektų pavadinimai kilo iš dviejų skelbtų straipsnių¹. 2019 m. skelbta net keletas šio projekto knygų, pvz., „1989: Pasaulinė Rytų Europos istorija“ (1989: A Global History of Eastern Europe) ir „Alternatyvios globalizacijos: Rytų Europa ir postkolonijinis pasaulis“ (Alternative Globalizations: Eastern Europe and the Postcolonial World), rengiami dar trys tomai, kurių vienas vadinsis „Istorizuojame baltumą Rytų Europoje“ (Historicizing Whiteness in Eastern Europe). Skaitytojus taip pat galėtų sudominti paroda pavadinimu „Tito Afrikoje: „Solidarumo vaizdavimas“ (Tito in Africa: Picturing Solidarity), rengta kaip antrojo projekto dalis ir pasirodysianti knygos pavidalu. Parodoje pristatomos Jugoslavijos prezidento Josipo Tito kelionės po Afriką praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Neprisijungimo judėjimo trečiojo pasaulio šalyse kontekste.

I dalis. Socialistinių šalių globalizacija ir 1989-ieji

– Įžangoje minėti projektai „1989 Po 1989“ (1989 After 1989) ir „Socializmas tampa globalus“ (Socialism Goes Global) siekė naujai pažvelgti į Rytų Europos šalių socialistinę praeitį, Šaltąjį karą ir sisteminius 1989–1991 m. pokyčius iš bendro pasaulinės istorijos požiūrio, juos suprantant kaip kolonializmo ir antikolonializmo istorijos dalį. Gal galėtumėte pristatyti šiuos projektus, jų pagrindinius sumanymus ir tikslus bei aptarti, kokiame kontekste jie atsirado?

– Pirmas dalykas, kurį reikėtų paminėti, mano manymu, yra tai, kad čia kalbame ne tik apie Rytų Europos problematiką. Tai kur kas platesnis klausimas. Būtent kaip mes rašome Europos šalių istoriją apskritai? Per pastarąjį dešimtmetį girdime vis daugiau istorikų raginimų vengti europocentrizmo ir Europos istoriją rašyti iš dekolonizacijos ir postkolonizacijos požiūrio. Tokie moksliniai darbai ėmė rastis prieš penkiolika metų. Juose pripažįstamas didžiulis Europos vaidmuo pasaulio istorijoje, tačiau tai nelaikoma pasiteisinimu, leidžiančiu ignoruoti išorės įtaką Europos šalių tapatybėms ir institucijoms, kurios irgi būta. Ypač pažymėtina imperijos ir jos žlugimo įtaka, tapusi sėkmingu pagrindu permąstyti Europos vidaus istoriją.

Kaip Europoje vykdyto genocido pobūdžiui atsiliepė Europos kolonizatorių smurto apraiškos Afrikoje, kaip Europos Sąjungos formavimąsi paveikė dekolonizacija ir aktyvūs santykiai su Afrika ir kaip prieš dekolonizacijos grėsmę nukreipta kontrrevoliucija sukūrė neoliberalią Europą, aptaria Gurmindera Bambra (Gurminder Bhambra)². Taip pat verta paminėti Elizabetos Buetneros (Elizabeth Buettner) veikalą apie pokolinijinę migraciją ir Europos kultūrų persiformavimą³ bei visai neseniai skelbtą Stiuarto Vardo (Stuart Ward) ir Astridos Račos (Astrid Rasch) darbą apie iki galo nesuvokto Britų imperijos palikimo apraiškas „Brexit“⁴.

Rytų Europos istorikai įsitraukė lėčiau, tačiau neseniai pasirodė tikrai puikių darbų. Man atrodo, kad tai iš dalies nulemta vis griežčiau kritikuojamo „pereinamojo laikotarpio“ suvokimo kaip būtinos, nuolatinės ir niekad nesibaigiančios konvergencijos liberaliojo Vakarų kapitalizmo link, rimtai kritikuoto ne tik populistinės dešinės, bet ir kairiųjų. Tačiau vyraujančios, be abejo, vis dar išlieka ganėtinai uždaros tautų ir regionų istorijos.

– Regionui pasitinkant naujas, hibridinio pobūdžio santykių tarp šalių ir pasaulinės integracijos bei geopolitinio pozicionavimosi formas, būtina permąstyti Rytų Europos istoriją pasauliniame kontekste. Rytų Europos istoriją reikėtų suvokti iš platesnės globaliojo kapitalizmo istorijos perspektyvos. Tai reiškia valstybino socializmo griūties nagrinėjimą ne per didvyriško nacionalinio išsilaisvinimo 1989-aisiais paradigmą, o kaip naujo, dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusio kapitalistinės globalizacijos laikotarpio dalį.

