Kultūrinis gyvenimas Ceikiniuose visada buvo gyvas ir įdomus. Pasikeitus kultūros laisvalaikio rengėjai, jis nenublanko, o įgavo naujų spalvų. Ceikinius savo šypsena ir jėgomis tarsi nušvietė čia labai smagiai ir su dideliu noru dirbti pradėjusi Ema Trapikienė. Ji greitai surado kalbą ir su vyresniais, ir su jaunesniais. Kaip pati sako, dabar turi puikią komandą, o sumanymų jaunai moteriai niekada netrūksta. Ema gimusi ir užaugusi Anykščių krašte, gražiame Debeikių miestelyje. Lietuvos edukologijos universitete baigė Technologijų mokytojos magistro studijas, yra surengusi kelias asmenines rankdarbių parodas. Iš medžiagos skiaučių jos sukurtas mielas lėles įvertino ir Ignalinos krašto muziejuje vykusios varžytuvinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ komisija. Ema Trapikienė tapo rajoninio turo nugalėtoja (kartu su Inese Čepule, Liongina
Gudeliene, Nijole Trinkūniene ir Vidmanta Visakavičiene). Emos lėlytės iškeliavo į regioninę parodą Molėtuose… O šiuo tamsiu ir niūriu karantino laiku Ema prisiminė japonų pasakojimą apie tai, kad žmogus, kuris išlanksto 1000 origami gervių, gali sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildys. Šiandien Ceikinių kultūros namų salės palubėje – lyg balta pasaka ar svajonė – sūpuojasi lygiai 1000 gervelių, kurias Ema su savo pagalbininkais išlankstė visų džiaugsmui ir vilčiai…
– Kaip gyvenimas jus atviliojo į Ceikinius?
– Gimiau ir užaugau Anykščių krašte, o į Ceikinius tikriausiai grąžino pats gyvenimas. Mano mamos gimtinė – netoli Ceikinių esantis Ropiškėlės kaimas, tėčio gimtinė taip pat Ignalinos rajone, Kriaučiškės kaime. Dar kolūkio laikais jie „pabėgo” į Anykščių rajoną. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, jog išvykusi studijuoti į sostinę susiradau vyrą, kurio gimtinė irgi yra čia, Ceikinių seniūnijos Kančiogino kaime. Po 9 metų gyvenimo Vilniuje buvome sugrįžę į mano gimtinę, kur kūrėmės ir praleidome dvejus metus. Tačiau kai paauginau antrąjį sūnelį ir pradėjau ieškoti darbo Anykščiuose, Utenoje, tiesiog neradau tinkamo. Ir visiškai netikėtai pamačiau skelbiamas varžytuves į Ceikinių kultūros ir laisvalaikio rengimo specialisto pareigas. Pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad reikia pabandyti. Džiaugiuosi, kad pavyko. Toks mūsų kelias į Ceikinius.
– Kuo jums patinka ar nepatinka gyvenimas kaime?
– Mes šiuo metu gyvename ne pačiuose Ceikiniuose, o Kančiogine. Iš tiesų gyvenimas kaime visiškai kitoks: ramesnis, jaukesnis. Mes su vyru tikrai nesigailime, kad iškeitėme miestą į kaimą. Matydami, kaip mūsų vaikai džiaugiasi būdami kieme, kaip gali saugiai žaisti, išdykauti, lakstyti, esame laimingi ir mes. Gal daugumai atrodo, kad kaime žmogus neturi galimybių tobulėti ir panašiai, bet aš su tuo nesutinku. Šiuolaikinėje visuomenėje, kai technologijos yra taip išvystytos, ir miesto, ir kaimo žmogus yra lygiaverčiai. Viskas priklauso tik nuo paties požiūrio, norų ir pastangų. Žinoma, gal kaime ir daugiau to buitinio darbo, tačiau vėlgi – viskas priklauso nuo to, kaip sugebi surasti laiko sau, savo pomėgiams. O to laiko rasti tikrai galima.
– Kaip Ceikinių žmonės jus sutiko, kiek laiko dirbate laisvalaikio rengėja ir kuo šis darbas ypatingas, žavus ar sunkus?
