Pavargusi nuo laikinumo 2020 spalio 11 d. į amžinybę išėjo paskutinė senosios Šveicarijos lietuvių išeivijos atstovė Angelė Gegeckienė (gm.1923–12–15) Liko sūnus medicinos mokslų daktaras Algimantas Gegeckas, (gimęs 1945–05–15) Šveicarijos Adlisvilio karo pabėgėlių stovykloje, olandė marti Gerda, trys anūkai ir penki proanūkiai.
Visą 50-ties metų emigraciją p. Angelė buvo aktyvi ŠLB narė, 8 metus (1999–2006) ji buvo pareiginga mano vadovaujamoje ŠLB valdyboje, buvo geriausia pagalbininkė 2002 m. rengiant iškilmingą ŠLB 50–mečio sukaktį.
Laikas ir senatvinės negalios išblukina, nutrina iš praeities ne tik smulkmenas, bet ir svarbesnius gyvenimo atminimus, tačiau niekada iš atminties neišsitrins kiekvienam emigrantui sunkiai pakeliamos laikinumo svetimoje šalyje savijautos.
…Prieš 15 metų prikalbinta senųjų išeivių (jų LB sąraše buvo 22) kartu tvarkėme Bendruomenės archyvus, p. Angelė vis atnešdavo man iš savo vyro Vlado Gegecko (7–me dešimtmetyje buvusio ŠLB pirmininko), archyvų vieną-kitą svarbų dokumentą, įrodantį, kokią reikšmingą veiklą dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos Vakarų Europoje vaidino nedidelė, tačiau aktyvi ŠLB išeivija.
Sutarėme, kad knygoje „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“, 2005, šalia išeivių pateiktų ir patikrintų archyvinių faktų įterpsiu ir kelis (1944–1945 metų) karo pabėgėlių prisiminimus apie jų dramatišką kelionę per bombarduojamos Vokietijos karo laukus iki Šveicarijos. Ponia Angelė viena iš tų, kuri įtaigiai atgaivino tragiško likimo prisiminimus (p. 95–97).
Jos ir dar keli prisiminimai išsaugoti išeivių dienoraščiuose knygą labai pagyvino. Už dokumentinę knygą gavome PLB valdybos (pirm. dr. V. Kamantas) ir VU mokslinės bibliotekos Pagyrimo raštus. Senoji išeivių karta įteikė man Padėkos raštą (su dr. V. Dargužo ir prof. J. Juraičio parašais) ir nedidelį Mytų kalnų tapybos paveikslą, kurio kitoje pusėje parašyta: Pirmajai ŠLB valdybos pirmininkei-MOTERIAI rašytojai J. Survilaitei. Mat, iki Lietuvos atgimimo ŠLB Bendruomenei vadovavo tik vyrai! O Angelė garsiai pasididžiavo, kad: ponios Janinos dėka ji netikėtai irgi tapo rašytoja!.
Nuoširdus Angelės pasakojimas Alpių lietuviuose prasideda, kai 1944 liepos 7 dieną skubos tvarka gimtajame Kaune susituokusi su savo mylimuoju Vladu Gegecku (tuo metu Kauno centrinio pašto viršininko pavaduotoju), tos pačios dienos vakare, 22 val., abu su šimtais kitų lietuvių prekiniuose vagonuose, paruoštuose pabėgėliams, – Angelė ir jos mylimas vyras Vladas pajudėjo į Vakarus…
Pervažiuojant Vokietiją, pabėgėlių kiekviename žingsnyje laukė mirtis.
Vieną dieną subombardavo pagrindinę geležinkelio liniją. Kas valandą prapliupdavo kulkosvaidžių serijos. Šaudė, nežiūrėdami kas, kur… O aš po kelių mėnesių pasijaučiau nėščia…
Pasiekę Šveicariją, pabėgėliai laikinai buvo įkurdinti Adliswilio miestelio pabėgėlių stovykloje, kur 1945 gegužės 15 naktį Angelė suprato, kad prasidėję skausmingi sąrėmiai praneša apie kūdikio gimimą…
Budintis šveicarų sargybinis padėjo man įlipti į iškviestą greitosios pagalbos automobilį, atsisėdo šalia, pasistatęs tarpkojyje šautuvą… Lydėjo visus 15 kilometrų iki Ciuricho ligoninės… Gimė sveikas sūnus. Ligoninės sesutės buvo man labai draugiškos, jautrios mano likimui. Nors ligoninės maistas buvo puikiausias, tačiau sesutės man vis nešė papildomai. Viena seselė padovanojo man net 5 frankus! Tuo laiku tai buvo labai didelis pinigas! Sekančią dieną atėjo manęs aplankyti mano Vladas. Pėsčias 15 km iš Adliswilio. Neturėjo pinigų traukiniui. Mat, už paskutinius sutaupytus centus nupirko man dovaną už sūnų – „Studenten Futer“ (Saldainiukų, riešutėlių ir razinų mišiniukas – „studentų maistas“).
Angelė padovanojo Vladui sesutės duotus 5 frankus, paragino jį geriau pačiam stovykloje suvalgyti „Studenten Futer“, sesutės atnešė jam gerus pietus, kelionei atgal įdėjo iš virtuvės kelias virtas bulves – tai buvo mudviejų pati laimingiausia diena naujoje tremtyje Šveicarijoje! – tą dieną p. Angelė prisimins iki mirties…
Ligoninėje laikė dvi savaites, kol visus perkėlė į kitą, Yverdono, pabėgėlių stovyklą. Ciuricho geležinkelio stotyje prijungė mane su sūneliu Algimantu. Po poros mėnesių susirgau tuberkulioze, ir mane išgabeno į Davoso sanatoriją, o Vladas su sūneliu liko Yverdono pabėgėlių stovykloje… Visi mažyliu labai rūpinosi… Po pusantrų metų stovyklą panaikino. Vladas atvyko dirbti į tą pačią sanatoriją, kur gydžiausi aš. Sūnus pradžioje buvo poilsio namuose, o po kurio laiko jį atidavė vienai šveicarų šeimai… Algimantukas augo sveikas ir turėjo gerą apetitą. Šeima pareikalavo daugiau užmokesčio už maistą… Mes kreipėmės į „Caritą“, tačiau šis atsisakė padėti… Sūnelį perkėlė į Baaro miestelį į seselių-vienuolių vaikų prieglaudą. Už visą išlaikymą mokėjo Vladas… Kai po penkerių metų visa šeima suėjome kartu, tačiau, kaip užsieniečiai, niekur negalėjome gauti buto. Algimantukas kalbėjo tik vokiškai šveicarišku dialektu…
Angelė vis prisimena, kiek pastangų ir kantrybės reikėjo, kol Algimantą, vokiškai kalbančioje aplinkoje, išmokė kalbėti lietuviškai…
Kantrybė ir laikas išsprendžia visas problemas – atsidūsdavo ji visus 70 metų apie niekada nesibaigiančius emigrantinio gyvenimo vargus: skriaudas, nepripažinimus ir laikinumą…
Visus 17 metų (tiek jai likimas skyrė išgyventi Ciuricho Limat senelių namuose) ją mielai lankydavau, nes ji iki paskutinės akimirkos savo artimųjų rate gerai atpažindavo ir mane. Niekada neužmiršiu tų kelionų, kai tik išlipus iš tramvajaus, gatvėje kiekvieną lankytoją pasitinka ciurikiečio skulptoriaus sukurto slibino didžiulė balta galva. Ji iki pečių išlindusi iš požemių, o toliau tik baltais punktyrais nubėga jo požeminis kūnas, prie senelių namų paradinio įėjimo užsibaigiantis aukštai iškilusia galinga raityta slibino uodega.