– Šį požiūrį vis dažniau pastebime tarp jaunosios istorikų kartos atstovų, ypač kairiųjų pažiūrų, kurie siekia kritikuoti kolonializmo ar antikolonializmo apraiškas jų regionų istorijose ir apmąstyti, ką reikštų regiono istorijos globalizavimas arba tokios požiūrio neturėjimas⁵ . Šio klausimo svarba itin išryškėjo Sirijos „pabėgėlių“ ar „migrantų“ krizės (termino pasirinkimas, be abejo, sako labai daug apie jūsų požiūrį) metu, kai populistinės dešinės, o kai kuriais atvejais – ir kairės vyriausybės teigė, kad Rytų Europa yra kitokia, nes ji neturi kolonijinės praeities šleifo nei jokio sąryšio su Europos kolonializmu ir – būtent todėl – jokio „baltųjų kaltės jausmo“ (white guilt), lėmusio Vakarų polinkį priimti kuo daugiau migrantų.

Čia ir galėjome stebėti Rytų Europos istorijos politizaciją: gal tai tebuvo nacionalinių naratyvų visuma, galbūt – labai riboto Europos istorijos suvokimo pavyzdys, save kažkokiu būdu laikant tiek Vakarų dalimi, tiek atskiru nuo jų – kaip kada patogiau? O gal visgi įmanoma tokį istorijos suvokimą kritikuoti, žiūrint į Rytų Europos vaidmenį pasaulyje iš kur kas platesnės perspektyvos, kaip turintį kiek sudėtingesnių sąsajų su Europos kolonializmu ir antikolonializmu?

– Jūsų projektai prisidėjo prie naujos pasaulinės istorijos literatūros bangos, pradėjusios kilti prieš 10–15 metų. Tokios literatūros šiandien gausu, universitetuose vis daugiau ir daugiau pasaulinės istorijos programų, ši tyrimų sritis vis garsėja ir sulaukia vis daugiau dėmesio. Kodėl, jūsų manymu, tokio pobūdžio tyrimai yra svarbūs siekiant suprasti šių dienų problemas, naujus geopolitinius iššūkius Europoje ir, konkrečiai, Rytų Europoje? Galbūt siekėte ginčyti tam tikras plačiai paplitusias ar įsigalėjusias nuostatas?

– Jų pavyzdžių yra daug, bet paminėsiu vieną iš aptariamų mūsų knygoje „1989: Pasaulinė Rytų Europos istorija“ (1989: A Global History of Eastern Europe). Joje siekėme ginčyti istorinėje literatūroje nuo 1989 m. plačiai įsišaknijusią nuostatą, kad Rytų Europa – tai nesibaigiančios vesternizacijos regionas ir kad jos istorijai parašyti visiškai pakanka vidinio, europietiško požiūrio. Po 1989-ųjų „sugrįžimo į Europą“ idėja taip pat tapo atskaitos tašku Rytų Europos šalių istorijose, ką geriausiai iliustruoja šio regiono centrinis vaidmuo Normano Davieso knygoje „Europa. Istorija“. Prieš 50–60 metų istorikai daugiausia siekė regioną kaip nors įtraukti į pasaulinius procesus, dažnai – iš marksistinės perspektyvos, tačiau vis stiprėjantis Rytų Europos europėjimas reiškė istorinių tyrimų ir istoriografijos deglobalizaciją. Tuo tarpu mes siekėme nagrinėti regiono geopolitinį ir kultūrinį pozicionavimąsi platesniame kontekste, ypač turint omeny populistinių valdančiųjų elitų pastangas ginčyti vakarietiškąjį liberalizmą kaip Rytų Europai būtiną kryptį.

– Rytų Europa visuomet buvo kur kas platesnių globaliojo kapitalizmo procesų dalis. Ji siekė šiems priešintis arba save laikyti pakraščiu ar pusiau pakraščiu, išorine dalimi. Daugiausia mus domino šie Rytų Europos istorijos klausimai: kaip išvengti tapimo ekonominiu pakraščiu ir tiesiog tolimu užkampiu? Gal būtų kokių nors Vakarams atitinkamų sistemų ar šalių santykių būdų? Ar, priešingai, ekonominiam ir politiniam Rytų Europos vystymuisi užtikrinti tiesiog būtina prisitaikyti prie kapitalistinių Vakarų normų?

– Tačiau tai nebuvo vien tik politinis ir ekonominis klausimas. Mes taip pat siekėme iš globalios perspektyvos parodyti, kaip buvo sudaromi rasės ir kultūros sumanymai. Ir tik tokios kaip ši, platesnės perspektyvos mums leido matyti visumą daugybės XX ir XXI a. istorijos projektų, supratusių Rytų Europos vietą pasauliniame kontekste visiškai skirtingai. Rytų Europą apibrėžėme kaip „neapsisprendusį regioną“ (swing region), kuris dažnai jaučiasi esantis „kažkur tarp“: kartais žvelgia į Vakarus, kartais kitur, o kartais – į kelias puses vienu metu.

