Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalio mėn. 16 d. į ją įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam savo karių elgesiui, dalis jų piktinosi armijos demoralizavimu ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.
Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti. Štai 1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti… Skandinami buvo laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelm Gustloff“. Žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“), laivą nuskandinęs moldavų kilmės girtuoklis Aleksandras Marinesku gavo Sovietų sąjungos didvyrio vardą, šio budelio garbei Kaliningrade prie Priegliaus pastatytas didingas obeliskas.
Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. Atsirado tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų vilko vaikų, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.
Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens į Karaliaučiaus kraštą ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstamas jo kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. vietos gyventojų, atlaikiusių sovietų terorą, beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, istoriniai vietovardžiai pakeisti.
Aš noriu šiuos baisius faktus pailiustruoti pavyzdžiais:
Lėnė Griguteit Kujus Šimėnienė, gimusi 1911 metais Bitėnuose, buvusi Jankaus ir Vydūno švenčių vaidilutė, Vydūno Tilžės lietuvių giedotoja. 1944 metais spalio mėnesį su vyru, Jurgaičių (Dabar Kanaš, Nemano r.) ūkininku Helmutu Kūjumi ir metukų dukrele Renata traukėsi į vakarus. Prie Aistmarių juos apsupo 3-jo Baltarusijos fronto kariuomenė. Lėnės vyrą kareiviai atskyrė, nuvarė ant ledo ir, kartu su kitais pabėgėliais vyrais, prie Lėnės akių susprogdino. Lėnė pasakojo, kaip ji lietuviškai šaukėsi pagalbos ir kažkuris kareivukas – dzūkas nuo Ašmenos, išvedė ją iš minios su durele ant rankų kartu dar keliomis moterimis ir paaiškino savo karininkams, kad čia sovietų Lietuvos žmonės. Taip ji su dukra liko gyva, klaidžiojo po sunaikintą Prūsiją, valgydavo ką surasdavo apleistuose laukuose. Vėliau išėjo į Tauragės apskritį ir ubagavo, kiek galėjo padėjo ūkininkams. 1948 metais ištremta į Kazachstaną, 1955 metais sugrįžo į Lietuvą, bet niekas neprirašė ir nedavė darbo, tad persikėlė į Karaliaučiaus sritį – Kaukėnus (dabar Jasnoje) , sutiko likimo draugą – į Lietuvą neįleistą buvusį partizaną politinį kalinį aukštaitį Juozą Šimėną, su kuriuo susilaukė sūnaus Jono. Apie 1990-2000 metus pas močiutę Lėnę aš lydėjau mokslininkus iš Vilniaus, Miuncheno ir Adelaidės universitetų. Ji buvo nuostabi tautosakos ir netgi etnokosmologijos pateikėja Mirė Lėnė sulaukusi 95 metų 2006 metais, palaidota Kaukėnuose (Jasnoje).
Šarlotė Vilkuteit Meškauskienė, gimusi 1918 m. Elh Niederung prie Nemuno netoli Tilžės esančioje Linkūnų apylinkėje. 1944 m. rudenį sovietai ją išvarė iš gimtų namų ir kalino Gastų lageryje. Lagerio belaisviai valė sugriautos Tilžės griuvėsius, maisto daviniai vis mažėjo, daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Šarlotė pasakojo, kad vieną dieną ukrainietė virėja davė sriubos su salstelėjusia mėsa. Mes klausėme „ot kuda eto „bet virėja Galia piktai pasakė „nesprašivai, jesli chočeš žytj“. „Mes supratome, kad prasidėjo kanibalizmas. Bet gyventi mes labai norėjome, tad valgėme“. Šarlotė 1955 metais ištekėjo už žemaičio partizano Prano Meškausko, susilaukė 7 nuostabių vaikų, kurie dabar gyvena Slavsko r. Višniovkoje (Lapynų), Jasnoje apylinkėje, o anūkai ir proanūkiai dainuoja muzikos mokytojos Loretos Makaraitės vadovaujamame Kaukėnų (Jasnoje) vaikų lietuvių folkloro ansamblyje „Beržynėlis“.
