N. Laurinkienė. Augimo galios gamtoje netrukus pasieks apogėjų

Gamta, kaip ir žmogus, turi kažką nematerialaus, nelyginant sielą, kaip tai bandė įrodyti dar XIX a. antroje pusėje anglų antropologas Edvardas Bernetas Teiloras (Edward Burnett Tylor). Mes kartais nujaučiame savyje esančią kažkokią stiprią galią, kuri sunkiai nusakoma, bet ji yra reali: išsiskleidžianti kaip kad, sakysim, įkvėpimas, tai yra troškimas išreikšti savyje glūdinčią jėgą ir mintį, ar kaip nušvitimas – būsenos pakylėjimas, kitais atvejais tiesiog kaip itin stiprus potyris, kilęs tam tikroje situacijoje. Tai vis – vienokia ar kitokia mūsų sielos raiška. 

Gamtoje taip pat esama kažkokios potencijos ar dvasios, kuri tai nuslūgsta, tai pakyla, o pavasarį, be abejo, regeneruojasi. Tai – augimo, arba vegetacijos galia, kurios atsinaujinimo ir sunykimo ritmai žmonijos nuo seno buvo stebimi. Jie mitologizuojami, kartais net sudievinami, įgydavę dievybių pavidalą ir vardus.  Daugelis tautų, jų tarpe ir baltai, turi vegetacijos dievybes, atgimstančias šiltuoju metų periodu. Baltų mitologijoje su augalija, jos vegetacija, sezoniniu gamtos gyvybingumo atsinaujinimu yra susiję Patrimpas, Laumė, Žemyna. Tad nenuostabu, kad, kaip galima spręsti iš senovės baltų metų ciklo sampratos, pavasaris, ne tik jo pradžia, bet ir antroji pusė buvo laikoma ypatingu laiku, kuomet gamtos pasaulyje vykstantys reiškiniai, veikiantys žmogaus būseną, buvo jo suvokiami kaip turintys tam tikrą – su dvasios fenomenais susijusią prasmę, o neretai ir sakralizuojami. Šiuo atveju turiu omenyje Sekmines, kurios yra švenčiamos septintąją savaitę po Velykų (šiemet gegužės 31). Šis laikotarpis baltų ir mums artimų tautų pasaulėvaizdyje buvęs išskirtinis, kupinas specifinių ritualų. Mat šiuo laiku augimo jėgos gamtoje pasiekdavusios apogėjų, ir tai tęsdavęsi iki pat Rasos, arba Joninių, šventės.

Mes ir dabar savo sieloje džiaugiamės, kai pražysta pievos, laukai ir miškai. Tačiau ar išties švenčiame tą laiką? Ar mes jaučiame tą žydėjimo aurą ir dvasią? O dar XVI a., kaip rašo istorikas Motiejus Strijkovskis, apie šį laiką (nuo gegužės 25 iki birželio 25 d.) Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose merginos ir moterys, susiėmusios už rankų išeidavusios į pievas ir laukus, šokdamos ratelius ir kartodamos: „Lado, lado lado, Didis mūsų Dieve!“ Mes dabar jau sunkiai atkuriame, kas buvo tasai Lado, tiktai numanome, kad tai galėjo būti vaisingumo, augimo galią manifestuojanti Deivė (ar Dievas). Kadaise žmonės labiau rėmėsi savo intuicija ir šventė bei aukštino tai, kas jų suvokimu esančios tikrosios vertybės.

XX a. Lietuvos kaime iki šiol dar gyva Sekminių apeiga – berželiais, tai yra vitališkumo simboliu, puošti namus ir kiemą, netgi išgenamas ganytis karves, tarytum primenant, kad augimo jėgos gamtos pasaulyje jau klesti. Tos jėgõs, regis, įgyja ir pats žmogus ar gyvulys (tikėta, kad vainikuotos karvės duosiančios daugiau pieno). Šis paprotys ir dabar gali būti aktualus ir pakartojamas, norint pajusti gamtos išsiskleidimo žavesį ir netgi poveikį mums patiems.

Ir dar – bemaž visą pavasarį beveik per visas šventes nuo seno atliekame apeigas su kiaušiniu, potencialios gyvybės simboliu, tuo tarytum norėdami pažadinti ir paskatinti Žemės Motinos derlingumą, kad ji būtų pajėgi „pagimdyti“ gausią savo kūriniją.  Rytų Lietuvoje per Sekmines apeiginės kiaušinienės nusinešama į rugių lauką, juos lankant ir čia moterims giedant sutartines, o neretai dar ir šokant. Parugėje suėję vyrai gerdavę apeiginį alų ir jo šiek tiek nuliedavę ant žemės, vadindami šį ritualą sambariais – suneštinėmis apeiginėmis vaišėmis. Šitaip stimuliuojamos žemės kuriančiosios jėgos, o kartu palaiminami, apsaugomi lankomi rugiai. Savo ruožtu piemenys  Sekminių vakarą parginę  berželiais vainikuotas karves ir gavę visokio maisto, čia pat ganykloje išsikepdavę kiaušinienės. Tad kiaušiniai, kiaušinienė – tiesiog archetipinis pavasario švenčių valgis, beje, ir dabar daugelio mūsų tikrai yra mėgstamas. Per šventes tai – ne tik kūno maistas, bet simboliškai – ir visuotinio gamtos bei žmonijos atgimimo, prokreacinių galių skatintojas.