– Labai populiaru sisteminius 1989–1991 m. pokyčius laikyti globalizacijos proceso dalimi, prisijungimu prie „laisvojo pasaulio“ ir, pagal neoliberalųjį naratyvą, vadinamųjų pereinamosios rinkos ekonomikų kūrimosi pradžia. Kaip rasti pagrindo abejoti šiais vyraujančiais naratyvais apie 1989-uosius ir kaip 1989-ieji, kaip pasaulinės istorijos dalis, iš naujo suvokiami jūsų darbuose?

– Vakaruose, manau, paveikiausias ir pirmaujantis 1989-ųjų vaizdinys – tai vokiečių apsupta ir griaunama Berlyno siena.

– Taip, dar visai neseniai, lapkričio 9 d., minėjome jos griūties trisdešimtmetį.

– Šiuos vaizdus neseniai matėme ir dar kartą, jie kartojami metai po metų. Nors jie ir nėra itin mėgstami pačioje Rytų Europoje, kur 1989-ieji suprantami įvairiai, tačiau Vakaruose – Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje – Berlyno sienos griūtis yra pirmaujantis vaizdinys, mirgėjęs Vakarų spaudoje pernai minint šio istorinio įvykio trisdešimtmetį. Kodėl šis vaizdinys toks garsus? Be abejo, Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu gerokai prieš 1989-uosius, bet jos neblėstančio žinomumo priežastis yra tai, kad ji įkūnija nemažai mitologijos, supančios 1989-uosius. Pirma, tai neva buvo visiškai atskirtas, siena ir spygliuota viela aptvertas pasaulis, neturėjęs jokio sąlyčio su globalizacija. Bet kokie bandymai priimti naujas globalizacijos formas visada žlugdavo. Antra, šiuose vaizdiniuose matoma didvyriška rytų europiečių kova už laisvę ir noras tapti vakariečiais: „Jie nori būti kaip mes.“ Taip šie vaizdiniai tampa visuomenės perėjimo santykių pagrindu – amžinu Vakarų liberalizmo vaizdinio troškimu. Bet už jų slypi dar viena tiesa: šie pokyčiai ir toks perėjimas buvo naudingiausias visuomenės viršūnei, kuri prisibijojo pernelyg aktyvaus plačiųjų masių įsitraukimo.

– Būtent šį naratyvą ir norėjome ginčyti, parodydami, kad 1989-ieji buvo ne globalizacijos įvykis, o pasirinkimo kryžkelė tarp skirtingų globalizacijos būdų, ir kad komunistinės valstybės visada buvo globalios valstybės, nors dažnai kiek kitokiais būdais nei įprasta vakarietiškajam liberalizmui.

– Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, baigusis stalinizacijai ir vis spartėjant dekolonizacijai, šios valstybės siekė atsiverti, ieškoti galimybių užmegzti santykius su trečiojo pasaulio šalimis, taip pat – nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios – taisyti ar atnaujinti santykius su Vakarų Europa. Eilinių piliečių judėjimo laisvė buvo ribota, tačiau jokiu būdu ne neįmanoma: pavyzdžiui, nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios daugiau nei po milijoną lenkų per metus Vakarus pasiekdavo kaip turistai. Balkanų teritorijų pastarųjų poros dešimtmečių lėtų derybų dėl įstojimo į ES kontekste galima paminėti juntamą ilgesį jugoslaviškojo „raudono paso“ laikų (pradedant šeštuoju dešimtmečiu) judėjimo laisvei. Taigi, socialistinių valstybių santykis su globalizacija yra gerokai sudėtingesnis, nei siūlytų spaudoje vyraujantys vaizdiniai.

Mes taip pat siekėme suprasti, kaip vienas globalizacijos būdas laikui bėgant pakeitė kitą, tad mums buvo labai svarbu, kad 1989-ieji nebūtų laikomi atskaitos tašku. Be abejo, tai buvo itin svarbus lūžio taškas – nors pačiais 1989-aisiais tai dar nebuvo visiškai aišku, kitokios įvykių baigtys taip pat buvo įmanomos – nes tais metais griuvo vienpartinės sistemos ir tapo galutinai aišku, kad Rytų Europa telksis į Vakarų pirmavimu paremtą globalizacijos būdą. Visgi mes tai suvokėme kaip ilgai besitęsusio proceso dalį. Pradedant aštuntuoju dešimtmečiu daug vykstančių procesų rodė būtent tai: pavyzdžiui, ką Peras Hiogselis (Per Högselius) pavadino „slapta integracija į Europą“, t. y. įtraukta energijos infrastruktūra ir kiti nauji projektai, ar nauja finansinė globalizacija, paremta įsiskolinimu, kreipiančiu Rytų Europą į Vakarus, ir t. t.⁶ Tam tikros šalys buvo atviresnės ir labiau paveiktos nei kai kurios kitos, ypač vakarinės Rytų bloko šalys ir Jugoslavija, tuo tarpu Sovietų Sąjunga liko uždaresnė. [Vakarinės] Rytų bloko šalys buvo labiau linkusios priimti pokolonijinę globalizaciją 1950–1970 m., siekusią prekybos saitų ir abiem pusėms naudingo vystymosi, nes turėjo atitinkamus papročius ir reikalingas žinias. Visgi vėliau jų žinovams vis sunkiau sekėsi suvaldyti naująją finansinę globalizaciją, perleidusią pasaulio ekonomikos valdymą Pasaulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui, kuriuos, savo ruožtu, nuo devintojo dešimtmečio ėmė vis labiau prižiūrėti Vakarų valstybės.

Kitas svarbus dalykas, kurį norėjome apžvelgti, tai išaugęs rytų europiečių vaidmuo kuriant ir pasisavinant daugelį pagrindinių vėlyvojo XX a. sumanymų, tokių kaip neoliberalioji ekonomika, liberaliosios demokratijos sklaida, tautiniu pagrindu kuriamos valstybės ir „sugrįžimas į Europą“. Šie sumanymai buvo ne tik girdimi iš priešininkų lūpų, bet ir priimami daugelio komunistų reformatorių – iš tiesų, nubrėžti takoskyrą tarp šių dviejų grupių būtų gana sunku. Negalima teigti, kad šios grupės paprasčiausiai priėmė Vakarų siūlomus sumanymus, nes dažnai jos buvo visateisės tų sumanymų bendraautorės ir anaiptol ne visada žiūrėjo į Vakarus. Jų tam tikri globalizacijos būdai patirti po Vakarų Europos imperijų griūties ir XX a. vidurio dekolonizacijos – palietusios Lotynų Ameriką, Afriką ir Tolimuosius Rytus – laikotarpiu užmegzti ryšiai su šalimis iš viso pasaulio leido svarstyti ir kitokius pokyčių būdus.

Kai kurie šių būdų devintajame dešimtmetyje atrodė itin patrauklūs. Pavyzdžiui, naujai besikuriančios ekonomistų grupės Lenkijoje buvo itin susidomėjusios neoliberaliomis pertvarkomis Čilėje ir svarstė, ar Lenkijos vadas Jaruzelskis negalėtų būti jų generolas Pinochetas. Tuomet būtų galima įgyvendinti neoliberalias pertvarkas, šalies ekonomiką atverti pasauliui, bet kartu likti vienpartine valstybe kaip Kinija⁷. Įdomu tai, kad kai kurie Vakarų stebėtojai buvo įsitikinę, jog būtent toks scenarijus ir buvo labiausiai tikėtinas. Pavyzdžiui, knygoje „1989: Pasaulinė Rytų Europos istorija“ (1989: A Global History of Eastern Europe) aptariamose 1982 m. TVF diskusijose matyti, kad Vakarų investuotojai ir Lenkijos bankai įžvelgė galimybių, susijusių su karo padėties įvedimu Lenkijoje. Viena vertus, prieš Lenkijos piliečius nukreiptas smurtas buvo siaubingas; kita vertus, jie anaiptol nejautė simpatijų „Solidarumo“ judėjimui su, jų nuomone, nepamatuotais ir nepraktiškais darbininkų demokratijos siekiais. Jiems atrodė, kad griežtesnis autoritarinis, karo padėties komunizmas buvo būtent tai, ko ir reikia, norint Lenkijoje įvesti neoliberalią tvarką. Platesnė neoliberalizmo dviprasmiško santykio su demokratija istorija ir už Rytų Europos ribų tyrinėta plačiai – čia verta paminėti Kino Slobodiano (Quinn Slobodian) neseniai pasirodžiusią puikią knygą „Globalists“⁸.

Tad aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje ėmė megztis štai tokie labai įdomūs mišrūs santykiai. Kai kurie iš jų – tarp Rytų ir Vakarų, bet kartais žinovai žvalgėsi ir į Pietus bei Rytus, ieškodami įkvėpimo. Taigi, Rytų Europos atsakas į politines, socialines ir moralines vėlyvojo komunizmo krizes galėjo pasukti bet kuria iš daugelio galimų krypčių. Šitai pamatysime žiūrėdami globaliai ir neapsiribodami atskirų valstybių ir tautų istorijomis.

– Socialistinės šalys, pasak jūsų, ėjo savu globalizacijos keliu, bet vėliau iškilo visa apimantis metanaratyvas apie globalizaciją kaip Vakarų vadovavimu paremtą projektą, kurį daugelis laiko neišvengiamu ar natūraliu reiškiniu paprasčiausiai dėl technologijų plėtros ar „laisvojo pasaulio“ pergalės ir šalių ekonomikų atvėrimo kapitalizmui. Tačiau jau kurį laiką stebime naujus geopolitinius postūmius, ginčijančius JAV nuo pokario turėtą valdžią, kaip Kinijos iškilimas ar Pietų ir Pietryčių Azijos šalys kaip Indija, Užsachario Afrikos šalys, kuriančios naujus valdymo siekių laukus. Prie to pridėkime politinę suirutę šių dienų Lotynų Amerikoje bei vis dar svarbų – ir, ko gero, nuvertintą – Rusijos geopolitinį svorį ir suprasime, kad vaidmenys ir įtaka pasaulyje gali kisti palyginti greitai. O ir pats globalizacijos sumanymas nuolat ginčijamas.

Kiek, rašant skirtingų ir tarpusavyje besivaržančių globalizmo būdų istoriją, jums padėjo pasaulinės socializmo istorijos išmanymas? Argumentuojate, kad abejonių dėl Vakarų valdymu paremtos globalizacijos buvo visada, bet ką būtent turite omeny kalbėdamas apie „socialistinę globalizaciją“ ir kuo ji skyrėsi nuo vakarietiškosios?

– Pradėti reikėtų nuo to, kad pati globalizacijos sąvoka yra anachronistinė: nors ir vartota 1950–1980 m., bet labai retai ir tuo metu paprasčiausiai reiškusi visumą taisyklių, pagal kurias veikė pasaulinė sistema. Sąvoka plačiai paplito dešimtajame dešimtmetyje, ėmusi reikšti kapitalistų valdomos, finansinės ir neoliberalizmo būdais grįstos globalizacijos formą. Visgi šią sąvoką, mano manymu, tikslinga vartoti ir toliau, nes literatūroje ji pirmauja. Jei norime ją ginčyti, turime prie jos prieiti – netgi teigdami, kad globalizmo būdų yra daug. Būtent todėl ją nusprendėme vartoti knygoje „Alternatyvios globalizacijos: Rytų Europa ir postkolonijinis pasaulis“ (Alternative Globalizations: Eastern Europe and the Postcolonial World) Prancūzakalbėje literatūroje paplitusi sąvoka mondialisation kiek priimtinesnė, nes palieka skirtingų pasaulėkūros būdų galimybę ir padeda kritiškai vertinti mums pažįstamą ir palyginti naują globalizacijos atmainą.

Socialistinės globalizacijos (ar mondialisation) sustiprėjimas prasideda šeštojo dešimtmečio pabaigoje, nes žlungant Europos imperijoms atsiranda galimybių perkurti pasaulio ekonomiką. Tam tikros organizacijos, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija, imasi kurti naujas, poimperines laisvosios prekybos formas, kurios skaldytų buvusių imperijų prekybos monopolius ir skatintų iki tol marginalizuotas buvusias šalis aktyviau veikti savo regionuose siekiant po truputį keisti imperinių jėgų paliktą pasaulio tvarką. Tačiau tokie veikėjai kaip Raulis Prebičas (Raúl Prebisch), vienas iš kampanijų už pažangų pasikeitimą vadų, dažnai kritikavo Rytų Europos komunistus dėl jų telkimosi į dvišalius santykius, nesutikimo bendradarbiauti tarpusavyje regiono labui ir nepakankamo pasiaukojimo bendram tikslui, kai tai jiems patiems nebuvo patogu – ypač pasitaikius naujoms galimybėms Vakaruose. Šiuo požiūriu iš tikrųjų kalbame apie regioną „kažkur tarp“.

– Laisvosios prekybos ir pasaulio ekonomikos pertvarkymo sumanymus skleidė visų pirma socialistai ir kitos nekapitalistinės jėgos. Septintajame dešimtmetyje taip pat iškilo tam tikra socialistinė teisių samprata – kolektyvinės teisės, teisė į ekonominį teisingumą po kolonializmo, teisė į rasinę lygybę, – diskutuota tarptautinių organizacijų lygmeniu ir kartais įgyvendinama Afrikos, Karibų jūros regiono ir Lotynų Amerikos valstybėse dėl jų ryšių su Rytų Europos socialistinėmis valstybėmis, pastarosioms tarpininkaujant.

– Šie atitinkami ryšiai aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė silpnėti, nes pokolonijinis projektas išgyveno krizinį laikotarpį, bet po Šaltojo karo pabaigos daugelis iš jų atsinaujino. Siuzana Bailė (Susan Bayly) savo darbuose kalba apie vis dar vyraujančias socialistines vertybes, kuriomis paremta prekyba tarp socialistinių ar posocialistinių šalių⁹. Tokio palikimo pavyzdžių rastume ir daugiau. Nors ir praradę bet kokį socialistinį turinį, šie socialistinių laikų ryšiai dešiniųjų Rytų Europos populistų pastarąjį dešimtmetį buvo naudojami ieškant atitikmenų, galinčių papildyti jų dalyvavimą ES projekte.

1970–1990 m. susikuria labai stipri Vakarų pirmavimu paremto kapitalizmo forma, reaguojant į dekolonizuotų šalių esą nepamatuotus norus – kokiais jie laikyti nuo Vašingtono iki Londono – turėti teisę perkurti pasaulio ekonomiką. Ko gero, rimčiausia šio iššūkio nusistovėjusiai pasaulio ekonomikos tvarkai išraiška tampa aštuntojo dešimtmečio viduryje pasigirdę raginimai nustatyti Naująją tarptautinės ekonomikos tvarką¹⁰. Ši atitinkama globalizmo forma Vakarų – ypač Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose – priimama kaip grėsmė, tad į ją žvelgiama atitinkamai: siekiama pasaulinę tvarką atkurti, ne Vakarų šalių siekius daryti įtaką pasaulinei sistemai palikti nuošalyje, o socialistų bandymus perkurti pasaulio ekonomiką atitolinti nuo įstatymų. Būtent tada daugelis Rytų Europos komunistų valdžios narių ir žinovų – išskyrus Rumunijos ir Jugoslavijos – ėmė pamažu atsiriboti nuo griežtų „trečiojo pasaulio šalių vertybes skatinančio“ ekonominio projekto reikalavimų. Tai buvo istorinis įvykis ir dar vienu atžvilgiu: Afrikos ir Azijos šalys, siekusios ekonominio perskirstymo pasauliniu mastu, ėmė vartoti sąvoką „Globali Šiaurė“, Rytų Europą laikydami jos neatsiejama dalimi šiai vis mažiau ir mažiau skiriantis nuo pramoninės, kapitalistinės baltųjų Europos bei Šiaurės Amerikos.

Tačiau šie sunkumai nereiškė, kad sąsajos tarp šalių, kažkada drauge siūliusių platesnį antikolonijinį ar socialistinį pasaulio vaizdinį, neišvengiamai nutrūks. Vien pažvelgus į aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Rytų Europos istoriją matyti, kad šio regiono santykiai su socialistinėmis ir pažengusiomis valstybėmis iš viso pasaulio buvo ir toliau plėtojami. Tačiau taip pat pažymėtina, kad tai nutiko visai kitokių siekių sąlygomis, socialistinio turinio liko nedaug.

– Į 1989-uosius galima žvelgti ir kaip į deglobalizaciją, nes daugelis Rytų Europos iki devintojo dešimtmečio plėtotų ryšių paprasčiausiai žlugo.

– Neblogas pavyzdys būtų Vokietijos Demokratinės Respublikos saitai su Vietnamu. Vietnamas dabar daugiausia eksportuoja kavą, nes kavos pramonė devintajame dešimtmetyje ten sukurta didelėmis VDR investicijomis. Šie ryšiai 1989-aisiais nutrūksta, tačiau šio palikimo apraiškos matomos iki šiol. Kai kurie ryšiai nenutrūko ir po 1989-ųjų: Čekoslovakijos, Serbijos, taip pat ir Rusijos karinės pramonės įmonės eksporto į buvusių partnerių šalis Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose nenutraukė.

– Pasak jūsų, 1989-ieji Rytų Europoje yra ne tik išskirtinis linijinės demokratizacijos ir kapitalizmo plėtros istorijos, išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos laikotarpis, bet ir pasaulio tvarkos pokyčių tiek Vakaruose, tiek Rytuose, lemtus skirtingų globalizacijos formų sąveikos, vertinimas. Į 1989-uosius žvelgdami iš šios perspektyvos, galime atpažinti „slaptą integraciją“ socialistinių šalių, kurios anaiptol nebuvo tokios atskirtos, kaip siūliusi 1989-ųjų iškalba, – jų įsitraukimas į likusį pasaulį jau buvo prasidėjęs.

Neoliberalizmo sąvoka buvo reikšminga „pereinamojo laikotarpio“ procese, kuris po 1989-ųjų „negalėjo neįvykti“. Šaltojo karo laikų priešpriešos tarp socializmo ir kapitalizmo bei mitologizuotos kovos tarp planinės ekonomikos ir laisvosios rinkos fone esame įpratę girdėti, kad 1989-ieji buvo neoliberalizmo sėkmės laikotarpis, įrodęs „laisvos“ rinkos ekonomikos galią ir liberalios demokratijos su ribotu valstybės vaidmeniu pranašumus. Rimtų istorikų dėka žinome, kad šis supratimas anaiptol nėra teisingas. Negana to – ji itin ideologizuota ir klaidinanti, nes, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, valstybinio socializmo ir neoliberalizmo santykis buvo kur kas sudėtingesnis.

