“Išmincies iž dziedų sėmėmės. Prismenu, kap sakydavo: nesmuša ilgai sviestas – raikia inmesc šliubavų žiedukų. Tadu vos pamuši ir sviestas gula dugnan.
Mumi tai tep nuciko. Inmetė motulė jir užmiršus išpylė su maslionkom kiaulėm. Dzingo žiedelis. Sako, neseka pamesc šliubavo žieduko – nesiseks gyvenimas. Nesisekė mano motulai su tėveliu gyvenc…
Paskum dasgirdom, kad kas tai rado. Tėvai, kap mėžė tvartus, gi išvežė laukeliuosa. Niekas jau ir neieškoj… Ale mūs kaiman ir liko tokis pasakymas : “Kap Pranė savo laimį kiaulėm su maslionkom atdavė…” Su maslionkom kiaulėm… (…)”
“Labai laukdavau šviežio sviesto. Bobulė nešė pienų upelėn. Kai atšaldavo – nugriebdavo grietinėlį. Tadu supilia bojkelėn ir pastato ant pečiaus keliom valandom. Vakari jau manį sodzina mušc. Kol lengva, aš mušdavau. Graita atsbosdavo, rankelės paskausdavo, ale musinau mušc. Paskum jau kap sunkiau ir imdavo rastis ant muštokės gurulukai, skircis maslionkos, bobulė ratavodavo. Kap man buvo graži toj muzika, kap mušas sviestas – tokįs garsas, kap meliodija…
Tadu maslionkas nupila ir šaltai – bus su bulbėm valgyc, o sviestukų prausia šaltu vandeniu. Per kelis vandenis. O jau kap išprausia – užtepa ir mumi po riekelį, dar cibulukų ar česnakėlių su druskelį užbarsto. Tai gardumai…
Paskum jau deda bliūdan ir neša kamaron. Kitų dzien atskiria graitesniam valgymui, o dalį sviesto užpilia sūdzytu vandeniu ir neša kamaron…
O kokį gražų avinukų bobulė mokėj ant Velykų stalo iš sviesto padaryc, nat škada būdavo valgyc. Gaila, kad neišsimokiau. Padarytau dabar va savo anūkėliam, o dar cik rožukį temoku”…
Užrašyta 1999 m. Puvočiuose ir Daržinėliuose, Dzūkija.
O. Navikaitės-Drobelienės nuotraukos:
