Kovo 7 d., šeštadienį, Vilniaus „Karolinos“ viešbutyje įvyko partijos „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Suvažiavime, pasak rengėjų,dalyvavo 462 delegatai atstovaujantys 2312 steigėjų. Suvažiavimas patvirtino partijos bendrąją programą, įstatus. „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininku išrinktas pagrindinis šios partijos kūrimo iniciatorius prof. Vytautas Radžvilas. Jo pavaduotojais išrinktų politologas Vytautas Sinica ir Kęstutis Dubnikas.
Partijos valdybos nariais išrinkti režisierius Gaudentas Aukštikalnis, diplomatas Algis Avižienis, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, chemikas prof. Vytautas Daujotis, Giedrius Gataveckas, gydytoja Daiva Jakubonienė, Dalius Pranas Juodeikis, chemikas Martynas Katelynas, politologas dokt. Marius Markuckas, edukologė dokt. Ingrida Mereckaitė, politologas Tomas Matulevičius, aplinkosaugininkas prof. Romas Pakalnis, inžinierius Mindaugas Patlaba, dizainerė Agnė Paulėkienė, istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas, verslininkas ir publicistas Algimantas Rusteika, verslo konsultantas Almantas Stankūnas, filosofas dr. Laisvūnas Šopauskas, politologas Valentinas Žemgulys.
Visi valdybos nariai kartu yra ir tarybos nariai. Be jų tarybos sudėtyje yra dar 40 tiesiogiai suvažiavimo išrinktų narių, tarp kurių rezistentas Petras Plumpa, signatarai Irena Andrukaitienė, Romas Gudaitis ir Algimantas Sėjūnas, istorikas prof. Jonas Vaičenonis, fizikas prof. Kęstutis Jarašiūnas, keliautojas ir rašytojas Šarūnas Jasiukevičius, kalbininkė prof. Jūratė Laučiūtė ir daugelis kitų, į Nacionalinio susivienijimo telkimąsi jau aktyviai įsitraukusių regionų atstovai.
Skelbiama, kad naujosios partijos strateginis tikslas yra „pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį.“ Pasak V. Radžvilo, naujosios partijos programa buvo sąmoningai kurta kaip priešprieša globalios Lietuvos vaizdiniui: „Lietuva yra vienintelė Europos sąjungos šalis, kurioje oficialiu valstybiniu lygmeniu yra pripažįstama, kad galutinis mūsų tikslas – išnykti“, – sakė V. Radžvilas.
V.Radžvilas suvažiavime siūlė paraginti Lietuvos prezidentą, kad šis šalyje skelbtų pertvarką, nes priešingu atveju esą gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Pasak V. Radžvilo „Brexit“ pavyzdys rodo, kad Europos sąjunga turėtų būti pertvarkyta. Pasak jo kertinės šalies išėjimas iš ES nėra tik paprastas atsitiktinumas.
Suvažiavimas priėmė tris rezoliucijas. Pirmąja reikalaujama atšaukti globalios Lietuvos strategiją „Lietuva 2030“, kuri tik skatina emigraciją ir tautos išnykimą. Vietoje jos reikalaujama priimti naują strateginį dokumentą, kurio tikslas būtų lietuvių tautos išlikimas savo nepriklausomoje valstybėje. Kita rezoliucija buvo reikalaujama reformuoti Lietuvos radiją ir televiziją (LRT), įtvirtinti žodžio laisvės, nešališkumo ir objektyvumo principus, atsisakyti faktinės savicenzūros ir „teisingų“ pašnekovų atrankos LRT eteryje. Galiausiai trečioje rezoliucija kvietė „užtikrinti visos turimos patikimos informacijos apie prisipažinusius ir neprisipažinusius KGB bendradarbius paviešinimą“. Plačiau – prisegtame pranešime spaudai ir pačiose rezoliucijose.
Šiuo metu Lietuvoje yra įregistruotos 25 politinės partijos.
