
Sausio 30 d., ketvirtadienį, 17 val., Kauno apskrities viešoji biblioteka kviečia į humanitarinių mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės monografijos „Kilmės įrašas. Komunikacija ir kultūrų hibridizacija Lietuvoje“ sutiktuves (K. Donelaičio g. 8, III a. salė). Renginio vedėjas doc. dr. Remigijus Civinskas (VDU). Dalyvauja: dr. Marius Sirutavičius (VDU), Alvydas Surblys (KAVB) ir kt.
Renginio dalyviai diskutuos, kodėl modernios lietuvių kultūrinės tapatybės kūrimo eigą galima laikyti nuotykiu ir jį skaityti kaip kultūrinį detektyvą. Monografijos autorė bandė išsiaiškinti, ką gavome ir ką praradome, atmesdami kelių šimtmečių bendrą istorinę lietuvių ir lenkų patirtį Abiejų Tautų Respublikoje, užsidegę noru būti savimi, t. y. sukūrę modernią lietuvių tautą. Knygoje retoriškai klausiama: ar lietuvių kultūrinė tapatybė, kurta nelaisvės sąlygomis, iš tikrųjų yra autentiška? Tekste nagrinėjama didžiojo istorinio pasakojimo, kuriuo save įrašo tauta į istoriją, reikšmė ir globaliame pasaulyje kylanti būtinybė naujai perskaityti lietuvių naratyvą „Aušroje“
(1883). Knygoje gretinami keli diskursai: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro Narbuto „Lietuvos istorija“, juridinis diskursas – 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kuriuose „iki“ „Aušros“ programos buvo aprašyta lietuvių tautos genealogija ir istorija. Galbūt priėmę mūsų savasties aristokratiškąją dalį, labiausiai besipriešinusią Rusijos invazijai ir išstumtą dvarų diskursą, galėtume kitaip papasakoti savo šalies istoriją ir biografiją, nutylėdami mažiau faktų ir aiškiau atsakydami į klausimą: ką būtent praradome?
„Vertingiausi monografijos bruožai – tarpdalykiškumas, polemiškumas ir publicistinė aistra. Rašydama tekstą, autorė neslepia savo smalsumo ir nuostabos, gilindamasi į komunikacijos ir informacijos specialistei naujas pažinimo sritis. Ji nėra nuobodi visažinė, o žingeidi ir abejojanti tyrėja, iš tikrųjų ieškanti atsakymų. Žurnalistės patirtis išėjo tik į naudą. Iš čia mokslinę argumentaciją sušildanti kalbėsena, diskursas yra aistringas, metaforos gundančios, o mitas – labirintas. Toks stiliaus žaižaravimas, tikras užsižaidimas, nuėjimas į autorei mielas samprotavimų ir semiotikos lankas primena M. MakLuhano (McLuhano) ar U. Eko (Eco) kalbėseną“, – teigia VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto profesorius Žygintas Pečiulis.
Linkevičiūtė-Rimavičienė Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, magistro darbui pasirinko temą „JAV lietuvių spauda ir kultūriniai ryšiai su Lietuva“, rašė straipsnius kultūrinėje spaudoje. 2012 m. Vilniaus universitete įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Daktaro disertacijoje „Kultūrinės tapatybės konstravimas programiniuose lietuvių periodinės spaudos tekstuose“ nagrinėjo XIX–XX a. lietuviškoje periodikoje paskelbtus programinius tekstus (manifestus) nuo „Aušros“ iki Sąjūdžio ir atliko jų lyginamąją analizę. Monografijoje „Kilmės įrašas“, naudodama A. J. Greimo naratyvinę perspektyvą, kitaip perskaitė istorinius diskursus iki „Aušros“ ir bajoriškosios tautos manifestus. Šiuo metu J. Linkevičiūtė-Rimavičienė yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė.