Viena žinomiausių Lietuvoje žuvų – tunas – dėl intensyvios komercinės žvejybos ir jos aplinkai daromos žalos, išmetamo anglies dvideginio kiekio, šiuo metu yra toks pat taršus, kaip kiauliena. Kaip įmanoma, kad žuvis, laikyta aplinkai draugiška, dabar jai kelia pavojų? Kas lėmė, kad anksčiau pakrantėse gyvenusius žvejus išmaitinęs tunas dabar paliko juos be darbo?
Galiausiai, ką kiekvienas, mėgstantis ir valgantis žuvį, gali padaryti, kad žuvininkystės gamtai daroma žala būtų kuo mažesnė? Apie tai praėjusį savaitgalį antrą kartą surengtoje tvarų gyvenimo būdą skatinančioje šventėje „Zero Waste“ kalbėjo Lietuvos gamtos fondo vadovas, gido sąmoningam vartotojui „Nyksta žuvys“ sumanytojas Edmundas Greimas ir „Rimi Baltic“ socialinės atsakomybės vadovas Liudvikas Aleliūnas.
Dėl komercinės žvejybos tradiciniai žvejai liko be darbo
„Tuno ištekliai drastiškai mažėja. Iš penkių rūšių, kurios žvejojamos, tik dviem kol kas negresia išnykimas: jų ištekliai geri, ribojama ir gerai prižiūrima jų žvejyba. Dauguma tuno ir jo gaminių, kuriuos randame prekyboje, yra būtent šių dviejų rūšių. Dar dvi rūšys, kurios ypač žinomos Azijos šalyse, yra arti išnykimo ribos, o penktoji, pati žoinomiausia ir garsiausia pasaulyje – mėlynpelekis tunas, yra oficialiai nykstanti rūšis“, – „Zero Waste“ šventėje sakė Liudvikas Aleliūnas. – „Tokijo turguje japonai už šią žuvį sumoka milijonus. Tai vienas iš Japonijos paradoksų ir ne vienintelis pavyzdys, kai papročiai iškeliami aukščiau aplinkosaugos. Tas pats Japonijoje vyksta su banginių žvejyba: visas pasaulis ją uždraudė, bet ne japonai, nes tai – tradicinis amatas.“
„Anksčiau tunus buvo įprasta gaudyti pakrantės zonoje. Žvejai, įlipę į laivelius ir nuplaukę kelis kilometrus nuo kranto, pagaudavo pakankamai tuno, kad ir pragyventų, ir vaikus į mokslus išleistų. Prasidėjus komercinei tuno žvejybai, kai laivais ši žuvis dėl mažesnių sąnaudų taip pat buvo žvejojama netoli kranto, tradiciniai žvejai liko be darbo – pakrantėse nebėra ką gaudyti. Žvejybiniai laivai, praėjus 50–60 metų nuo komercinės žvejybos pradžios, plaukia apie 3–4 kartus toliau į jūrą negu anksčiau“, – pasakojo „Zero Waste“ šventės rėmėjos „Rimi“ atstovas L. Aleliūnas.
Žvejyba ir kiaulininkystė aplinkai kelia tokią pačią žalą
Tęsdamas jis paaiškino, kodėl toliau į jūrą plaukiantys žvejybiniai laivai – žalinga: „Paskaičiuokime, kiek laivas anglies dvideginio emisijų išleido, nuplaukdamas į jūrą, kiek jų buvo išleista, sugautą žuvį parplukdant, apdorojant, užšaldant, transportuojant iki šalies, pavyzdžiui, Lietuvos, kur ja prekiaujama, ir galiausiai – iki parduotuvės, kurioje pirkėjai ją ras lentynose? Įvertinus visas šias sudedamąsias dalis, žuvis, kuri anksčiau buvo laikoma labai aplinkai draugišku maisto gaminiu, tampa tokia pat tarši kaip kiauliena, kuriai užauginti reikia pašarų, antibiotikų, pastatų, t.y. daug ir įvairių išteklių, kurių įvairiuose procesuose taip pat teršiama aplinka.
L. Aleliūnas atkreipė dėmesį ir į kitą faktorių, lemiantį ypatingai didelę taršą, kurią kelia tuno žvejyba: „Laivai, kuriais žvejojama, degina kurą (ang. bunker fuel), kuris yra ypatingai taršus. Vaizdžiai sakant, deginti šį kurą – tik vienu žingsniu geriau, nei deginti asfaltą. Kuras laivams gaminamas iš to, kas liko naftos statinėje, panaudojus visas jos nors kiek vertingas sudedamąsias dalis. Lyginant su dyzelinu, laivų kuras turi apie 3000 kartų daugiau sieros oksidų, azoto ir kitų kenksmingų elementų. Tokį kurą degina tiek žvejybiniai, tiek kruiziniai, tiek krovininiai laivai. Paskaičiuota, kad 15 didžiausių pasaulyje laivų, į aplinką išskiria tiek sieros oksidų, kiek viso pasaulio mašinos kartu sudėjus.