Primename, kad tokio pat pavadinimo politinis darinys „Nacionalinis susivienijimas“ tautininkų ir buvusių sąjūdininkų jau buvo įkurtas prieš 2012 m. Seimo rinkimus. Tuomet į koaliciją – Nacionalinį susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“ buvo susivienijusios 4 politinės partijos – Tautininkų sąjunga, Centro partija, Socialdemokratų sąjunga, Tautos vienybės sąjunga bei visuomeninių organizacijų atstovai. Deja, „Nacionalinis susivienijimas“ rinkimuose į Seimą, kėlęs tikslą pratęsti Sąjūdžio uždavinių įgyvendinimą, tesurinko 0,94 nuošimčio rinkėjų balsų ir liko 13-toje vietoje tarp rinkimuose dalyvavusių 18 partijų. Tuomet kaip ir dabar norinčioms patekti į Seimą koalicijoms būtina buvo gauti 7 nuošimčius balsų.
„Nacionaliniu susivienijimu“ yra vadinamas ir dešiniųjų Latvijos partijų-susivienijimas įkurtas 2010 m. susijungus „Tėvynės ir Laisvės/LNNK “ partijai su partija „Viską Latvijai!“. 2013 m. šis partijų susivienijimas pertvarkytas į vieningą partiją, kuri 2014 m. rinkimuose į Latvijos Saemą gavo 17 narių, o 2018 m. – 13 iš 100.
Ir kaip čia nieks nekomentuoja? Matyt tikėtasi daugiau… Kad pavyks suvienyti visus, tautinės tapatybės nepraradusius. Gal tai įmanoma bus ir vėliau. Svarbiausia, kad pradžia jau padaryta, kad jau yra vilties dėl kito kurso…
Labai jau daug susikūrė partijų norinčių parodyti Tautai, pasiklydusiai gūdžiam miške, kaip surasti kelią namo. Reikia, kad ne tik keturios, bet visos geros valios partijos jungtųsi į vieną. Tik tada galėsite laimėti rinkimus. Mielos partijos, kas Jums negerai? Negalite valdžia pasidalinti? Ar gi tai svarbiausia? Svarbiausia yra padėti Lietuvai. Prisimenu pamokomą apsakymą, kaip tėvas vaikams aiškino, koks yra svarbus veikimas drauge. Jis padavė vaikams beržinę šluotą it liepė vaikams ją perlaužti. kai vaikams po didelių pastangų tai nepavyko, tėvas išardė šluotą, ir vaikai atskirus virbus lengvai sulaužė. Jei visos bendramintės partijos susijungsite, jūsų niekas neįveiks. Argi neverta “vardant tos Lietuvos”?
Klausimėlis. Kas duoda pinigėlių dar vienam “susipratusių” ir naivuolių marginaliam plėmui? Šis laikinas (ikirinkiminis) plėmelis pritrauks dalį dešiniukų rinkėjų. Tai koks avinėlis pasipurtė? Tas pats, tas pats…
Veikti prieš neišjungtą komunistinį ir Tautą žudantį režimą, gan gerai susibūrėme tie, kurie su krikščioniškomis kaukėmis.
O be krikščioniškųjų kaukių mes sunkiai telkiamės į pulką Tautos gerovei Lietuvos naudai veikti, išjungus Tautos budelius komunistus ir juos dangstančiąsias ts-lkd, lsdp, lsddp, visas liberalkomunistų partijas. Atsibuskim, lietuviai.
(patikslinta)
Veikti prieš neišjungtą komunistinį ir Tautą žudantį režimą, gan gerai susibūrėme tie, kurie su krikščioniškomis kaukėmis.
O be krikščioniškųjų kaukių mes sunkiai telkiamės į pulką Tautos gerovei Lietuvos naudai veikti, išjungus Tautos budelius komunistus ir juos dangstančiąsias ts-lkd, lsdp, lsddp, lvžs bei visas liberalkomunistų partijas. Atsibuskim, lietuviai.
Labai jau pretenzingas pavadinimas, mįslingi užmojai …
Esame susivieniję į ES, į NATO, turime patikimą dvišalystę su JAV, gerus santykius su Vokietija, kitomis demokratinėmis šalimis. Reikalą mus aplankyti randa ir Popiežiai, padrąsindami laikytis savo šaknų. Apklausos rodo, kad didžiąją daugumą žmonių Lietuvoje tai tenkina. Taigi, kaip sakoma, gyvenk ir žvenk…
Tad su kuo čia dar Lietuvai “nacionališkai” besivienyti… Nebent Jogailiškos, Žečpospolitinės unijos Radžvilams Sinicoms parūpo, bet neatmestina, kad tai gali būti kažkokie pasąmonės “pakišai” ir to ‘amžino’, – “splatila na veki Velikaja Rusj”…
to Kažin . Tai, kaip matau (jau ne pirmą kartą) vėl “įkalei”, ir kažkokios velikos žeč-ruslandijos vaidenasi ?