Manfredas Šamborskis (Manfred Schambortsky), gimęs 1933 m. Įsruties (Insterburg) apskrityje, Žvejonės (Cvion) dvare Leipininkuose (Leipeninken, nuo 1938 m. Georgental, nuo 1946 m. Černiachovsko rajonas, Dovatorovka). Mano protėvis Jan Šamborstsky, iš Boguslavo Radvilos (Bogusław Radziwiłł), Prūsijos kunigaikštystės vietininko, generalgubernatoriaus 1663 metais gavo privilegijas ir Leipininkų dvarą, kuriame iki 1944 metų ant Priegliaus upės kranto valdė Žvejonės žirgyną. Mano protėviai augino Trakėnų žirgus Tilžės dragūnų ir Įsruties 12 lietuvių ulonų pulkams. Kaip pasakojo Manfredas, net ir karo metais Leipininkuose skambėjo trys kalbos: vokiečių, lenkų ir lietuvių. Iš vaikystėje girdėtos kalbos prisiminimų aš su savo 7 eilės pusbroliu dar susišnekėdavau lietuviškai, kaip ir su kitu Šamborskių giminės palikuoniu Tadeušu Šamborskiu, Adomo Mickevičiaus kūrybos tyrinėtoju, buvusiu Lenkijos Seimo Kultūros ir meno komiteto vicepirmininku. Šambortskiai, kad ir kuriai tautai (lenkų, vokiečių ar lietuvių) save bepriskirtų, išreiškė vieningą nuomonę apie trijų tautų (lietuvių, lenkų ir vokiečių) valstybę Prūsiją ir Vokietijos bei Rusijos kaltę dėl unikalios, baltiškos civilizacijos sunaikinimo. Manfredas ir Tadeušas pasakojo, kad jų tėvai ne kartą apgailestavo, jog 1918 metais Prūsija nebuvo atskirta nuo Vokietijos ir neprijungta prie nustekentos Pilsudskio Lenkijos ar vargšės Lietuvos: „Kad mes būtume žinoję, kas mūsų laukia“.
Iš Kaliningrado srities išvyti iš Lietuvos atvykdavę lietuvių kalbos ir tautinės kultūros mokytojai: Arūnas Urbaitis, Vanda Vasiliauskienė, Jonas ir Liucija Glinskiai, Algaudė Emilija Bukontienė, a.a. Ona Druseikaitė – Ruževičiūtė. Paskutinė šių metų rudenį neįleista Kaliningrado I. Kanto universitete 14 metų lietuvių kalbą dėsčiusi baltistė Violeta Lopetienė.
Šiais metais Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė kartu su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija Lietuvos Kultūros tarybai teikėme projektą „Sunaikintų Prūsų ir Jotvingių vardų šviesa“. Projekto renginių metu etninėse žemėse ir Lietuvoje būtume rengę konferencijas, kurių metu būtų kreiptasi į UNESCO dėl tebenaikinamo buvusios Prūsijos kultūros paveldo. Būtume išleidę žemėlapius, pasitelkę Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos mokslininkus, kurie parengtų mokslines studijas apie Prūsijos paveldą. Deja, Lietuvos kultūros tarybos ekspertų išvada buvo negailestinga: „politizuotas projektas, finansavimo neskirti“.
Nuo XIII amžiaus prasidėjusi Prūsų Lietuvos išdavystė tęsiasi.
Dėl nuskandintų laivų – jie buvo su Vokietijos vėliavomis, pagal tarptautinę teisę priekaištai negalimi. Turėjo būti su Raudonojo Kryžiaus vėliavomis, kad parodyti civilių ir ligonių plukdymą.
Nacionalsocialistinei Vokietijai tie nuskandinimai buvo naudingi propagandiniam klyksmui, todėl ir kabojo Vokietijos vėliavos.
Peržvelgiant vietovardžius ir žmonių pavardes 1900-1913 m. vokiškumo Tilžės, Įsruties, Gumbinės, Pilkalnio, Goldapo kraštuose būta 5-8 nuošimčiai – viskas perdėm lietuviška.