– Kultūros ir laisvalaikio rengimo žinove dirbu nuo vasario mėnesio. Žmonės yra skirtingi, vieniems gal patinku, kitiems gal ir nelabai, tačiau džiaugiuosi tuo, kad labai dažnai sulaukiu šiltų žodžių, palaikymo. Iš tiesų, manyčiau, kad mane supa tik geri žmonės. Yra būrelis jaunimo, kurie be galo aktyvūs, noriai dalyvauja su manimi įvairiose veiklose, daug padeda, kai sugalvoju kokį nors sumanymą. Mūsų dainų ansamblio „Serbenta“ moterys – taip pat be galo nuostabios. Iš jų sulaukiu palaikymo. Labai gražiai sutariame. Dažnai kartoju, kad be žmonių aš viena nepadaryčiau nieko. Kaip sakoma, vienas karys mūšio lauke – ne karys. Tuo šis darbas ir žavus. Man visi kaimelio žmonės vienodai svarbūs, labai noriu ir stengiuosi su kiekvienu rasti ryšį ir bendrauti draugiškai. Didelį palaikymą jaučiu iš seniūnijos darbuotojų Rimos, Dalios, Almos, seniūno Sauliaus, mokyklėlėje dirbančių mokytojų Ritos ir Danutės, seniūnaitės Sigitos. Šie puikūs žmonės visuomet palaiko mano sumanymus ir padeda.
Taip pat esu dėkinga ir bibliotekininkei Onutei, su kuria nuolat bendraujame, tariamės ir padedame viena kitai. Kai atėjusi randi žmones, iš kurių jauti palaikymą, labai gera dirbti ir skleisti savo sumanymus. Rengdamos renginius visuomet su Onute susėdame ir pasišnekame, kur, ką ir kaip darysime, kokias mintis įgyvendinsim. Išties visi dirbame kaip viena komanda, net ir socialinėje erdvėje turime vieną bendrą paskyrą, kur keliame visas naujienas. Dar vienas žmogus, dėl kurio gera dirbti čia – Marijona Lukaševičienė. Tai moteris, kuri nuolat skleidžia teigiamą požiūrį. Man kaip naujai atėjusiai darbuotojai, ji noriai viską paaiškina, pataria. Žinoma, būna sunkių akimirkų, kai laiko mažiau nei sumanymų, tačiau, kaip ir minėjau, turiu nuostabią palaikymo komandą. Dar kartą norėčiau paminėti jaunus žmones: Raimondą, Alvydą, Povilą, Lukreciją, Gabiją, Ramintą, Simoną, Junoną ir kitus, kurie aukoja savo laisvą laiką ir padeda man. Ir galutis rezultatas taip džiugina, kad pamiršti visus sunkumus, o ypač smagu, kai girdi šiltus atsiliepimus iš aplinkinių.
– Ką jau spėjote nuveikti savo bendruomenės žmonėms ir kartu su jais?
– Atrodo, dirbu nepilnus metus, bet jau spėjome įgyvendinti ne vieną sumanymą. Pradedant nuo mažo ratelio dabar mūsų yra daugiau ir iš tiesų laukiamas kiekvienas norintis prisidėti, veikti, kurti Ceikiniams ir jų gyventojams. Su jaunimu vasarą dalyvavome Anykščiuose vykusiose tarptautinėse augalinių kilimų varžytuvėse, kur laimėjome 3 vietą. Vykdėme gražų renginį prieš Vėlines – puošėme apleistus ir netvarkomus kapus. Naujausia mūsų veikla – atgaivinta 1000-čio gervių legenda. Mano jaunimas (jau jį vadinu savo, nes palaikome labai stiprų ir šiltą ryšį) yra būrelis tų žmonių, kurie nori veikti, yra aktyvūs ir kūrybingi. Smagu jausti vieningumą. O prisimenant veiklas, tai turėjome ir ne vieną šventę, minėjimą, gražių popiečių. Stengiuosi pasiūlyti įvairių veiklų, tik kad vis pagalius į ratus kaišo ta nelemta korona… Suprantu, kad turime elgtis atsakingai, prisitaikyti prie esamos padėties ir kantriai laukti, kada viskas baigsis, o sumanymai niekur nedingsta, tik kaupiasi…
– Kuo jus pačią žavi Ceikiniai, jų istorija?