Svarbu, kad ne per daug… Na ne taip, kaip čia paties atveju, kai net nesusgraibai su kuriuo galu vienija…
Gerb. Algis Avižienis perėjo pas Radžvilą. Gal ir gerai padarė. Alkas.lt irgi nusisuko nuo Juozaičio, kuris, kad ir kaip būtų gaila pripažinti, elgiasi mažų mažiausiai keistai.
Jie ne prieš ES, NATO ar dvišalę sutartį su JAV. Priešingai, gerai pamenu jų ružavą laikraštį, kai pernai vasara bandė patekti į ES parlamentą. Perskaičiau jame visus straipsnius.
Kartoju – priešingai, jie už ES, nes be jos atsispirti Rusijos grėsmei neįmanoma. Jie tik prieš federacijos planus. Tuo tikslu ir bandė patekti į ES parlamentą, kad pakeistu kursą…
Jie už tėvynių sąjungą, už pirminį ES variantą…
Nors ir neketinu tapti šios partijos rėmėju (remiu liberalus), tačiau vis tiek sveikinu susibūrus į naują partiją!
Nuomonių įvairovė, pliuralizmas yra gerai. Tik jūsų problema (kaipp, beje, ir liberalų) yra didžiulis susikaldymas. Iš tiesų nei viena tautinė partija šiuo metu nėra (ir vargu ar bus) pajėgi peržengti 5 proc. (7 proc koalicijoje) barjerą daugiamandatėje, o juo labiau – būti išrinktais vienmandatėse. Dėja, galimybių jokių. Iš tiesų gaila, nes ir tautinės idėjos galėtų būti atstovaujamos.
Liberalams pasisekė labiau. Nors Laisvės partija (Armonaitė, Šimašius) taip pat neturi jokių galimybių gauti mandatų, tačiau Liberalų sąjūdis (Gentvilas ir kt.) laikosi tvirtai ir garantuotai gaus mandatų daugiamandatėje bei kelis mandatus vienmandatėse. Tad liberalai turės panašų atstovavimą, kaip ir iki šiol. Tik gaila, kad neišmintingas susikaldymas vis tiek sumažins jų galimybes turėti daugiau mandatų.
Ką patarčiau nacionalistinės pakraipos partijoms?:
1) Reikia vienytis. Jei pavyktų susivienyti visoms tautinėms partijoms, galimai ir 5 proc barjeras būtų įveiktas (nors sunku spręsti). Koalicijos – blogesnis varintas, nes 7 proc tikrai neperžengsit.
2) Taip pat labai svarbus sprendimas – maksimaliai suma-inti patekimo barjerą. Puiki buvo idėja jį sumažinti iki 3 proc. Tik ne prieš pat rinkimus tai reikia daryti. Apie barjero mažinimą ir kt. mažosioms partijoms palankius pakeitimus reikia galvoti po rinkimų (kad neliktų jokių spekuliacijų, kad kažkam patogu ir t.t.). Tad iš karto po 2020 m. rinkimų reiktų grįžti prie barjero mažinimo idėjos.
Tai sėkmės!
Patiko skaityti Žemaičio komentarą, kuris savo dvasia skiriasi nuo jo buvusiųjų. Pasirodo, kad galima ir gražiai išsakyti savo nuomonę. Ir dar, aš šventai įsitikinęs, kad nei viena tautinės pakraipos partija ateinančiuose rinkimuose neperlips barjero (spėju, kad gaus nuo 0,4 iki 1,2 proc.),, tačiau aš vis tiek remsiu vieną iš jų, nors ir mano balsą pasidalins tie, kurie mėgsta svetimą imti
O kodėl gi Lietuvai derėtų būti prieš “federacijos planus”, jeigu tai tampa būtina, kad tarkim nuo Rusijos ar kitų grėsmių apsigintum.
Kas dėl “tėvynių sąjungos” darinio egzistavimo galimybių, tai apskritai kažkoks žaidimas smėlio dėžėje, komunizmo galimumo tipo utopija. Tėvynė nėra savarankiškas teisinių santykių subjektas, tai tik iš atitinkamos šalies teritorijos kilusių žmonių bendrumą reiškiantis žodis. Tai va tiek regėčiau to Radžvilo vienijamo turinio…
Jeigu į kibirą vandens supilsime šaukštelį arbatos, tai ką rezultate turėsime?