Kodėl tokį slibiną skulptorius sukūrė, būtent, prie senelių namų?
Kelios šveicarės man paaiškino, kad didelė balta slibino galva prie judrios gatvės – labai geras ženklas pasiklydusiems ar neprimatantiems senukams, ieškantiems takelio iš miesto sugrįžti į senelių namus; antra – slibinas – tai nugalėtas gyvenimo blogis, kurio paskutinėje žmogaus gyvenimo stotelėje nebeliko; trečia – slibinas lyg budrus sargybinis saugo senelius nuo nelaimių ir visokio blogio, nes jis simboliškas Rytų šalių drakonui, nešančiam žmonėms laimę…
Kai Angelės atmintis dar buvo šviesi mudvi visada turėjome apie ką įdomiai pasikalbėti. Prisimindavome, kaip rengėme patriotiškus darbus Bendruomenėje jau atgimusiai Lietuvai, kaip po visą Ciuricho miestą ieškojome jai tinkamų, jaukių senelių namų, kuriuose reikėjo iš anksto atsistoti į eilę, – jeigu staiga pablogėtų sveikata…
Man visada buvo įdomu p. Angelės paklausinėti apie kitus, seniai mirusius lietuvius/emigrantus, kurių likimas man nelėmė čia susitikti. Ji labai padėdavo naujais istoriniais įvykiais papildyti Lietuvos išeivijos istoriją, už ką jai esu labai dėkinga.
Senelių namuose p. Angelė irgi nesėdėjo sudėjusi rankas. Kartą ją aplankius, ji manęs staiga paklausė: Ar žinai prieš kokį žymų asmenį stovi? Ogi, aš jau dailininke tapau!!! Ir paėmusi mane už rankos vedė į senelių namų erdves rodyti parodai išstatytus savo meno kūrinius: šilko batika, aplikacijų kilimėliai, spalvingos mandalos… tarp kitų senelių namų gyventojų puikuojasi p. Angelės tikri meno kūriniai, kuriuos sukūrė vadovaujant senelių namų dailininkei.
Kai eilinį kartą, su didžiule purpuro spalvos orchidėja atėjau ją pasveikinti su Jubiliejumi – 95 m. (2018–12–15), ji pasakojo:
Dievas mane gelbėjo, padėjo pasveikti, vėl atsistoti ant kojų, po komos iš naujo išmokti vaikščioti, tačiau, kai suima negalavimai, senatvės neviltys ir liūdesiai – galiuosi, kad tada nenumiriau… Juk aš savo testamente esu parašiusi, kad, kada man bus visai blogai, manęs artimieji ar medikai negelbėtų, o leistų man ramiai numirti, natūraliai, kaip į amžinybę yra iškeliavę mano tėvai ir protėviai. Kas iš to, kad aš vis dar gyvenu, juk vis tiek nieko naudingo nenuveikiu. Nėra dienos, kad kur nors neskaudėtų, nekiltų liūdesiai ir mirties baimė… Argi tai gyvenimas? Jau keli metai, kai niekam iš Lietuvos pažįstamų neatsakau į gautus laiškus… tegu galvoja, kad numiriau… Taip visiems bus ramiau.
Pavargau nuo gyvenimo, nuo laikinumo…
Keli metai į ŠLB beveik išimtinai jau sudaro naujai iš Lietuvos atvykę emigrantai. Jiems niekada net nekilo noras susipažinti su pirmosios Alpių kalnuose 1952– 02– 17 d. įsikūrusios ŠLB-nės legenda tapusia mūsų išeivijos atstove.
Gražiai lietuviškai parašytame Pranešime apie Mamos mirtį dr. Algimantas Gegeckas parašė:
Laidotuvės, pagal Mamos prašymą, įvyks siaurame mūsų šeimos rate.
Gražus liudijimas ir jausmingas atsisveikinimas.