Šiuo požiūriu įdomu svarstyti neoliberalizmo raidą pasaulinėje istorijoje, siekiant plačiau aptarti perduodamų žinių, žinovų ar politinių viršūnių bei įvairių siekių vaidmenį Rytų Europos „perėjimo laikotarpiu“. Kaip pasaulinė socializmo istorija gali padėti suprasti neoliberalizmo ištakas? Galbūt į šį „perėjimo laikotarpį“ galėtume žvelgti ne kaip į tiesiog su Vakarų pagalba žengtą žingsnį pirmyn, Fukujamo (Fukuyama) skelbtą „istorijos pabaigą“ ar socializmo žlugimą, o labiau kaip į neoliberalistinį projektą, kurį veikė įvairios jėgos – dažnai ne tik Vakarų ir ne tik Europos.

– Neoliberalizmo istorija – tai ne tik anglų ir amerikiečių pasaulio, ne tik Globalios Šiaurės istorija. Neoliberalizmo šaknų galima rasti daug kur: žinome, kas vyko Singapūre, Čilėje, Pietų Afrikoje ir t. t. Istorikai – pavyzdžiui, Artemis M. Kalinovskis (Artemy M. Kalinovsky) – teigia, kad neoliberalizmas taip pat yra socialistinių šalių krizės ir centralizuotos plėtros blogybių Šaltojo karo metais pasekmė¹¹. Rytų Europa buvo šios pasaulinės istorijos dalis. Kiti – pavyzdžiui, Johana Bokmana (Johanna Bockman) ar, visai neseniai, Adamas Fabris (Ádám Fábry) – tikina, jog kai kurie pagrindiniai neoliberalizmo požiūriai septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo priimtini tiek Rytų, tiek Vakarų Europai¹². Kaip jau minėjau, regiono žinovai Šaltojo karo metu žvalgėsi ne tik į Vakarus: daugelį patraukė sumanymai – vėliau pradėti vadinti neoliberaliais, – kilę iš Lotynų Amerikos ir Rytų Azijos dar devintajame dešimtmetyje. Rinkos ir jos šakos bei veiksmingumo sumanymai, ūkio subjektų pertvarkymas – visa tai socialistinėms sistemoms anaiptol nebuvo svetima. Be abejo, kai kurioms šalims – tokioms kaip Vengrija ir Lenkija, jau turėjusioms palyginti išvystytus rinkos veikimą, – jų sukauptos žinios, atėjus 1989-iesiems, leido iš socialistinės rinkos greitai peršokti į kapitalistinę. Iš tikrųjų, daugeliui Rytų Europos ekonomistų šis šuolis nebuvo labai jau didelis. Taip pat, kaip pažymėjo Filipas Teras (Philipp Ther), spartus neoliberalizmo įsigalėjimas dešimtojo dešimtmečio „Rytų Europos laboratorijoje“ Vakarų Europai, ypač Vokietijai, grįžo bumerangu, skatindamas spartų žemo uždarbio sektoriaus augimą¹³.

Rinkos liberalizmas buvo patrauklus požiūris dėl jo gebėjimo suardyti nomenklatūrines struktūras. Daugeliui komunizmo priešininkų pagrindinis klausimas 1989-aisiais – kaip atsikratyti didžiulio valstybinio aparato? Galiausiai skirtingų pažiūrų grupės susivienijo kovai su valstybiniu socializmu. Pavyzdžiui, Lenkijos „Solidarumo“ judėjimas vienijo platų kiekį pažiūrų, tarp kurių vyraujanti – kova dėl darbininkų siekių. Tačiau naujai atsirandančios neoliberalų grupės Gdanske ir Krokuvoje ekonomiką suprato visiškai kitaip. Nepaisant to, 1989-aisiais jos suvienijo jėgas, kad neliktų nomenklatūros. Liko kritikų, kurie ragino priešintis besąlygiškam įtraukimui į Europos Sąjungą ir Vakarų kapitalizmą, nuogąstaudami, kad ekonominiai sprendimai paliekami nedemokratiškoms transnacionalinio lygio struktūroms ir kad Rytų Europa liks užribyje, mažai ką reiškianti naujai besikuriančioje „pasaulinėje gamykloje“ (global factory). Bet jų balsas buvo vis mažiau girdimas.

– Reikšmingas skirtumas tarp 1989-ųjų ir 2019-ųjų yra tai, kad šiandien vėl norima didelio valstybės aparato: valstybės nebėra bijoma, ji suprantama kaip kažkas, kas mus apsaugos nuo neva niekšiškų globalizmo jėgų – ar jos reikštų nelygybės didinimą, ar lyčių (gender) ideologijos, multikultūralizmo plitimą, ar klimato kaitą.

– Didelė valstybė mus apsaugotų stiprindama tautinę bendruomenę ar mus išlaikydama nuo gimimo iki mirties.