Tikrai ne arbatą…
Lygiai taip pat ES federacijoje ištirps Lietuva. Nebent dar teritorijos pavadinimas liktų.
Tėvynių sąjunga, tai nepriklausomų valstybių sąjunga – (jeigu nesupratot). Toks (pirminis variantas), daug metų buvo priimtinas ir Britanijai. O kai ES strategai pradėjo sukti link federacijos, anglai – pasitraukė. Ir tai tik pradžia.
Kas dėl komunizmo tipo utopijos, tai federacija ir yra toks variantas. Kurį, beje, jau bandė CCCP. Nepavyko. Nes tai prieštarauja gamtai.
Gamtoje, materijos lygmenyje – viskas atskira, nerasi dviejų vienodų akmenėlių , medžių ar žmonių. O čia fantazuojama sujungti ištisas tautas ar valstybes. Štai kur neišmanymas ir aklumas. Federacija yra utopija.
VIENYBĖ – kategorija dvasinė. Ji pasiekiama paaukojus asmeniškumus ir ambicijas.
O fizinės formos – tautos, valstybės turi išlikti. Tiesiog reikia skirti – “kas ciesoriaus…
Būtent todėl ir buvo atsisakyta vieningos visą žmoniją jungusios kalbos, kad Kūrėjo Planui įgyvendinti reikėjo skirtingai funkcionuojančio organizmo, skirtingo kūno ir išvaizdos, skirtingo mentaliteto, skirtingai mąstančių, skirtingai prisitaikančių gamtoje ir t.t. žmonių. Teko bendrauti su Leningrado Karo medicinos akademijos ligoninės (bent jau tyrimų turinys buvo toks) profesoriumi, tyrusiu, kokiomis ligomis ir kaip serga įv. žemynų, klimato, rasių, tautų žmonės. VISKAS skirtinga! Skirtingas imunitetas, būdingų ligų sąrašas, skirtingas vaistų poveikis (tai ir gydymas). O dar prisideda tarpusavyje labiau susimaišiusių „skirtumų skirtumai”. Yra tautos, kurios apkritai nežino ligų, nuo kurių kenčia mūsų žmonės.
Man, „Dievo Plano žinovei”, iš to aišku, kad taip Kūrėjui yra paprasčiau vykdyti Jo siekiamo tobulo žmogaus evoliuciją. Kitaip kam būtų tiek metų gaišęs, tiek visokių skirtumų į mūsų dvasią, protą, sielą „montavęs”… Bet mūsų pažangūnai geriau žino, ir imasi taisyti Jo darbo rezultatus. Na, na…
Visuomenė – ne gamta. Gamtos dėsningumai visumenei aiškinti netinka. Gyvename ne vulgaraus materializmo suvokimo laikais. Tauta, atitinkamai tautinė visuomenė – ne fizinis reiškinys, o dvasinis. Vargu, ar ne tautinis žmogus būtų galimas apskritai. Tautos tarsi vištos, į vištidę uždarytos neišsaugoti. Tautos dvasia esanti žmoguje vystosi ir grūdinasi tik susidurdama laisvame pasaulyje su kitų tautinių dvasių žmonėmis… Tėvynė – jiems negali būti tarsi vištide vištoms…
Ką gi, paimkim pavyzdį iš visuomenės, patį paprasčiausią – dviejų žmonių sąjungą (santuoką). Fiziškai, materialiai ją sudaro dvi skirtingos formos – vyras ir moteris. Šis skirtingumas garantuoja gyvybės pratęsimą.
Lezbijiečių ar gėjų atveju, gyvybė sustoja – aklavietė…
Tautos lygmenyje skirtingos tarmės, papročiai, tautą praturtina, padidina jos gyvybingumą.
Analogiškai žmoniją praturtina, tautų, valstybių įvairovė…
Tai materijos, fizinis lygmuo. Net nežinau, kai draugui gelia dantį. Kai žmona gimdo, man neskauda… Čia – atskirtis…
Naikinant fizines formas (vyrus, moteris, darant iš jų lezbijonus, homikus; sumaišant federacijos puode skirtingas tautas) , vienybės nepasieksi. Nes iš materijos – atskirtis.
VIENYBĖ – iš dvasios….
Todėl jos reikia siekti dvasinėmis priemonėmis – tam labai praverstų neutrali (esperanto) kalba, kuri skirtingai nuo bet kurios nacionalinės kalbos, garantuoja paritetinius – lygiateisius santykius tarp tautų. Turizmas, kultūriniai mainai, sportas.
Jokio prievartinio uždarymo, kaip vištų vištidėje. iš kur ištraukėt?
Va federacijos idėja, tai brukama per prievartą, nieks nuomonės, sutikimo neklausia… Ir tai priemonė ne dvasinė, o fizinė, kaip ir imigrantų prievartinės kvotos. Va čia tai – “vulgarus materializmo suvokimas”.
Lenkiškas galvojimas – ES parama federacijiškai, o!… – duokite ir kuo daugiau. Pabėgėliai, – žinokitės…
Dėl tarp materialaus ir dvasinio – ryšio. Kūnas su dvasia – žmogus. Dvasia be kūno – vėlė.
Federacija – kūniškasis vienijimasis, kai jis demokratiškas – dvasia neskurdinama.
Nieko čia nuostabaus, kad mes nesusikalbam, nes žmonės skirtingi. Čia, kaip tam vaikiškam kaleidoskope – vamzdelyje su spalvotais stikliukais. Tik truputėlį pasuki, o “paveikslėlis” jau visai kitoks…
Santuokoje tik du žmonės ir labai artimi fiziškai, bet šita fizinė “integracija” ar “federacija”, vienybės negarantuoja…
Pagal statistiką kas trečia ar net kas antra pora išsiskiria. O kiek dar gyvena vardan vaikų ar aplinkinių (ką žmonės pasakys)?
VIENYBĖ ateina iš kitur, ne iš fizinio plano. Dabar, čia Alke yra Dainiaus Razausko labai geras straipsnis, kuriame jis rašo apie “Tikrovę”. Siūlau paskaityti…
Vienybės kurti nereikia, tuo labiau fizinėmis priemonėmis. Ji jau yra, visada buvo ir bus. Jos neįmanoma “nuskurdinti”. Ją tereikia pasiekti…
“Tikrovėje” (dvasioje) viskas yra VIENA… Tai žodžiais nenusakoma ir protu nepasiekiama. Priešingai žmogaus protas – religinės dogmos, įvairiausi šablonai ir išankstinės nuostatos ar koncapcijos yra didžiausia kliūtis.
Daugiausiai “prisilietimų” prie Tikrovės (dvasinės plotmės), kitaip Esaties ar Būties, patiriama vaikystėje, kol dar neįsigalėjęs protas. Kol “lapas” dar tuščiais…
Tokie “prisilietimai” palieka labai gilų emocinį pėdsaką, suteikia žmogui “sparnus”. Ši būsena rytuose vadinama SATORI – kontaktas su Esatim, Vienybės iš gyvenimas – laikinas.
Kam pavyksta jį “užfiksuoti” – patyria SAMATCHI. Žmogus tampa nušvitusiu, nubudusiu, jis pasilieka Tikrovėje…
Žmogaus dvasia yra moduliuojama fizinių reiškinių – genų, jo kūno, kūniškosios lyties, gimtosios kalbos garsų, jos logikos, dainavimo, muzikos, dailės, visų kitų meno fiziškų apraiškų, buitinės aplinkos, šeimos ryšio poveikio ir t.t. Toks yra ir dvasios tapimas kūnišku atitinkamos tautos žmogumi ir gyvavimas pasaulyje.Tas vienoks ar kitoks fizinis dvasios apsikūninimas ir lemia asmenų vieningumą – priešingumą. Tai priešybių kovos ir vienybės dėsnis.
Kažin’ui į 10:17.
Nėra teisingai rašomas žodis Žečpospolita. Turėtų būti ŽečpospoLita. Tada tik su Lenkija leisimės į kokias nors kalbas.
Žečpospolita ar panašūs lenkiško žodžio vediniai lietuvių nevartotini kalbant apie LIETUVOS istoriją. Rzeczpospolita Polska- tai lenkų savivardis lenkų kalba pavadinti lenkų valstybę, bet lietuviai dabartinę kaimynę vadina- Lenkijos respublika. Kalbant apie praeities laikus net patys lenkai labiau mėgsta sakyti sutrumpinimą ne ” Rzeczpospolita”, o “Korona”, pabrėžiant lenkišką viršenybę. Reikėtų nesivaržant vartoti pavadinimą “Abiejų Tautų Respublika”, nes Žečpospolitą jau “peraugome”… .
