K. Stoškus. Apie dorovės nuosmukį ir masinę kontrkultūrą

Lietuvos kultūros kongreso 30-mečio proga skelbiame Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininko dr. Krescencijaus Stoškaus straipsnio ištrauką iš knygos Lietuvos kultūros kongresas : [Vilnius, 1990 m. gegužės 18-20 d.: kongreso medžiaga / redaktorių kolegija: Giedrė Kvieskienė (sudarytoja)… ir kt.], Vilnius : Spaudos departamento Leidybos centras, 1991 (Vilnius: Viltis).

Taigi, rašyta prieš 30 metų.

***

Politinis Lietuvos pabudimas yra tik pirmas jos atgijimo požymis. Antras, daug sunkiau pasiekiamas dalykas, kurio pastebimų ženklų visi nekantriai laukia – ūkio pagyvėjimas. Trečias svarbiausias dalykas – dvasinė kultūra. Dauguma žmonių jai beveik neteikia reikšmės. Tačiau nuo to, kokia bus mūsų dvasia, kokie būsime žmonės, galų gale priklausys, ar pirmieji gyvybės požymiai įsitvirtins, išsiplėtos ir peraugs į visuotinį Respublikos atgimimą, ar tas atgimimas išlaisvins žmones ir sudarys sąlygas jos augimui ir kūrybiškumo plėtotei.

Tai, kokie mes dabar esame, verčia būgštauti ir daug vilčių neteikia. Apie save dabar galime spręsti ne tik iš pavienių stebėjimų, bet ir iš statistikos, kuri po truputį pradedama skelbti. Net toji kukli statistika rodo, kad šiandien Lietuvoje turime apie 33 tūkst. alkoholikų, kurie jau sudarytų vieną iš didžiausių Respublikos miestų. Per paskutiniuosius 30 metų net 15 kartų padaugėjo narkologinių ligonių. Kas aštuntas alkoholikas – moteris. Nuo 1965 iki 1980 m. dėl apsinuodijimo alkoholiu mirčių padaugėjo 220 proc., dėl alkoholinių psichozių – 400 proc., dėl alkoholinės kepenų cirozės – 1400 proc. 1971–1984 m. specialiose įstaigose buvo išblaivinti 995602 žmonės. Iš jų 54428 moterys. Juk tai sudaro beveik ketvirtadalį Lietuvos gyventojų. Beveik 75 proc. išsigimėlių respublikoje yra alkoholikų vaikai. Rodos, jau tos bėdos užtektų per akis. O prie jos dar prisideda narkomanija, toksikomanija, prostitucija.

Argi gali savikontrolės netekusi, nuolatos apkvaitusi, doroviškai smukusi visuomenė garantuoti nepavojingą atominių elektrinių, gamyklų funkcionavimą, gamtos apsaugą, imtis atsakomybės už savo veiklos padarinius.

Grėsmingai auga nusikalstamumas. Ypač plinta jo organizuotos formos: vagystės, plėšikavimai, reketas. Naktį miestuose jau atvirai šeimininkauja ne valstybės valdžia, o antisocialinis gaivalas: chuliganai, galvažudžiai, prievartautojai, seksualiniai iškrypėliai. Tragišką nusivylimą, atstumtumo jausmą, savo bevertiškumą, gyvenimo beprasmiškumą išgyvena didelė visuomenės dalis, o ypač jaunimas. Nepakeldami beprasmiško gyvenimo naštos, sąmoningai jį nutraukia kasmet beveik 33 žmonės iš 100 tūkst. gyventojų. Kaime net 44. Šiuo atžvilgiu mes esame vieni iš lyderių visame civilizuotame pasaulyje. Per praėjusį šimtmetį iš 24 labiausiai supramonintų kraštų panašus lygis užregistruotas bene tik Vengrijoje 1969–1970 m. (34,1). Airijoje, kuri kultūros tradicijų išsaugojimu dažnokai lyginama su Lietuva, tas skaičius svyruoja nuo 1,4 iki 3,6.

Šitoks tautos degradavimas, socialinės patologijos išplitimas, agresyvumas, nukreiptas prieš kitus žmones ir save žymiu mastu yra sąlygotas totalitarinės sistemos, kurią sukūrė represinė, karinio diktato principais tvarkoma, supercentralizuota valstybė. Kad dvasiškai nuskurdęs, savo vertę ir gyvenimo prasmę praradęs žmogus galėtų išgyventi totalitarinės prievartos sąlygomis, jam reikėjo surasti galimybių užsimiršti, reguliariai svaigintis, pabėgti nuo tikro gyvenimo. Valdžia tuo irgi pasirūpino. Plėtodama alkoholio gamybą ir stimuliuodama jo vartojimą, ji ne tik kaišė neefektyvios ekonomikos spragas, bet ir pastoviai aprūpino visuomenę svaiginimosi priemonėmis. Vadinamaisiais stagnacijos laikais tokių priemonių vartojimas ypač išaugo. Kartu ėmė plisti ir įvairi importinė kontrkultūra, kuri svaiguliui, apkvaitimui, užsimiršimui sukelti pasiūlė narkotikus, kitas toksines medžiagas, agresyvią garsų ir šviesų dinamiką, vulgarų reginių seksualizavimą, kolektyvinį viešo gyvenimo kultūros atmetimą, masines psichozes ir pan, Nepaprastai greitai proletarinė „masių kultūra“ suaugo su vakarietiškomis masinės kontrkultūros formomis. Kitaip sakant, prievartinės valstybės išugdyta skurdi proletkulto dvasia lengvai save atpažino infantikiškose kontrkultūros formose.

Vakarietiški reiškiniai surado gerai totalitarinės valstybės parengtą dirvą. Ir iki šiol jie nesutinka jokio pasipriešinimo. Visur pakelti šlagbaumai. Vakarietiška aureolė visiems užspaudžia amą: negi priešinsis madai, laisvei, pažangai. Tarsi niekas nepastebėtų , kad pažanga – tik puota maro metu, o laisvė – kvaitulys, dvasios užteršimas, daug pavojingesnis net už gamtos teršimą. Blogiausia ne tai, kad masinė kontrkultūra suranda mūsų tautoje atitinkamus pomėgius ir polinkius turinčių, nesubrendusių žmonių, bet kad skatindama seksualinį palaidumą, neatsakingumą, brutalumą, agresyvumą, cinizmą, žiaurumą, ji tęsia totalitarinės valstybės pradėtą žmogaus dvasios ir tautos griovimo darbą .Net labiausiai pripažinti periodiniai leidiniai, garsindami, reklamuodami arba net neutraliai aprašinėdami kotrkultūros reiškinius, atitinkančius Romos imperijos žlugimo laikų dvasią, nepastebi savo chamizmo, t. y. nemato, kad juos legalizuoja kaip normalius, pateisinamus ir sektinus dalykus.

Atėjo laikas atmerkti akis ir tiesiai pasakyti: šitas karalius irgi nuogas. Ne prieš viską, kas ateina iš Vakarų, reikia kilnoti kepurę. Juk dar visai neužmiršome savo tautinio išdidumo jausmo, kurį kadaise gyrė K. Donelaitis, C. Heilsbergas, I. Kantas ir kiti šviesiausi protai. Juk kiekviena liaudies daina, kiekvienas šokis ir audinių raštas dar tebeliudija pripažintą lietuvišką santūrumą ir išmintingą saikingumą. Negi šitai mūsų kartoms jau nieko besako? Kad Lietuva išliktų ir prisikeltų, politinis Sąjūdis turi peraugti į Kultūros Sąjūdį, vienijantį visas tautos jėgas, susirūpinusias visuomenės dorovine būkle ir pasišventusias grumtis už dvasinį atgimimą.

[Toliau formuluojami 4 pagrindiniai to sąjūdžio uždaviniai: 1) valstybės dorove suinteresuotų judėjimų telkimas; 2) pagarbos savo kultūros tradicijoms ugdymas, visuomenės įtraukimas į etnografinius judėjimus, pilietinę kraštotyros ir paminklų apsaugos veiklą; 3) Lietuvos kultūros instituto įkūrimas ir 4) pasirūpinimas, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys žeminti žmogaus garbę ir orumą, platinti narkotikus, prostituciją ir pornografiją, išniekinti šventas vietas, svaigalų pardavimą nepilnamečiams ir pan.]