Baltijos šalių pensijų sistemos tarpusavyje labai panašios: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikia trys pakopos, kurių pagrindiniai principai – analogiški. Vis dėlto yra ir skirtumų – nuo pakankamai nežymių iki labai ryškių. Kas sutampa ir kas yra kitaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos pensijų sistemose?
„Pastaruoju metu visose trijose Baltijos šalyse žodį „pensija“ lydėjo žodis „pertvarkymas“: Lietuvoje buvo keičiamos II pakopos kaupimo sąlygos, Latvijoje – sprendžiamas paveldimumo klausimas, o Estijoje vyriausybė užsimojo leisti gyventojams išsimokėti pensijų fondų lėšas, tiesa, pastarąją pertvarką kol kas sustabdė šalies prezidentė ir gali būti, kad dėl jos savo žodį turės tarti Aukščiausiasis teismas. Įdomu tai, kad, nežiūrint estų atvejo, tiek Lietuvos, tiek Latvijos pensijų pertvarkos įgyvendino pakeitimus, kurie suvienodino tam tikras sistemos dalis visose trijose šalyse“, – teigia Aistė Paliukaitė, „Luminor“ pensijų gaminio vadovė.
Kita vertus, pasak A. Paliukaitės, skirtumų yra, ypač nedidelėse, tačiau labai svarbiose detalėse, tokiose kaip procentinė dalis, kaupiama nuo atlyginimo II pakopoje.
„Jei iš pirmo žvilgsnio pensijų sistemos Baltijos šalyse – labai panašios, gilesnė analizė parodo, kad jų detalės pakankamai išsiskiria“, – sako A. Paliukaitė.
I pakopoje – didelis valstybės vaidmuo
Visose Baltijos šalyse I-oje pakopoje dalyvauja visi dirbantieji, mokantys socialinio draudimo mokesčius. Lietuvoje ir Estijoje kaupimas veikia iš esmės tuo pačiu būdu – mokant socialinį draudimą jo suma ir metai, praleisti dirbant, verčiami į taškus. Taškai pagal nustatytus rodiklius tampa pinigais, gyventojui sulaukus pensinio amžiaus. Taip pat veikia mažiausia pensija, garantuojama visiems gyventojams, nepriklausomai nuo darbo stažo.
Latvijoje ši sistema yra kiek kitokia. Šioje šalyje galioja sąlyginė nustatytojo dydžio įmokų sistema, o tai reiškia, kad visos socialinio draudimo įmokos sumuojamos. Sulaukus pensinio amžiaus, pensija priklausys nuo spėjamos vidutinės gyvenimo trukmės ir vyriausybės sprendimo, kokiu santykiu sukauptą sumą pakeisti į pensijos išmoką.
„Visose Baltijos šalyse pensijų kaupimo sistema I pakopoje yra gana panaši. Mokamas nustatytas mokesčių dydis, kuris garantuoja teisę į pensiją. Tačiau sulaukus pensinio amžiaus, tai, kokia pensija bus išmokėta, priklausys ne tik nuo sumokėtų įmokų sumos, bet ir nuo tuometinės ekonominės bei demografinės padėties“, – sako A. Paliukaitė.
Skirtingi kaupimo dalių procentai
II pakopoje įmokos tiesiogiai susijusios su pensijos dydžiu. Lietuvoje kaupimas II pakopoje, priešingai nei su tam tikromis išimtimis Latvijoje ar Estijoje, yra neprivalomas. Tačiau galioja automatinė įtraukimo sistema, o pradėjus kaupti II pakopoje, atsisakyti kaupti galima per 30 dienų nuo pirmos sutarties sudarymo.
„Nors Lietuvoje daug kam automatinis įtraukimas atrodė neįprastas sprendimas, jis nėra išskirtinis: Latvijoje visi, gimę nuo 1971 m. liepos mėn. ir vėliau, privalomai įtraukiami į II pakopą, analogiška sistema veikia ir Estijoje, tik kaupimas privalomas gimusiems 1983 m. ir vėliau“, – teigia A. Paliukaitė.
Tai nėra vienintelis skirtumas: latviai ir estai II pakopoje kaupia didesne apimtimi. Lietuvoje šioje pakopoje kaupiama suma susideda iš 3 proc., nuskaitomų nuo darbuotojo atlyginimo, ir valstybės pridedamų 1,5 proc. nuo vidutinio šalies atlyginimo. Estijoje ši suma susideda iš 2 proc., nuskaitomų nuo dirbančiojo atlyginimo, ir 4 proc. atlyginimo atitinkančios sumos, kuria valstybė sumažina mokamus socialinio draudimo mokesčius. Tiesa, šioje šalyje kaupiantiesiems II pakopoje šiek tiek sumažėja I pakopos pensija. Latvijoje 6 proc. nuo atlyginimo pervedami į II pakopos kaupimą, atitinkama suma sumažėja socialinio draudimo mokesčiai, tačiau I pakopos pensijai tai įtakos neturi.
„Lietuva išsiskiria ir dar viena ypatybe: po 2019 m. pertvarkos visi II pakopos pensijų fondai veikia gyvenimo ciklų būdu, t. y., skirtingo amžiaus dalyviai kaupia skirtinguose fonduose, kurių investavimo strategija kinta su laiku: „jaunesni“ fondai investuoja rizikingiau, o „vyresni“ – konservatyviau. Latvijoje ir Estijoje II pakopoje veikia įprasti fondai, kurių dalyviai gali rinktis investavimo riziką, tačiau sulaukus tam tikro amžiaus jiems patariama keisti fondą į saugesnį. Lietuvoje šis principas įgyvendinamas automatiškai“, – pastebi A. Paliukaitė.
Kiti kaupimo bruožai, tokie kaip lėšų nuosavybė ir paveldimumas – visos II pakopos fonduose esančios lėšos priklauso kaupiančiajam bei yra paveldimos – visose trijose šalyse nesiskiria.
Lengvatų lubos – nevienodos
III pakopoje – daugiausia lankstumo. Tai savanoriškas kaupimo būdas, tad kaupiama suma priklauso nuo paties kaupiančiojo. Taip pat, kaupimą III pakopoje galima bet kada sustabdyti.
Visose trijose šalyse yra skatinamas kaupimas šioje pakopoje taikant pajamų mokesčio lengvatą, kuri leidžia susigrąžinti iki 20 proc. į pensijų fondą sumokėtų lėšų, tačiau lengvatų sąlygos skiriasi. Lietuvoje lengvata taikoma, kol įmokų suma neviršija iki 1500 eurų per metus. Jei į pensijų fondą pervedama daugiau, lengvata lieka galioti tik iki 1500 eurų sumai. Latvijoje ši riba siekia iki 4000 eurų arba 10 proc. metinių pajamų, o Estijoje – iki 6000 eurų arba 15 proc. metinių pajamų.
„Galima teigti, kad III pakopa visose trijose šalyse veikia panašiausiai, nes joje yra mažiausias valstybės vaidmuo. Išskyrus lengvatos lubas, visi kiti kaupimo bruožai sutampa: visos lėšos yra investuojamos analogiškuose fonduose, jos lieka kaupiančiojo nuosavybė tiek kaupiant, tiek išėjus į pensiją, tai taip pat reiškia, kad jos yra pilnai paveldimos visą laikotarpį“, – teigia A. Paliukaitė.
Mano supratimu, II pakopos pensijų fondai yra pertekliniai. I pakopa garantuoja žmogui tam tikras valstybės garantijas senatvėje. III pakopa sudaro sąlygas žmogui papildomai kaupti pinigus senatvei, kai jo pajamos viršija pragyvenimo poreikius darbingo amžiaus laikotarpiu. O II pakopa sukurta privataus verslo siekiant pasisavinti dalį valstybės surenkamų mokesčių (jie per kainas gula ant visų pirkėjų pečių), nors galimai dėl infliacinių dalykų (spausdinamų pinigų) žmonės jų niekada neatgaus.
Derėtų palyginti JAV, Vokietijoje ir kitose turtingose šalyse veikiančias sistemas, kad galima būtų pamatyti jų trūkumus bei privalumus.
Kaupia, kaupia, kaupia… Deja, kai kas pakrato kojas (atsiprašau), prieš tampant senjoritomis ir senjorais (kokia graži lietuvių kalba!). Ir kam tada tos sukauptos lėšos atitenka?
BlackRock už porą-trejetą trilijonų ruošiasi pirkti Vokietijos ir Prancūzijos SODRAs, pensijinis amžius didinamas ir įvedamas 5G ryšys, kuriuo po koronos isterijos bus čipavimas / skiepijimas, tai bus kaip A. Huxley ‘Brave New World’ – išleidžia į pensiją, gražus vakarėlis ir pasiunčiamas į mirtį, dabar 5G ryšiu.
Seka išvada – pensijinės išskaitos yra vergo smaugimas per jo darbingą gyvenimą, žinant, kad jis tų pinigų neatgaus, tam BlackRock ir perka SODRAs.
Straipsnis yra perdėm kvailas, žmonėms mulkinti.
Eilinė afera, jokio priverstinio įtraukimo negali būti. Žmogus dirdamas ir mokėdamas visus mokesčius susimoka tiek visokių privalomų mokesčių PSD, VSD, GPM, PVM, kad jam ir taip pensija turėtų būti ori, atitinkanti tuometinį pragyvenimo lygį ir kainas. Antros pakopos priverstinis kaupimas negarantuoja net teigiamų palūkanų, vadinasi tai yra užrakinti rizikos fondai, kur net sulaukęs pensijos gausi tik mažomis dalimis, kad netyčia neatgautum visos sumos. Na tiesiog teisiškai įteisintas absurdas. KT nustatė, kad tai neprieštarauja Lietuvos konstitucijai, bet tai prieštarauja sveikam protui. Įstatymas buvo sukurtas lobistų užsakymų, lobistai šiuo atveju yra bankai.