Gaudant tunus – žūsta atsitiktinai pagauti delfinai, vėžliai, rykliai
Tokį kiekį taršos į aplinką išmetantys laivai plaukia didžiulius atstumus. „Visą maršrutą, kurį plaukia laivas, jo išmetami dūmai kyla į viršų, koncentravęsi ir virtę lietumi, grįžta į vandenį ir taip vanduo rūgštinamas. To pasekmes gerai iliustruoja artimiausios – Baltijos jūros pavyzdys. Joje laivininkystė labai intensyvi ir atitinkamai jos tarša Baltijos jūrai yra didelė. Dėl įvairių teršalų, kenksmingų žmogaus sveikatai, Švedijos maisto organizacija yra išleidusi oficialius patarimus, kurios siūlo vaikams ir nėščiosioms valgyti Baltijos jūroje pagautas žuvis ne dažniau nei 2–3 kartus per metus“, – apie laivų keliamą taršą pasakojo L. Aleliūnas.
Negana to, kad plaukiant laivais, aplinka teršiama dėl išmetamų kenksmingų medžiagų, neigiamų pasekmių turi ir tuno žvejyba tinklais. „Niekada nebus taip, kad gaudant tinklais, pagaunama tik ta žuvis, kurios norima – į tinklus visada patenka dar kažkas. Kadangi tunai – stambi žuvis, jie gaudomi tinklais su didelėmis akimis, tad pagautos smulkios žuvis išplaukia be problemų, tačiau stambūs jūrų gyvūnai – delfinai, vėžliai, rykliai dažniausiai žūsta. Paskaičiuota, kad Indijos vandenyne, žvejojant tunus, iš visų atsitiktinai pagautų gyvūnų – 23 proc. sudaro rykliai“, – sako „Rimi Baltic“ socialinės atsakomybės vadovas. Jis atkreipia dėmesį, jog nebūtų ypatingai blogai, jei ryklių mėsa būtų panaudojama: „Dažniausiai nupjaunami tik ryklių pelekai, o visa likusi mėsa išmetama per bortą. Taip elgiamas dėl to, jog ryklio mėsa turi šlapimo kvapą ir reikia ją ypatingai bei ilgai apdoroti, norint naudoti maistui.“
Mirties zona Baltijos jūroje – Lietuvos teritorijos dydžio
Kartu su „Rimi“ pranešimą „Kodėl nyksta žuvys?“ šventėje skaitęs Lietuvos gamtos fondo vadovas Edmundas Greimas papasakojo apie dar vieną blogybę, kurią lemia tunų žvejyba. „Tunai – ypatingai plėšri žuvis. Jie yra ekosistemos viršuje – gaudydami tunus, naikiname taip vadinamą viršutinį plėšrūną. Tai padarius, žemiau mitybos piramidėje esanti baltoji žuvis gali atsipūsti – nelikus kiekį reguliojančio faktoriaus, jos prisiveisia labai daug. Jos pradeda intensyviai valgyti dar žemiau mitybos piramidėje esančias dafnes, blusytes, ciklopus, įvairius vabaliukus, kurie ryja dumblius. Pastarųjų prisiveisia labai daug – jie pradeda irti. Puvimas reikalauja deguonies, o šiltuoju metų laiku jo ir taip vandenyje mažai. Trūkstant deguonies, ima žūti kitos žuvys ir visa ši pūvanti masė sunaudoja dar daugiau deguonies – vandenyse atsiranda tokie plotai arba tokios vandens masės, kuriose nėra deguonies. Jei vėjas necirkuliuoja, šios masės grimzta į dugną ir ten apsistoja ilgam – atsiranda taip vadinamos mirties zonos, kur nėra deguonies. O kur nėra deguonies – nėra ir gyvybės. Baltijos jūroje tokia zona užima maždaug Lietuvos teritorijos dydžio plotą ir toliau plečiasi.“
Pagal tai, kokias pasekmes kelia žvejybos būdai ir tai, kiek žuvies pagaunama, sąmoningam vartotojui skirtame gide „Nyksta žuvys“, šios rūšys priskiriamos raudonai arba geltonai grupei. Raudonai žymima žuvis ir jūros gėrybės, kurių žvejyba kelia didelį pavojų aplinkai ir kurioms gresia išnykimas, nes jų pagaunama kur kas daugiau nei leidžiama. Tokių žuvų nuo š. m. birželio „Rimi“ prekybos tinklas nebeperka visose trijose Baltijos šalyse. Pardavus dar turimus likučius, šio tinklo parduotuvėse pirkėjai ras tik geltonai arba žaliai pažymėtą tuną. Pagal gidą „Nyksta žuvys“, pirmuoju atveju taip žymima žuvis, kuriai intensyvi žvejyba grėsmės nekelia, bet patariama likti sąmoningais, nes apie šių rūšių paplitimą nėra pakankamai duomenų arba jų pagavimo būdai gali kenkti aplinkai, antruoju – žuvis, kuriai intensyvi žvejyba nekelia grėsmės išnykti, ją galima drąsiai pirkti ir valgyti. Lietuvos gamtos fondo vadovas E. Greimas atkreipia dėmesį, jog rinktis žuvį atsakingai – nereiškia jos visiškai atsisakyti, bet – rinktis ją sąmoningai: žinoti, kurias žuvų rūšis ir kuriose vietose sugautas galima valgyti, o kurių verčiau atsisakyti.
