O. Voverienė. Istorija privalo būt teisinga!

Bet Katedra privalo būt teisinga!
O jei bent vienas melo akmenėlis
Į pamatus paklius – tai vargas jai
Ir tau, ir mums visiems!
Justinas Marcinkevičius

Beveik prieš du dešimtmečius viena žymiausių Europos politologių Fransuaza Tom (Françoise Thom), žvelgdama į Lietuvos ateitį, ją siejo su stipria konservatorių partija. Jos nuomone, „Ji (TS (LKD) –O.V.) turi išsiskirti iš kitų postkomunistinių partijų, kurios dažnai kalba tą patį, kurių programos beveik nesiskiria viena kitos, nežiūrint kokį gražų pavadinimą tos partijos beturėtų. Konservatoriai turi įrodyti, jog jie sugebės užtikrinti valstybėje tvarką ir teisingumą, garantuoti, kad įstatymas bus gerbiamas, kad bus jo laikomasi. Tik tokiu atveju jie pelnys pasitikėjimą ir visuomenės paramą. Žmonės Lietuvoje jau pasiilgę tvarkos (Fransuaza Thom. Sortir du sovietisme // Veidas – 1993, Nr. 10, Nr. 11).

Konservatyvi politika, besiremianti įstatymais ir teise, padės išvengti pagrindinio pavojaus, gręsiančio poskomunistinei visuomenei. – nugalėtojų didybės ir nugalėtųjų maišto. Tiktai konservatizmas gali sutaikyti politiką ir moralę. O šis susitaikymas ir yra išėjimo iš socializmo pradžia. Tik esant  tvarkai gali egzistuoti laisvė. Galima mintį formuoti dar griežčiau: tvarka, o ne laisvė yra pagrindinis socialinis poreikis (Fransuaza Thom. Tik valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos aidas. – 1993, rugpj.                          

Po pandemijos Lietuva vėl žengia nelengvu savo likimo keliu. Ore tvyro kažkokia nauja, dar nepažinta ir nežinoma nuotaika pranašaujanti, kad šiais metais rinkimai į Seimą bus kitokie: daugiau įtampos, daugiau abejonių, daugiau studijų – kas yra kas? Prie balsadiežių ateis daugiau jaunimo. Jie, ko gero, savo balsais ir lems rinkimų rezultatus. Vyresniosios kartos – jau išeina į Amžinybę. Šių metų kaitra su jos palydovais – insultais, infarktais ir kitomis sunkiomis ligomis gerokai praretino vyresniųjų gretas. Einame į naujos kokybės ir naujo mąstymo Lietuvą. Ar bus lengviau ją valdyti, negu mūsų kartoms? Anaiptol… Atrodo tik sunkiau…Kaip Damoklo kardas virš mūsų galvų kabo Astravo elektrinė, kuri jau ant dienų bus paleista veikti… O su ja ir mūsų kaimynų pažadas: „Išnuodysime jus, kaip pacukus radiacija iš Astravo“.

Toks mūsų kaimyno Vladimiro Putino kerštas lietuviams už nepaklusnumą. Azijatiško mentaliteto kaimynas pripažįsta tik vieną taiką pasaulyje – arba su mumis, arba mums esi priešas. Laimei, pastaruoju metu pašiltėjo santykiai su kitu kaimynu, taikos ir ramybės drumstėjui Valdemarui Tomaševskiui, pasiekus jo asmeninės karjeros ir gerovės viršūnę. Tenka tik apgailestauti, kad dabarties politika yra tokia visuomeninės veiklos sfera, kurią iki lemtingų kraštutinumų gali įsiūbuoti vienas žmogus, jeigu tik jis tvirtos valios ir pakankamai energingas. Ir tam visiškai nereikia nei proto, nei išminties, nei širdies, mąstant apie pasekmes. Svarbu tik viena – „Aš noriu!” Ir kantrus, energingas veiksmas tą realizuoja. Šis Lietuvos politikos epizodas yra pamokantis ir sufleruoja, kad mūsų laikais rinkimai jau reikalauja mokslininkų dėmesio.

Artėjantys Seimo rinkimai kelia nerimą ir pernelyg didelio mūsų visuomenės susiskaldymo į interesų grupes. Apie mūsų žmonių politinį nebrandumą liudija partijų gausybė. Atrodo, kad rinkimuose ruošiasi dalyvauti per 20 įvairiausių partijų. Tarp jų ir panelės A.Armonaitės ir Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus  laisvės be ribų partija, kurios ideologija ne visuomenės interesas, o begalinis bekraštinis egoizmas, pagal paties R. Šimašiaus apibrėžimą: “… Kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo asmeninės laimės ir nėra įpareigotas atlikti lažą savo tėvynainių naudai” (Alkas.lt. -2018.02.17). Nebus taip. Laimės tik kelios pačios tvirčiausios ir pragmatiškiausios.  Mūsų partijų bėda, kad visos jos atsisakė vertybinių nuostatų ir suvienodėjo-suliberalėjo. Už ką balsuoti? Belieka tik už tą, kurios partijos lyderis gražesnis, arba iš vis neiti balsuoti, kad gražuolių konkurse, kuriam nors gražuoliui nepakenktum. Tada balsuos tik jo partijos nariai, ir kuriam gražuoliui pavyks surinkti gausesnę partiją, tas ir laimės. Tik ar laimės iš to pati Lietuva? Ir mes visi, eiliniai žmonės, kurių balsas dėl skaičiaus tik vienintelį kartą per kelerius metus reikalingas?

Tą jau suprato ir vienas didžiausių liberalizmo adoratorių Lietuvoje Rimantas Dagys, atvirai pripažinęs, kad mūsų politikų protus yra paralyžiavęs virusas žymiai pavojingesnis už koronavirusą, nes jie jau nebepaiso nei ideologijų, nei padorumo ir net natūralios darvinistinės atrankos, o tik kvailina ir naikina visa, ką sutinka savo kelyje ir kas ne su jais. Politikas pripažįsta, kad esame tokioje politinio chaoso situacijoje, kuri nėra būdinga tiktai mums, o apskritai visiems Vakarams, kurio sudėtine dalimi esame, „Vakarai išgyvena sudėtingą imigrantų iš trečiojo pasulio“ laikotarpį, kurio fone mūsų partijos pareiga Lietuvai yra patiems susivokti vykstančiuose procesuose ir pateikti žmonėms suprantamas išeitis“. Ir tai nėra lengva,  kai tas chaosas toks dinamiškas, keičiasi jo akcentai vos ne kasdieną, ir jame ir jame net patiems partiniams sunku susigaudyti (R.G. Dagys. Liberali pasaulėžiūra veda į lietuvių tautos nykimą // Alkas.lt. 2015.03.19). O ką jau ir beklabėti apie paprastą eilinį rinkėją…

Gyvename ne tik besikeičiančiame, bet ir keistame pasaulyje. Rusija, intensyviai griaudama jau 70 metų tebesitęsiančią taiką Europoje, užpuolusi Ukrainą, atrodo turėtų būti Europos valstybių sutramdyta, kaip agresorė. Bet to neįvyko. Liberali ideologija įsigalėjo tiek, kad visiems viskas tik dzin. Europa pasidarė viešu pereinamu kiemu milijonams „pigiai dirbančių imigrantų iš trečiojo pasaulio“, kartu su imigrantais plintančiu iki šiol dar neregėtu nusikalstamumu ir teroro išpuoliais Prancūzijoje, ten, kur imigrantų daugiausia, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Šariato reikalavimais Anglijoje. Uždaromomis Šveicarijos sienomis ir galingais Europos valstybių gyventojų protestais  prieš Vakarų Europos islamizaciją.

Išlepinti gero gyvenimo, patogumų ir malonumų europiečiai, savo šeimose augina po vieną, du vaikus. Todėl jau daugelyje Europos šalių gyventojų mirtingumas jau keleri metai viršija gyventojų gimstamumą. Europa savo gyventojų skaičiumi traukiasi kaip šagrenės oda, bandydama savo depopuliacijos problemą spręsti gyventojais iš trečiojo pasaulio. Dabar darbo jėga Vakarų Europoje brangi ir tingi. Jaunos darbo jėgos vis labiau trūksta, investicijos į mokslą didėja, socialinė atskirtis auga, mokesčių našta didinama. Europos sveikatos apsaugos modelis jau nebeturi perspektyvos. Norint jį iš laikyti tokį, koks jis yra dabar dar 20 metų, reikėtų  dvigubai didesnių investicijų į jį. Kasmet vis  ženkliau padidėja pagyvenusių vienišų žmonių skaičius. Didžiojoje Britanijoje vienišų senelių skaičius jau pasiekė 7 milijonus. Socialinės Europos sistemos, kaip dar niekada pasidarė ypatingai brangios. O dar šalia – karingos Rusijos grėsmė ir agresyvios jos vadovo V. Putino kalbos…Visoje Europoje panaikinta mirties bausmė baisiausiems nusikaltėliams, galvažudžiams. Budelis iškeltas į dominuojančią poziciją virš aukos, nuvertinta normalaus žmogaus gyvybė. Vis aktyviau pasisakoma už pagyvenusio žmogaus eutanaziją.

Iškrypėliškos orientacijos mažumos vis daugiau įgyja teisių ir naudojasi tomis teisėmis, kaip visuomenės jiems teikiama privilegija: kuo toliau, tuo daugiau įtraukia jaunų žmonių į jų iškrypėliškas orgijas. Kairiosios ir liberaliosios žmonių pažiūros akina žmones žiūrėti tik savo ir savo artimųjų interesų. Liberalai ir kairieji pasisako prieš vyrų pareigą ginti savo tėvynės saugumą, prieš šauktinių kariuomenę, paniekinamai ją vadina prievarta. Todėl visus mąstančius ir dar gebančius mąstyti nuvilia toks Europos Sąjungos ištižimas, suskystėjimas ir atsipalaidavimas nuo galios. Darosi pavojingas. Ar tik ne tas suskystėjimas ir bejėgiškumas ir paskatino britus palikti ES. Viešose savo kalbose visada pasisakau už pasitraukimą iš ES, nes Lietuva šimtmečiais buvo tikrų vyrų ir karžygių šalis, o ES iš vyrų daro kažkokias bedantes amebas. Nėra pasauly, man atrodo, didesnės nelaimės, kaip silpnas, bejėgis ir bailys vyras.

Šiandieninėje lietuviškoje spaudoje jau labai retai sutiksi žodžius „tautos interesas“, „tautiškumas“, „lietuvybė“, „tautinė valstybė“. Žymiai dažniau „gilesnė integracija“, „ES“, „ES interesai“ ir t.t. ES federalistai iš Lietuvos – L. Andrikienė, P. Auštrevičius, G. Kirkilas, J. Požėla, J. Olekas agituoja už ES federalizaciją, gilesnę integraciją, pagal jų pamėgtą šūkį „Europa – mano namai“. Jiems atrodo, kad „Mūsų valstybė dar nėra apimta grįžimo prie nacionalinių interesų“ spazmų; „nesitelkia nacionalistai po lietuviška M. Le Pen vėliava“, „nekuriama „Alternatyva Lietuvai“ – džiaugiasi Mečys Laurinkus (Lietuvos rytas. – 2017, spal. 21, p.4) Apsirinkate, p. M. Laurinkau: ir dar kaip kuriama! Ir bus sukurta! Stipri ir galinga! Jeigu tai tautinei sandraugai išdrįstų ir imtųsi vadovauti Dalia Grybauskaitė, tautinių jėgų pergalė ateinančiuose rinkimuose, neabejoju, jau turėtų daugumą.  Nes ji jau nebūtų nei prorusiška, nei pročigoniška (t.y. mėgstanti klajoti ir viskuo abejoti ), o  lietuviška…

Neabejoju, kad tautininkai, rinkimams susivieniję į bendrą sąrašą su radžvilininkais, jau šiuose rinkimuose gaus apie dešimtį mandatų,o gal ir daugiau, o kituose rinkimuose – jau jų bus dauguma. Čia, Lietuva. Karžygių, o ne ištižėlių tauta. Susitelks, susiburs ir laimės vienybėje. Atkurs Lietuvą su lietuviais, nenorinčiais būti betaučiais pasaulio klajokliais. Užteks! Betaučiais klajokliais jau pabuvome 30 metų. Galvojome, kad ateis koks nors dėdė ir sukurs mums klestinčią Lietuvą. Neatėjo. Nesukūrė joks dėdė. Supratome, kad patys ją turime kurti. Ir padaryti ją tokią, kuria didžiavosi, dėl kurios savo gyvybės negailėjo, ir išlaikė pasaulio valstybių šeimoje jau daugiau negu du tūkstančius metų mūsų tėvai ir  protėviai.