Parodoje pristatomi rašytojos Elizos Ožeškienės atvirlaiškiai

Eliza (Elžbieta, Elzė) Paulauskaitė Ožeškienė (Eliza Orzeszkowa) – viena žymiausių XIX–XX a. pr. realistinės prozos kūrėjų ir visuomenės veikėjų. Savo kūrinius rašytoja pasirašinėjo Gabrielos Litwinkos, Li…kos (Li[twin]kos) slapyvardžiais.

Eliza gimė 1841 m. birželio 6 d. Milkovščižnos dvare prie Gardino turtingo bajoro Benedikto Paulausko ir Elžbietos Kamienskos šeimoje. 1852–1857 m. ji lankė moterų katalikų parapinę mokyklą Varšuvoje, kur gavo tipinį „gerų namų“ panelių išsilavinimą. 1858 m. Eliza ištekėjo už dvigubai vyresnio žemvaldžio Piotro Ožeškos ir apsigyveno vyro dvare Liudvinave (Kobryno apskritis). Ji aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime: vežiojo sukilėliams paštą ir maistą, slaugė sužeistuosius, slėpė savo dvare sukilimo vadą Romualdą Traugutą.

1869 m. E. Ožeškienė išsiskyrė su vyru ir, pardavusi tėvų dvarą, apsigyveno Gardine, kur aktyviai užsiėmė kūryba, o to meto spaudoje aktyviai nagrinėjo moterų teisių klausimus. Literatūriniu rašytojos debiutu tapo novelė „Bado metų vaizdelis“, o vėliau E. Ožeškienė parašė dar kelias dešimtis romanų, apysakų ir novelių („Paskutinė meilė“, „Ponas Graba“, „Elis Makoveris“ ir kt.). Rusijoje ir Vakarų Europoje ją labiausiai išgarsino 1888 m. parašyta apysaka „Prie Nemuno“, kur epiškai pavaizduota tobula bajorų buitis, jų santykiai su valstiečiais, meilė žemei, keliamos tautinio išsivadavimo idėjos. E. Ožeškienės kūriniuose gausu autobiografinių momentų, savo kūryboje ji siekė atspindėti gėrio kovą su blogiu, o dėl atvirai reiškiamų politinių pažiūrų rašytoja buvo carinės policijos akylai stebima. 1904 m. E. Ožeškienės kandidatūra buvo pasiūlyta Nobelio literatūros apdovanojimui, tačiau ją gavo kitas lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius. Dar kartą jos kandidatūra buvo pasiūlyta 1909 m., tačiau ji atiteko švedei Selmai Lagerlef. Rašytoja mirė 1910 m. gegužės 18 d. Gardine.

Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniaus mokslo bičiulių draugijos fonde (f. 1135, ap. 15) saugomi rašytojos E. Ožeškienės dokumentai. Didžiają jų dalį sudaro asmeninė rašytojos korespondencija: laiškai, atvirlaiškiai ir telegramos, taip pat keletas E. Ožeškienės nuotraukų, vizitinių kortelių, jos kūrinių ir straipsnių rankraščiai bei laikraščių iškarpos.

Virtualioje parodoje pristatoma E. Ožeškienės atvirlaiškių kolekcija (1899–1909 m.). Šiuos atvirlaiškius atostogaudama bei gydydamasi Lietuvos ir Vokietijos kurortuose bei sanatorijose (Druskininkuose, Berlyne, Vysbadene, Bad Kissingene, Zasnice, Bad Nauheime, Marienbade) ji rašė savo bičiuliams Maksimilijonui ir Marijai Semaškaitei Obrembskiams (3–18, 20–24), rašytojai Liudvikai Žickai (25–27) ir savo asmeninei sekretorei Sofijai Gožkovskai (28, 30). E. Ožeškienė savo bičiuliams atvirlaiškius rašė kone kasdien, todėl jie yra tarsi kelionių dienoraštis. Atvirukų iliustracijos – meniniai kūriniai arba įvairių šalių architektūriniai paminklai ir lankytinos vietos (viešieji pastatai, bažnyčios, universitetai, paminklai ir pilys), portretai, piešiniai su gėlių motyvais, kraštovaizdžiai, jūros peizažai ir kt. Atvirlaiškiai patraukia dėmėsį turtinga ir ryškia spalvine gama bei siužetų gausa. Jie turėtų sudominti E. Ožeškienės kūrybos ir pašto istorijos tyrinėtojus bei atvirukų kolekcininkus.