D. Rimkutė-Apalianskienė. Šiandieninis pasaulis ir mes

Laisvėjame, tobulėjame technologijomis, susisiekimais, buitimi. Bet tuo pačiu primityvėjame, paprastėjame savo vidumi. Prastėja mūsų tarpusavio santykių, bendravimo kokybės, mūsų vidus. Prisisėmę puikių technologinių pasiekimų, jau sugebėdami daug lengviau orientuotis aplinkoje, išmokę paprasčiau ir patogiau keliauti iš taško A į tašką B – daug paviršutiniškiau gaudomės mus supančioje aplinkoje, gamtoje, pasaulyje. Mūsų vidinis pasaulio pažinimas tampa vis labiau paviršutiniškas – jau tik tiek, kiek mums tas buitiškai reikalinga ir naudinga.

Nesu jokia pesimistė (greičiau optimistė) – į pasaulį žiūriu su džiaugsmu, meile ir pagarba, tačiau nematyti, kas aplinkui darosi, nežinoti, nepastebėti žmonijos savotiškos „devalvacijos“ , gali tik aklas ar gal dar apsistojęs kokioje negyvenamoje saloje…

Mokslas skursta, jis primityvinamas, o ir jo siekiančių skaičius palaipsniui vis mažeja. (Kodėl taip atsitiko su mokslais – tai jau atskiro straipsnio nagrinėjimai).

Sunku ir buvo patikėti, išgirdus tokius skaičius, statistikas, kad, pavyzdžiui, Kalifornijos valstijoje (JAV) 75% vaikų, baigusių vidurines mokyklas, nesugeba išlaikyti elementarių baigiamųjų egzaminų – užduotų jiems testų. Ir tai nebūtinai, kokie tai aukštesniosios matematikos ar fizikos testai, dažnai tai tik paprastutės vidurinės mokyklos skaitymo, rašymo užduotys. Taigi peršasi išvados, kad, galbūt, visuomenė mokslo jau nelaiko pačiu svarbiausiu jos pažangos garantu?

Tokios tai statistikos, nekuriose JAV regionuose, tačiau ir toliau griaudami jau mūsų šalies – kažkada buvusią labai stiprią – švietimo sistemą, toliau silpnindami jau mūsų vidurinio mokslo programas – kažin ar netolimoje ateityje irgi „nepasieksime“ panašių rezultatų.
Žmonės užsimiršę, užsiėmę savo elektronikomis – vakare važiuojant traukiniu namo, gali stebėti – visi iki vieno panirę į savo išmaniuosius telefonus ar kompiuterėlius. Niekas į nieką nežiūri, nebendrauja – tik užsiėmę savo ĮSIVAIZDUOJAMAIS pasaulėliais, kuriuos jiems siūlo šiuolaikinės technologijos. Vėliau, jau išjungę kompiuterius ar telefonus, tie patys žmoneliai pasijaučia vieniši ir pasimetę, dažnai net nežinantys, kaip vienas su kitu bendrauti. Liūdniausia matyti, kai šalia besėdinčios – mama ir paauglė dukra – visai ir nebendrauja, mat abi panirusios į savuosius telefonus.

Šiandieninis menas pavirtęs tik šauksmų ar trypimo išraiškos forma, labai jau primenantis ankstyviausių žmonijos gentelių menus – kitokio, klasikinio meno, jau kaip ir nemokama suprasti, įsisavinti, pažinti. Jis pritildytas, tapęs tik neskaidžios intelektinės „buržua“ menais, nes klasikinių menų disciplinos, beveik išnyko iš vidurinės mokyklos programų.
Niujorko koncertų salės būna sausakimšos, kai ten koncertuoja žymios pop žvaigždės. Tada salės užsipildo ne tik žmonėmis, bet ir įvairių rūkalų tvaikais… Atrodo, tas jau nieko netrikdo ir nestebina. Tai jau norma, nes žmonės juk turi kažkaip atsipalaiduoti nuo savo elektroninių gyvenimėlių.

Žmogus paprastėja, jo vidus primityvėja – neramina, kai žmogus nežino nei vieno šiuolaikinio – ar jau praeito amžiaus – poeto, rašytojo. Kai vienintelė pavardė – Hemingvejus tampa jo literatūriniu pažinimu, žinoma – nebūtinai ir nuodugniai susipažinus su to autoriaus kūriniais. Pikantiškos to rašytojo gyvenimo detalės, verčia įsidėmėti tą pavardę.

Visuomenė, bendruomenė – dažnai, tai tik skambūs žodžiai. Mes jų nariai ir dalyviai, tačiau tikroji prieteliška parama ir realus to pajautimas – reta, kaip ir paskutiniųjų žiemų sniegas.

Žmonės tolsta vieni nuo kitų, šeimos silpnėja, vis labiau prarasdamos tikrąsias reikšmes ir prasmes. Jauni žmonės jau abejoja šeimos institucija, jos svarba ir būtinybe. O juk šeima – kiekvieno individo pradžių pradžia, tramplynas į gyvenimą – ji įskiepija moralės, dorovės pagrindus, ji padeda pamatus tolimesniam žmogaus vystymuisi ir augimui. Tėvai, paprastai, yra pavyzdys vaikams, vaikai nesąmoningai imituoja tėvų elgsenas ir netgi jų gyvenimus.

Bet vilties vis tik dar yra. Ta viltis – mažose šalyse, mažose bendruomenėse ir šeimoje. Kur viskas lengviau koordinuoti, sužiūrėti, supaisyti. Nuo to ir pradėkime: pradėkime grįžimus prie klasikinių vertybių, grįžimus prie mokslo įvertinimo, jo iškėlimo į deramas aukštumas, grįžimus į moralės išpažinimus, pagaliau – atsigręžimą į patį žmogų.

Pradėkime nuo savęs, nuo savo šeimos, bendruomenės, šalies, o tą viską pas save įtvirtinę, įdiegia, galėsime visa tai labai įtikinamai ir sėkmingai pateikti, pasiūlyti ir visam likusiam pasauliui.

Turimos dabartinės galimybės leidžia mums ar ir didesnei pasaulio daliai – būti itin išsilavinusiais ir visame kame sėkmingais. Viskas žmogaus valioje!