Gruodžio 25 d. mirė Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, Laisvės premijos laureatas, Laisvės kovų dalyvis, Tauro apygardos partizanas Jonas Čeponis-Vaidila (Vaidevutis) (1925-2019), pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).
Užuojautą mirusio Lietuvos laisvės kovotojo artimiesiems ir bendražygiams pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba bei Kovo 11-osios g. bendrija.
„Netekome dar vieno partizano, dar vieno mūsų laisvės kovų dalyvio. Partizanai buvo tie, kurie savo krauju rašė mūsų laisvės istoriją. Tebūnie jų ryžtas, drąsa ir idealizmas pavyzdys mums visiems“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
„Jono Čeponio atminimas visiems laikams įkūnys mūsų laisvės kovų dvasią. Jo meilė Tėvynei yra pavyzdys, kokia yra meilė – atvira, iš tiesų tikra ir besąlygiška. Jo drąsa teįkvepia kartų kartas, o pasiryžimas išliks drąsos simboliu visiems laikams,“ – užuojautoje rašo Seimo vadovas.
„Tegul Jono patriotiškumo, tautiškumo idėjos ir darbai visada išlieka mūsų atmintyje“, – rašoma Kauno sąjūdininkų užuojautoje.
Jonas Čeponis gimė 1925 m. gegužės 6 d. Pagojaus km., Pasvalio valsč. Besimokydamas Pasvalio gimnazijoje priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir ateitininkų organizacijai. 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją ir į antinacinę pogrindžio organizaciją Lietuvos laisvės armija. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir suėmus keletą Lietuvos laisvės armijos narių, pasitraukė iš seminarijos ir perėjo į nelegalią padėtį.
1947 m. – Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas, slapyvardžiu Vaidila, 1948 – Tauro apygardos 25-osios kuopos partizanas, slapyvardžiu Vaidevutis. 1948 m. per susišaudymą Kaune sunkiai sužeistas ir suimtas.
Nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalintas įvairiuose Rusijos lageriuose, buvo aktyvus Norilsko-Kajerkano lagerio sukilimo dalyvis.
1967 m. grįžo į Lietuvą.
1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Molotovo–Ribbentropo paktui skirtame mitinge Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. 1988 m. – buvo vienas iš „Tremtinio“ klubo įkūrėjų, Lietuvos Sąjūdžio narys.
Nuo 1992 m. atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ilgametis vadovas. Nuo 1993 Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas.
Paminklų žuvusiems bendražygiams ir sovietų genocido aukoms iniciatorius ir įgyvendintojas. 1998 m. J.Čeponiui suteiktas Kario savanorio statusas. 2012 m. suteiktas Panevėžio rajono Garbės piliečio vardas.
Apdovanotas Tauro apygardos vado padėkos raštu (1947), Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (1991), Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998), Nepriklausomybės medaliu (2000), Savanorių medaliu (2001), Šaulių sąjungos medaliu (2001), Latvijos Aisargių žvaigžde (2010), Latvijos kariuomenės Vado medaliu (2011), Laisvės premija (2018).
Atsisveikinti su Velioniu galima gruodžio 27 d., penktadienį, nuo 15 val. Panevėžio laidojimo namuose „Ramybės taškas“ (Geležinkelio g. 20), gruodžio 28 d., šeštadienį, nuo 8.30 val., karstas išnešamas 11:30 val. Šv. Mišios Šv. Trejybės bažnyčioje (Nepriklausomybės a. 12) 12 val.
DĖMESIO! PRANEŠU, kad keičiasi J. Čeponio laidojimo laikas. ,, Ramybės taškas” Panevėžyje. Šeštadienį karstas išnešamas 11 val. 30 min.; Šv. Mišios Trejybės bažnyčioje 12 val., po jų – laidojimas Šlikų kap. Birutė Čeponytė. (Šią B. Čeponytės informaciją atsiuntė Donatas Stakišaitis) Laima Purlienė
Vokiečių kareivis kol nenukaudavo bent šimto bolševikų kareivių ar vokiečių tankistas kol nesunaikindavo bent penkiolikos amerikonų tankų geležinio kryžiaus negaudavo. Idomu kiek okupantų, stribų ir tautos išdavikų nukovė Lietuvos partizanas Čeponis, kad gavo tiek medalių ?
Paprastiems žmonėms niekada nereikėjo slapyvardžių. Slapstytis reikia tik agentams.
Pritariu.
Paprasti dori žmonės įprastai užsirašydavo priėmimui pas gebytskomisarą ar Beriją, prisistatydavo asmeniškai ir išdėstydavo savo veiklos prieš okupantą planą.
Jei turėdavo laiko, komisaras peržiūrėdavo tą planą, pateikdavo vertingų patarimų, kad partizanai profesionaliau ir sėkmingiau veiktų, ir jie draugiškai atsisveikindavo. Kartais jie dar susiskambindavo, patikslindavo operacijų detales… 🙂
Berija, būdavo, asmeniškai paskambindavo vietos NKVD vadui, pasiteiraudavo, kaip ten jaunajam partizanui sekasi, gal kokios pagalbos reikia. Juk jis savamokslis, nepatyręs, reikėtų būti atlaidesniems dėl jo klaidų…
Tikrų riterių laikai, tai jums ne šuns koja. Ten visi atitinkamų garbės ritualų laikėsi, priešininką labai gerbė.
SUDIE, TAUTOS DIDVYRI. AMŽINA ŠLOVĖ.
Penktadienį mirė žinomas Lietuvos žurnalistas, fotografas, Sąjūdžio metraštininkas, menininkas Zinas Kazėnas.