Vietoje “Žečpospolita” ar “Korona” trumpinių sakyti “Abiejų Tautų Respublika” nėra jokio prasminio pamato. Pirmasis žodis reiškia “valstybė”, antrasis – “karūna”. Po Liublino unijos Lenkijos kaip karalystės statusas liko išlaikytas visoje jos apimtoje teritorijoje. Po Liublino unijos atsiradusiame pavadinimo trumpinyje “Rzeczpospolita Obojga Narodow” žodžio “obojga” reikšmė, verčiama “Abiejų” prasme, yra abejotina kalbiniu požiūriu. Kai nėra aišku kokiai kalbos daliai priskirti žodį, negali būti užtikrintas, verčiant, ką jis reiškia. Kas ir gali būti šiuo atveju atsitikę. Mat, Lietuvos „žečpospolitininkams, slepiant istorinę gėdą dėl Lietuvos suverenumo praganymo, istoriografijoje tebuvo viena išeitis „abiejų“ žodžiu šlieti save antru valstybiškai lygiu Lenkijos karūniniu „narodu“. Beje, šuo niekuo nepagrįstu „Abiejų Tautų Respublika“ pavadinimu Lietuvos istoriografijoje Lenkijos naudai ariama iki šiol…
Vis tik neaiškus Jūsų požiūris: ar priimtina Abiejų Tautų Respubliką vadinti tik lenkišku vardu Rzeczpospolita Obojga Narodów, ar net atmetus “kalbiniu požiūriu” nepagrįstus Obojga Narodów ir palikti tik Rzeczpospolita, užrašomą lenkišką žodį pagal tarimą lietuviškais rašmenimis.
Toks pilno vardo vengimas, paliekant tik širdžiai mielą dalį, man primena V. Sinicos palyginimą apie vienos partijos požiūrio pasikeitimą: kokį vieną žodį iš žodžio junginio “Lietuvos Respublika” ji pasirinktų seniau ir dabar…
Mano požiūriu lietuviškas pavadinimas Abiejų Tautų Respublika negali būti vartojamas apskritai. Tai istorijos klaidinimas, melas. Jis kaip Rzeczpospolita Obojga Narodów pavadinimo vertimas neatitinka lenkiško pavadinimo prasmės, be to, jis istoriškai neatitinka ir tikrovės. Jei čia būtų kalba apie atskirus ‘narodus’ (tautas), tai valstybės pavadinime būtų įvardinti jų vardai. To nėra.Tai viena. Antra, lenk. žodis ‘obojga’ verstinas ‘tvarkoma, valdoma’, o ‘Narodów’ yra vienaskaitos formos – ‘narodas’. Taigi pavadinimui Abiejų Tautų Respublika nėra nei kalbinio, nei istorinio pagrindo. Apskritai po Liublino unijos Lenkijos valstybės pavadinime jos valdomos Lietuvos vardo nebeliko nė kvapo. Rašiniuose sutinkamas ATR pavadinant ją Lenkijos ir Lietuvos valstybe yra baisus mulkinimas. Lietuva valstybinį suverenitetą prarado po Krėvos unijos ir jis buvo atstatytas tik 1918 metais Vasario 16-ąją.
Tokiu atveju esmę atitinkantis to meto Lenkijos valstybės pavadinimas lietuviškai tegalėtų skambėti taip: “Lenkijos karūnos respubliškai valdoma tauta”.
Žečpospolita yra lenkiškas vertimas lotynų Res publica – ‘visuomeninis reikalas, valstybė”. “Lita” = Litva jame nėra nė kvapo…
Tamsta siūlote pažaisti šio žodžio teikiamomis galimybėmis, nes kaimynėlė „netyčia užmiršo” (o ir mes pražiopsojome), jog pavadinimas privalo ne paslėpti, o atskleisti, kokie subjektai sudaro tą BENDRĄ REIKALĄ (pospolita rzecz / rzecz pospolita , arba – kas yra tas jų bendras reikalas.
Tačiau nuo pirmo žingsnio buvo padaryta klaida, nes pasirinktas pavadinimas buvo vienos iš skirtingų tautybių partnerių kalba. Tai savaime daro ją ir jos kalbą lyg ir viršesne. Jei pavadinimas būtų lotynų k., jis būtų neutralus.