– Mums su vyru Ceikiniai patinka. Dar negyvendami dažnai atvykdavome, nes ir seneliai čia palaidoti, tai atvažiuodavome aplankyti kapų. O ir pas vyrą į Kančioginą, vyro gimines, gyvenančius Ceikiniuose, dažnai užsukdavome. Visuomet atvykę pajusdavome ramybę. Net nežinau, gal ta bažnytėlė suteikia tokį jaukumą, gal pats gamtovaizdis… Tiesiog čia man ramu ir gera. Ir tie žmonės, kurie taip gražiai ciksi, tokie mieli. Atrodo, nuvažiuoji į Ignaliną ar į netoli esančius Mielagėnus, o jau to ciksėjimo ir nebėra kalboje. Tarmiška „ceikinska“ kalba iš tiesų žavi.
– Karantino metu jūs taip pat ieškote įdomios veiklos. Labai gražus jūsų tūkstančio gervelių legendos prisiminimas būtent šiuo niūriu ir psichologiškai sunkiu laikotarpiu?
– Taip, juk jau aplinkybės dėl šios pandemijos mus „uždarė”, o jei dar patys užsidarytume ir nieko neveiktume, būtų dar sunkiau. Nuo vaikystės esu toks žmogus, kuris turi kažką veikti, daryti. Galvoje nuolat pilna sumanymų, minčių. Dabar, kai nevyksta jokie renginiai, norisi bent dalelę teigiamos nuotaikos nusiųsti žmonėms internetinėje erdvėje, pasidalinti sumanymais su aplinkiniais. Būtent šiuo laikotarpiu, kai aplinkui tikrai daug neigiamų žinių, norisi kažkuo nudžiuginti aplinkinius, priminti, kad yra ir gražių dalykų.
– Kas prisidėjo lankstant gerveles ir kaip jūs visi įprasminot šią veiklą?
– Sumanymą pirmiausia aptarėme su jaunimu, bibliotekininke. Gavusi pritarimą ir palaikymą, labai apsidžiaugiau. Gerveles lankstėme pusantro mėnesio. Prie manęs prisidėjo šaunioji mano komanda: Raimonda, Raminta, Junona, Lukrecija, Rūta, Gabija, Vakarė, Alvydas, Povilas, Onutė. Dar iki karantino spėjome išlankstyti visas 1000 gervių, o dabar labai gražu žiūrėti į tą jų baltą skrydį. Pasidalinome sumanymu su aplinkiniais, priminėme, o gal kai ką ir supažindinome su legenda. Taip paminėjome tarptautinę popieriaus origami (lankstymo meno) dieną. (Mažai kam žinoma, kad šis mielas paprotys susijusi su viena liūdna mažos mergytės Sadako Sasaki istorija. Mergaitė po atominės bombos sprogimo patyrė milžinišką radiacijos kiekį ir susirgo sunkia leukemijos forma. Merdėdama ligoninėje ji išgirdo origami gervių legendą. Mergaitė ėmė lankstyti gerves, prašydama vienintelio dalyko… gyventi, tačiau vėliau, matydama mirštančius žmones, persigalvojo ir ėmė prašyti taikos pasaulyje. Pasakojama, kad ji mirė išlanksčiusi 644 gerves, tačiau draugai ir giminaičiai išlankstė likusias, tad Sadako Sasaki buvo palaidota su 1000 gervių.)
– Kokių kultūrinių sumanymų, minčių turite Ceikinių kraštui?
– Iš tiesų sumanymų ir minčių turiu ir turime visi daug. Norisi, kad čia gyvenimas nebūtų nuobodus, bet įdomus, vis naujas. Kartu stengiamės puoselėti šio krašto ir žmonių papročius. Sumanymų ateičiai tikrai yra, o kaip jas seksis įgyvendinti, parodys laikas.
Parengė Lina Kovalevskienė.
