J. Vaiškūnas: Protėvių priesakus pernešame į XXI amžių (nuotraukos)

Balandžio 25-26 dienomis Kulionių kaime šalia Molėtų observatorijos jau 24-tus metus iš eilės turėjo vykti pirmosios pavasario žalumos šventės Jorės apeigos. Apie šią šventę kalbamės su vienu pagrindinių jos rengėjų Molėtų krašto muziejaus muziejininku ir Lietuvos Romuvos vaidila Jonu Vaiškūnu.

– Šiemet paskutinį balandžio savaitgalį turėjusios vykti XXIV Jorės šventės Kulionyse dėl paskelbto visuotinio karantino nebus?

– Gamta karantino nežino. O Jorės šventės esmė – iš žiemos miego atbudusios gyvybės sprogimas – augimo ir vešėjimo galių sklaida. Tai vyksta gamtoje kasmet ir mes romuviai į šį vyksmą sąmoningai įsijungiame. Tik šiais metais pirmą kartą nesirinksime draugėn bendram šventimui į daugeliui jau įprastą vietą – Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą ir Dangaus šviesulių stebyklą Kulionių kaime, prie Observatorijos. Čia šventines apeigas šiemet atliksime tiktai savo šeimos rate. O visus, kam svarbi ir brangi ši šventė, raginame švęsti savo tėviškėje arba savo namų aplinkoje. Šiandien, kai mūsų sveikatai ir gyvybei tebegrasina lengvai nenorintis trauktis užkratas, kiekvienam iš mūsų yra itin svarbu pasisemti galių iš pavasarinio Jorės virsmo.

Žinoma gaila, kad neteks pajusti vienos didžiųjų Jorės vertybių – betarpiško visų mūsų bendrumo, kai ypatingu laiku, ypatingoje vietoje, savo kūno ir dvasios virpesius suderiname vieni su kitais ir su  atbundančios gamtos bangomis. Bet ir šį praradimą stengsimės paversti galimybe. Šiemet iš Lietuvos kultūros tarybos skirtą dalinę paramą Jorės švietėjiškai veiklai su fondo pritarimu nukreipsime į Jorę pristatančio filmo kūrimą. Jau sutarta su įmone „Be tabu“ dėl filmo „Gyvo žalio!“ gamybos. Jei dar atsiras rėmėjų, filmą išversime ir į anglų kalbą, kad galėtumėme paskleisti ir pristatyti visam plačiajam pasauliui.  

– Kaip nusakytumėte Jorės šventės esmę?

– Esmė? Gamtos atsibudimas pavasarį kaip dvasinio prisikėlimo galimybė. Jorėje svarbūs tie patys vaizdiniai, kuriuos krikščioniškoji tradicija suėmė į Velykas: vaizdžiai Pasaulio gyvybinių galių telktį perteikiantys apeiginiai kiaušiniai – joručiai, pirmąja pavasarine žaluma – jore apsigaubusios medžių šakos, pavasariniai – oras, Saulė, Žemė, ugnis ir vanduo. Visi šie pasaulio gyvybinių galių pradai Jorėje pasitelkiami sąmoningai kaip saitai su mūsų vidinių gyvybinių galių versmėmis. Tokiu būdu švenčiame gamtoje ne Žemę, ne  Saulę, ne augaliją budindami, o per šiuos praamžius pradus – savo pačių ūpą, sveikatą ir sielą.

Jorė svarbiausia metų šventė – tikrieji Naujieji metai. Šios šventės, kaip ir visų mūsų kalendorinių švenčių, esmę nulemia Saulės kelias. Pusę metų Saulė kyla aukštyn, pusę metų svyra žemyn. Saulės kelionė aukštyn prasidėjusi per Kalėdas, Pavasario lygiadienyje jau būna įpusėjusi – tuomet šviesa trumpam sulygusi su tamsa, persveria tamsą. Po mėnesio – žemėje pasireiškia akivaizdi šios dangiškos persvaros pasekmė – vienas paskui kitą ima sproginėti augalų pumpurai, pasaulis apsigaubia gyvybės ūku – pirmąja pavasario žaluma – jore. Nugriaudi pirmas perkūnas. Jorė visai gyvajai gamtai ir mums sako – metas telktis ir keltis, augti ir žydėti, bręsti ir tvirtėti, metas duoti pradžią įsikūnysiančioms veikloms, kad rudenį į darbų aruodus gultų vaisiai, užtikrinsiantys mūsų būtį tamsai ir marai vėl šį pasaulį užgrobus. Ir nors daugelis nesame žemdirbiai, ir duona kasdiene rūpinamės kiek kitaip nei mūsų bočiai, tačiau šiandien ne mažiau svarbus pavasarinis gyvybės virsmas, nuo jo tebepriklauso mūsų gyvenimas, savijauta ir sveikata.

Ypač svarbiu ir paveikiu vaizdiniu šventėje laikomas sprogstančių pumpurų žaluma pasidengusi lapuočio šakelė. Žodis jorė pirmiausia ir reiškia šią žalumą. Nepamirštas gražus paprotys šventės dieną su savimi visur nešiotis pirmosios žalumos šakelę ir kiekvienam sutiktajam parodyti ją ir  palinkėti: „Gyvo žalio!“ O tasai privalo išsitraukti savąją ir atsakyti tuo pačiu: „Gyvo žalio!“ Šiuo apeiginiu veiksmu užtikrinama sveikata ir sėkmė iki kitos Jorės.

– Jūs per šventę aukojate baltų Dievams? Kokia prasmė XXI amžiaus žmogui tai daryti? Ar tai  tik savotiškas žaidimas, spektaklis?

– Palyginimai iškalbingi – žaidimas ir spektaklis – šiuolaikinio žmogaus dvasinės atgaivos galimybė. Nuveikę darbus – einame į teatrą ar kiną, kad pasilsėję, atsigavę galėtumėm vėl imtis kasdienių darbų. Šventė ir yra kasdienybės darbų atvanga – pertrūkis darbų kalendoriuje, tik šiuo atveju, ne žmogaus pasirinktas, o pačios gamtos kaitos dovanotas, Saulės kelio nulemtas laikas. Ir mes to laikomės.

Ne taip seniai spektaklio vaidintojai buvo vadinami mūsų prigimtinio tikėjimo dvasininkų vardu – vaidilomis. Nes pradinis vaidinimo tikslas buvo ne paviršutiniška pramoga, o išjausta galimybė pasiekti žmogaus sielos gelmes…

Galima žvelgti į dangų, Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir galvoti – nėra jokių Dievų, tik beribė Visata pripildyta medžiagos, šviesos ir gamtinių galių srautų. O paskui užsimerkus bandyti suvokti patį save šios bekraštės Visatos sūkurių srautuose tarp žvaigždėto dangaus ir žemės augalų ir gyvūnų. Kur tos nematomos jungtys tarp mums besireiškiančių išorinio ir vidinio pasaulių? Jų suvokimui verpiame plonas minčių nytis – žodžius, audžiame sakinių audinius, kad aprengtume savo sąvokas garsų drabužiais.

Mokslininkai sako – medžiaga, gravitacija, elektromagnetinės bangos, energija, elektra… O mes savo suvokčių rūbams medžiagos randame praamžėje protėvių pasaulėžiūroje, kurioje iš už kiekvieno dievavardžio į mus žvelgia šiuolaikiniam mokslui pažinių kosminių galių raiška: Dievas – šviesus dangus, kosminė šviesa, gyvybės teikėjas ir globėjas, Vėlinas – požemis, kosminė tamsa, vėlių globėjas, Perkūnas – įsižeminanti dangiškoji šviesa, gyvybės perkūnytojas, Žemyna – žemė atvira dangaus šviesai – gimdantysis pradas, gyvybės įkūnytoja. Perprasdami paveldėtąją išmintį, atkuriame trūkinėjančias jungtis tarp mokslo ir religijos, tarp žvaigždėto dangaus ir mūsų sielos dėsnių.

– Kaip įvertintumėte jau beveik ketvirtį amžiaus rengiamos Jorės šventės pasiekimus? Ar jie verti įdėtų pastangų?

– Svarbiausia tai, kad jau išaugo Jorės jaunoji karta – vaikai ir jaunimas užaugę Jorėje, su Jorės įspūdžiais ir patirtimi. Jiems Jorė ne „projektas“, ne „rekonstrukcija“, Jorė jiems – prigimtinis paprotys. Jorė pasklido per Lietuvą ir išėjo už jos ribų – į mūsų etnines žemes Lenkijoje, ir į kitas pasaulio lietuvių bendruomenes. O lietuviški vaikų vardai – Jorė, Joris, Jorūnė, Jorigė tapo naujosios kartos savastimi.

Jorė sėkmingai perėmė XX amžiaus antrojo Lietuvos atgimimo priešaušrio pranašės, Rasos šventės, pradėtos Kernavėje 1967 m., priesakus. Tautos gyvybė ir dvasia stiprios tol – kol gyvi prigimtiniai jos papročiai, kol veikia tie, kurie laikosi protėvių priesakų ir tęsia jų kelią. Įkvėpti tautos dvasinio paveldo perėmėjų ir tęsėjų: Vydūno, Slančiausko, Vėliaus, Gimbutienės, Trinkūno ir jų bendražygių mes perėmėme ir pernešame šiuos priesakus iš XX a. antroje pusėje lietuviškame kaime gyvenusių gyvosios tradicijos nešėjų – į XXI amžių.  Perėmėme tiesiogiai – tautosakinėse, etnografinėse ir kompleksinėse ekspedicijose rinkdami prigimtinį dvasinį tautos paveldą ir taikydami nūdienos žmogaus poreikiams. Tai darydami išsaugojome šias vertybės nuo jų nuvertinimo ir subuitinimo, pavertimo tik pramoginės sceninės kultūros dalimi. Šiame kelyje išaugo dvasinis Romuvos judėjimas ir jo garsioji apeiginė grupė „Kūlgrinda“, be kurių būtų sunku įsivaizduoti Jorės ir kitų tautinių švenčių sėkmingą plėtrą.

O Jorės šventės svarba šiame kelyje jau įvertinta ir etninės kultūros tyrėjų moksliniuose darbuose. Etnologės Gintarės Dusevičiūtės studijoje „Jorė: (re)konstrukcija ar tradicijų tąsa?“ (2014 m.) pažymima, kad nuo 1997 metų Kulionyse rengiamos pirmosios pavasario žalumos Jorės šventės žinomumas išaugo, išsiplėtė švenčiančiųjų ratas, pobūdis ir geografinis šventimo paplitimas. O būtent šito visą tą laiką ir buvo siekiama.

Prieš keletą 2017 metų Maskvoje J. Baltrušaičio namuose A. J. Greimui skirtoje tarptautinėje konferencijoje etnologė Rita Balkutė, pristačiusi filmuotą medžiagą iš Jorės šventės Kulionyse, labai sudomino ir nustebino konferencijos dalyvius, kad Lietuvoje baltų kultūra ne tik tiriama ir aprašoma, bet kad senieji papročiai sėkmingai pritaikomi tautos dvasinių poreikių tenkinimui šiandien. Šioje konferencijoje dalyvavęs Kovo 11-osios akto signataras Mečys Laurinkus apie tai rašė: „Nustebau, kad žinovai apie lietuviškas entuziastų pastangas aktualizuoti, regis, šimtmečiais užklotas senovines apeigas kalbėjo ne tik tolerantiškai, bet ir susidomėję. T. Civjan (Tatjana Civjan – Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto profesorė habilituota daktarė, – red. pastaba) nuomone, tradiciją, ne vakar ar užvakar sukurtą, šiais laikais reikia vertinti, nesvarbu, kad laikas daug ką modifikuoja – tradicijos nėra tik mokslo objektas, bet ir tam tikrų vertybinių nuostatų grandinė iki šių laikų“.

Mitologas dr. Dainius Razauskas savo knygoje „Bažnyčia prasmegusi Kulionių piliakanyje“ (2017 m.), skirtoje „Kulionių jorėnams“, daugiametės Jorės apeigas Kulionyse įvertino kaip metai iš metų nuolat kartojamą protėvių sakmių siekinį į dienos šviesą iš piliakalnio gelmių vėl iškelti praamžę šventovę. „Ir tai reiškia, – pasak D. Razausko, – pamintos, užgniaužtos, sukaustytos, požemiuose įkalintos sielos išsilaisvinimą, tikrąjį dvasinį isšsivadavimą“.

„Padėk Dieve jai būti Lietuvos dvasinio prisikėlimo užuomina, Tėvynės pavasarį pranašaujančiu pumpuru!“, – Jorės šventei linki D. Razauskas.

– Ačiū už pokalbį. Gražios šventės.

– Gyvo žalio!

***       ***     ***    ***       ***     ***    ***       ***     ***       ***     ***

Gyvo Žalio!

Lietuvos Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė sveikina visus su Jore – pirmosios pavasario žalumos švente ir linki stiprėti ir klestėti, augti kartu su atgimstančia gamta!