Velykos – atgimimo šventė. Prisikelia ne tik Kristus. Pavasarį atgimsta ir senųjų religijų dievai. Mes žinome mirštančios ir prisikeliančios dievybės kategoriją. Tokį dievą turi daugelis tautų – egiptiečiai Ozyrį, graikai garbina Dionizą. Pastarojo kančios, mirtis ir prisikėlimas būdavo inscenizuojami jam skirtose metų ciklo eigoje atliekamose apeigose. Plutarcho teigimu, tikėta, kad žiemą šis dievas miega, o pavasarį nubunda.

Baltai taip pat garbino šitokią dievybę, su visa gamta rudenį numirštančią, o pavasarį prisikeliančią. Baltų mitologijoje tokio dievo bruožų turi prūsų ir lietuvių dievas Patrimpas, apibūdinamas kaip žemės, javų, vaisingumo, tekančių vandenų dievas. Jis buvo vienas iš trijų Simono Grunau aprašytų prūsų šventajame ąžuole įkurdintų dievų stabų. Vėliau šis dievas buvo sublimuotas krikščionybės šventųjų.

Mirštantis ir prisikeliantis dievas nėra kokia spekuliatyvi kabinetinių mitologų išmonė. Pasaulio atsinaujinimo fenomenas pavasarį daugelyje tradicijų buvo sakralizuojamas, sudievinamas, o kartais net personifikuojamas, įgydamas dievo pavidalą. S. Grunau ir Jono Bretkūno Patrimpas apibūdinamas kaip linksmas jaunuolis su varpų vainiku ant galvos. Pasak Mato Pretorijaus, Patrimpas – žemės karalystės vaisingumu besirūpinantis pavasario dievas.

Vienas pagrindinių pavasario švenčių, jų tarpe ir Velykų, simbolių, kuris turbūt sietinas ir su atgimstančiu dievu Patrimpu, – kiaušinis. Ši realija – potencialios gyvybės provaizdis. Tai žinoma iš daugelio kraštų mitologijos. Iš kiaušinio atsiranda pasaulis, kaip pasakojama kai kuriuose kosmogoniniuose mituose, sakysim, karelų-finų „Kalevaloje“.

Lietuvoje per Velykas, Atvelykį, Jurgines, kartais ir per Gandrines (kovo 25), kiaušiniai paprastai dažomi, valgomi, atliekama jų ridenamo apeiga, siekiant atsinaujinti, paskatinti žmogaus ir žemės gyvybines, augimo galias. Juk, kaip byloja mūsų tradicija, ir patys kiaušinio lukštai laikyti paveikiais – po Velykų vaišių jie būdavo užkasami žemėje. Per Jurgines kiaušiniai, įkepti į dienos kepalėlį, nešiojami dirbamame lauke, o po to užrausiami, tikintis tais metais gero derliaus.

Kalendorinėse dainose dainuojama apie Velykų rytą patekančią saulę. Jos šiluma ir šviesa ir yra gamtos bei žmogaus atsinaujinimo sąlyga bei garantas. Dėl to per Velykas jai skirtas nemažas dėmesys. Lietuvių ir latvių tikėta, kad ne tik per Rasas, bet ir Velykų rytą saulė patekėdama „šoka“. Jos „šokio“ stebėjimas buvo vienas šio nepaprasto šventės rytmečio ritualas. Beveik visoje Lietuvoje tą rytą žmonės anksti keldavosi ir stebėdavo saulės šokinėjimą, supimąsi, mirgėjimą įvairiomis spalvomis.

Dalios Kisieliūnaitės sudarytose „Pamario sakmėse“ aprašomas kolektyvinis tekančios Saulės sutikimas Velykų rytą pajūryje gyvenusių kuršininkų: „Prieš saulėtekį susirinkdavo daug šeimų ant kopos ar prie marių pažiūrėti, kaip saulė teka. Kiti ėmė ir spalvotus stiklus. „Saulė šoka, – sakydavo senieji, ji džiaugiasi Kristaus prisikėlimu“ (p. 226).

Saulei kylant vis aukštyn, jos šviesos bei šilumos poveikį vis labiau jusdami savo kūnu ir siela, patiriame šiuo metų ciklo tarpsniu vykstančią pakylėjančią gamtos ir žmonijos atgimimo misteriją.

Spausdinti 🖨

ALKO TURINYS