K. Stoškus. „Nepavykę rinkimai“… Kas kaltas?

Krescencijus Stoškus atsako į laikraščio „Statyba“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus klausimą: Rinkimai  praėjo, bet diskusijos tebevyksta. Susidaro įspūdis, kad niekas nežino, ką daryti.  Ką tai galėtų reikšti?

Politikai priekaištauja žmonėms, kad šie menkai dalyvavo  rinkimuose.  Bet jie nutyli, kad tie žmonės yra nusivylę ir Seimu, ir partijomis, ir  politika. Jie gerai mato, kuo pavirto  Seimas. Jis ne tik daro šiurkščias klaidas, bet ir su pasimėgavimu veliasi į nesibaigiančias patyčias bei nebrandžių žmonių kivirčus. Partijos čia daugiausia rūpinasi tik grynai savais interesais, o didžioji politikos dalis – beveik net neslepia, kad ji yra įsipainiojusi į slaptus oligarchinius suokalbius. Be to, nėra jokia paslaptis, kad vyksta dažni papirkinėjimai, o į Seimą skverbiasi daugiausia gana abejotinos reputacijos žmonės.  Kitaip tariant, didžioji jų dalis turi ne tik rimtų moralinių, bet ir teisinių problemų.  O to visai pakanka, kad visuomenė prarastų pasitikėjmą valdžia ir pati vengtų dalyvauti rinkimuose.  Kokia prasmė spausti žmones, kad jie dalyvautų rinkimuose, jei nematyti pastangų, didinančių pasitikėjimą ir Seimu, ir partijomis, ir politika.

Žinoma, po rinkimų visada būna daug nepatenkintų ir nusivylusių rezultatais. Šįsyk jų ypač daug, nes rinkimus laimėjo neoliberalioji kryptis, kuriai daug metų kritikos negailėjo didžioji dauguma Lietuvos žmonių: partijų, pilietinių judėjimų, ideologinių srovių ir šiaip laisvų piliečių. Neoliberalizmas buvo siejamas su oligarchinių jėgų savivale, valstybinių interesų išdavyste, globalizmu, avantiūrizmu, anarchizmu, tradicijų  ignoravimu ir pan. Kai kam jis asocijavosi  net su radikaliausiais kairuoliškumo (leftizmo) pasireiškimais, pvz., bolševizmu. Dėl to  pralaimėjusios  partijos šįsyk buvo ypatingai sukrėstos. Tai buvo jų egzistencinis klausimas. Jos buvo priverstos surasti atsakymą, ar tikrai yra pralaimėta politikai, kuri neturi istorinės perspektyvos. O gal kaip tik atvirkščiai? Gal jie patys turi susitaikyti su savo perspektyvų praradimu? Pripažinti, kad visa jų politinė veikla buvo iliuzinė?

Rimtai šį klausimą sugebėjo iškelti bene tik „Nacionalinio susivienijimas“. O jis kilo iš būtinumo  suprasti, ar pralaimėjimo priežastys slypėjo neperspektyviuose politiniuose tiksluose ir uždaviniuose, ar politinėje veikloje (strategijoje,  taktikoje, metoduose). Abiem atvejais tai buvo viltingas savo ginklų nesudedančios partijos apsisprendimas. Neabejotinai tam turėjo reikšmės intelektualinis potencialas. Nors iš pradžių mėginimas išsiaiškinti  savo partijos pralaimėjimo priežastis  atrodė gana nedrąsus ir spontaniškas, tačiau greitai jis buvo racionalizuotas. Visi juto, kad padėtis turi būti iki galo išaiškinta. Ypač geru ženklu reikėtų laikyti tai, kad diskusija buvo gana vieša, geranoriška, didžia dalimi taktiška ir netikėtai atvira. Nors dabar diskusijos gerokai prigeso, tačiau kitoms pralaimėjusioms partijoms ir tokia savianalizė dar nepasiekiama. Apskritai jos, atrodo, dar iš viso nėra atgavusios amo.