Tačiau reikėtų klausti, kodėl neoliberalizmui Rytų Europoje priešintasi taip mažai dešimtajame dešimtmetyje. Išskyrus pavienius streikus ar protestus, pasipriešinimo buvo labai nedaug, ypač lyginant su Lotynų Amerika ar Afrika, kur TVF ir Pasaulio banko sukurtos labai panašios struktūros. Taip pat ir lyginant su plačiai kilusiais darbuotojų sumanytais neramumais devintojo dešimtmečio Rytų Europoje. Svarbu pažymėti, kad vietinė valdžia šiais sumanymais ruošė dirvą iš anksto: čekų istorikų Mičalo Kopečeko (Michalo Kopeček) ir Viteslavo Somerio (Vítězslav Sommer) projekte nagrinėjama, kaip vėlyvojo socializmo visuomenėse buvo skleidžiamas individualizmo sumanymas, taip jas iš anksto paruošiant neoliberalizmui. Dėtos didelės viltys į vakarietišką vartotojiškumą – didelis pokyčių troškimas, skatintas paskutinius tris komunizmo laikotarpio dešimtmečius, – daugelį vertė tvirtai įtikėti kapitalizmo siekiais ir įskiepijo pereinamajam laikotarpiui reikalingos kantrybės.

Kartu tai buvo ir civilizacinio pasirinkimo klausimas: neoliberalizmas buvo laikomas ne tik ekonominiu išsigelbėjimu, bet ir būdu prisijungti prie Vakarų.

– Jei 1989-ieji buvo daugiausia valdžios projektas, o transnacionalinių struktūrų įsitraukimas istoriją tik trigdo, būtų galima teigti, kad pertvarkos, prasidėjusios maždaug nuo septintojo dešimtmečio, irgi atėjo iš kitur… Socialistinės valstybės nebuvo labai atskirtos ir iš tikrųjų turėjo šiokią tokią veikimo laisvę, nepriklausomybę, buvo sukūrusios savus globalizacijos ar įsitraukimo į pasaulio ekonomiką būdus.

– Siekis išvengti užribio ar atsilikusiųjų nuo Vakarų Europos vardo buvo naujoviškos Rytų Europos istorijos pagrindinis siekis. Vakarų prisivijimas, reiškęs didesnį įsitraukimą į Vakarus, o ne atitinkamą paiešką, buvo kertinis lūžio laikotarpis.

Ankstyvojo Šaltojo karo laikų diskusijoms įtaką darė skurdo ir alkio patirtis tarpukario laikotarpiu, tad buvo keliamas klausimas, kiek yra tiesos teiginyje, kad Rytų Europa tapo agrikultūriniu Vakarų užkampiu. Ar bus įmanoma tokio likimo išvengti užsidarius nuo Vakarų ir imantis savarankiškos ir savipakankamos plėtros būdų? Pastarąsias įkvėpė Lotynų Amerika, kuri, savo ruožtu, įkvėpimo anksčiau sėmėsi iš Rytų Europos ekonomistų, kaip savo darbuose teigia Džozefas Lavas (Joseph Love) ir Manuela Boača (Manuela Boatcă)¹⁴. Septintajame dešimtmetyje toks savęs atsitvėrimo nuo Vakarų kelias imtas peikti ir galiausiai nutarta, kad jis veda į akligatvį, tad aštuntojo dešimtmečio reformatoriai išmoko Vakarų nebijoti. Tai buvo itin lėtas ir neretai kritikuotas procesas.

Pagrindinis Rytų Europos siekis buvo įsitraukimas į pasaulio ekonomiką ir sėkmingos eksporto pramonės kūrimas, leisiantis pasiekti aukštesnį išsivystymo lygį. Maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga tapo lankstesnė savo Rytų Europos bendrininkų atžvilgiu iš dalies dėl to, kad Maskvą, kaip socialistinės sistemos centrą, vis labiau erzino tai, kad šaliai lyg ir nebuvo jokių galimybių nusimesti pirminių žaliavų gamintojos ir energetikos tiekėjos vaidmenį labiau technologiškai pažengusių vakarinių bloko šalių atžvilgiu. Sovietų valdžiai nepavyko užkirsti kelio bloko šalių bendradarbiavimui su Artimaisiais Rytais, siekiant gauti naftos, prekybai su Vakarais ir Lenkijos (1986) bei Vengrijos (1982) prisijungimui prie TVF¹⁵.

Įdomus devintojo dešimtmečio bruožas buvo tai, kaip Rytų Europos žinovams pavyko sustiprinti tikėjimą, kad Vakarus prisivyti pavyks būtent per vakarietiškos kultūros puoselėjimą. Lenkų geografai šiuo klausimu nuveikė tikrai daug. Tomašas Zaryckis (Tomasz Zarycki), pavyzdžiui, dar prieš 1989-uosius tyrinėjo, kaip Europos regionai, nusimetę griežtas valdžias ir Rytų–Vakarų civilizacijų kryžkelės ženklo, atrodytų naujai įsivaizduojamoje Europoje¹⁶. Tai buvo dalis platesnių apmąstymų apie tai, kaip Rytų Europa nebus laikoma užkampiu, jei atsisakys atskirties ir įsitrauks į Vakarus.

www.criticatac.ro.

Vertė Marius Jakštas.