O. Voverienė. Ar lietuviams pavyks išsaugoti tautinę tapatybę

Keičiantis Lietuvoje Prezidentams ir besiplečiant globalizacijos procesams, vis didesnį nerimą mąstantiems žmonėms kelia klausimas, ar pavyks mums išsaugoti savo tautinę tapatybę? Ją lemia jau beveik per Lietuvos Respublikos šimtmetį išdiskutuoti ir pripažinti objektyviais bruožai: istoriniai – kilmė, kraujo ryšys, genetika, istorija; kultūriniai – kalba, papročiai, gyvenimo būdas, tautinė kultūra, bendras likimas. Viena iš didžiausių dabartinės nepriklausomos Lietuvos bėdų – Lietuvos gyventojų migracija. Statistikos duomenimis, jau praradome 883 tūkstančius jaunų, darbingo amžiaus Lietuvos žmonių, žinoma, daugiausia – lietuvių. Paguodos neteikia imigracija iš kaimyninių šalių – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir net iš egzotiškų mums šalių – Indijos, Pakistano, Afrikos, juolab iš musulmoniškų kraštų su skirtingomis kultūros papročiais, kalbomis ir sunkiomis svetimšalių prisitaikymo problemomis.

Narystė Europos Sąjungoje ir mūsų tautiečių didelis entuziazmas „europėti“, globalizacinių tendencijų poveikyje silpnina lietuviškąją tapatybę, mažina jos erdves ir paskatas (Ona Voverienė. Kiek lietuvių beliko Lietuvoje// Alkas.lt. – 2019). Nors visada buvome, esame ir būsime europiečiais, tačiau mūsų jaunosiose kartose gilėja priešprieša tarp tautiškumo ir europietiškumo, tampa madinga nuostata: „aš – europietis, o lietuviškumas man tik dzin“. Taigi atvirumas pasauliui, kaip vienas iš didžiausių mūsų nepriklausomybės laimėjimų, dažnai yra suprantamas, kaip viena iš pagrindinių sąlygų, jau nustelbia tautinę tapatybę. Didžiausia mūsų bėda yra ta, kad nei politikai, nei švietimo sistema, nei TV, nei žiniasklaida apskritai, tokią padėtį ignoruoja ir neaiškina apie Tautai ir Valstybei gresiantį pavojų.

Akad. Romualdas Grigas savo laiku rašė, kad tautinė tapatybė geriausiai atsiskleidžia, lyginant nacionalinį charakterį su tautos kaimynais; gretinant atskiras socialines grupes; aiškinantis jų bendrybes ir skirtingumo požymius; gretinant globalizacijos požymius skirtingose valstybėse, Jo nuomone, lietuviai iš kitų tautų labiausiai išsiskiria savo gamtojauta ir priklauso gamtojautinei kultūrai. Todėl jie žymiai jausmingesni už kitus. Kitas lietuvio bruožas jo karingumas. Šviesaus atminimo Romualdas Ozolas kultūrologų diskusijoje, kodėl iki šiol mes, sena ir garbinga tauta, neturime savo lietuviško epo, teigė, matyt, dėl to, kad negalime apsispręsti, kas mums svarbiau tautiniame identitete – karžygiška, kaip anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ar valstietiška, kaip suomių, mūsų tautos dvasia. Ir kaip Lietuvoje dažnai atsitinka, bediskutuojant ir aiškinantis, viskas sustoja, prie rezultato neprieinama. Ir tai jau tęsiasi kelios kartos, perduodant problemą iš kartos į kartą. Be šių charakterio bruožų minimas ir lietuvių tolerantiškumas kultūrinėms, religinėms ir politinėms pažiūroms; kaip viena didžiausių vertybių iki pat mūsų dabartinių laikų lietuviams buvo jų žemė, tėviškė, Tėvynė. Tik jaunoji karta šias vertybes jau prarado; daugumai jų ten jų tėviškė ir Tėvynė, kur duona baltesnė ir sriubos šaukštas riebesnis.

Dr. Krescencijus Stoškus, prieštaravęs akademikui, pripažįsta daugelį teiginių iš akademiko nuostatų, tačiau dėl tokios psichologinės lietuvių padėties kaltina mūsų švietimo sistemą, neugdančią tautinės tapatybės suvokimo ir didžiavimosi ja. Dabartinės mūsų mokyklose patriotizmas yra tarsi koks tabu, apie kurį nederama kalbėti šiuolaikiniam mokytojui. Jo nuomone, patriotizmo ugdymas turėtų prasidėti šeimoje ir mokykloje tik įgyti tęstinumą. Tačiau tai nelengva padaryti visuomenėje dominuojant reliatyvizmo ideologijai, kai yra ištrintos ribos tarp gėrio ir blogio, kai būti blogiuku yra žymiai naudingiau ir geriau, negu geriečiu. Ištrintos ir nuolat, be to ir gana intensyviai trinamos ribos Lietuvoje tarp etninių lietuvių ir tautinių bendruomenių, dėl to lietuvis savo krašte dažnai jaučiasi svetimesniu už svetimą, nors dažnai tas svetimas ir nėra pačios aukščiausios kokybės ne tik psichologine, bet ir visomis kitomis charakteristikomis. Pasitaiko ir šimtaprocentinių pasaulio klajoklių, kuriems absoliučiai nieko nėra švento – jie, jau kaip dykumų sausažolė, be šaknų, skrenda ten, kur menkiausias vėjas juos nupūs.

Todėl kartais atrodo, kad Lietuvą valdo ir politines madas diktuoja ne lietuviai, o lenkai, žydai. Ar turi tolerancija būti valstybėje be ribų ir kraštų? Esu įsitikinusi, kad tik tas gali būti toleruojamas, kas nekenkia etninei tautai ir valstybei. O dykūnams ir kenkėjams  griežtai ir be jokių kompromisų turėtų būti parodomos durys ir jos uždaromos be jokios teisės čia sugrįžti. Todėl į lietuvių tautinės tapatybės modelį turėtų būti įtraukta tautinės savigarbos dimensija, kuri mūsų laikais yra visiškai sunaikinta, nors būta Lietuvoje laikų, kai dėl asmeninės ar tautinės savigarbos lietuvis buvo pasirengęs ir gyvybę atiduoti. Neatsitiktinai tą mano mintį palaiko ir žurnalistas V. Spurga, atskleidęs ir šešėlinę tolerancijos pusę – toleranciją, kaip žmonių abejingumą negatyviems reiškiniams, kurie vyksta dabartinėje Lietuvoje. Jo nuomone, Lietuvoje toleruojant negatyvias visuomenės tendencijas, jau apie 60 procentų lietuvių tapo kraštutiniais pavyduoliais, kerštingais, konfliktiškais, nemokančiais bendrauti, piktybiškai vengiančiais darbo. Ir svarbiausia, tas neigiamas charakteristikas vertinantys kaip savo šaunumą, mokėjimą gyventi.

Šiuo metu gyvenančiose kartose sociologai pabrėžia dar vieną tautinį bruožą: saviplaką. Kaip rodo tarptautiniai sociologiniai tyrimai lietuviai yra patys didžiausi pesimistai Europoje – čia daugiausia savižudžių, ypač vyrų, daug nepasitenkinimo viskuo; valdžia, valstybine tvarka, kaimynais valstybės ir namų, daug dvasinio nuovargio, savitvardos, paleistuvystės, daugiapatystės, skyrybų, žmonių vengiančių ir nenorinčių dirbti, linkusių parazituoti kitų sąskaita, visiško savigarbos praradimo, rausimosi prie šiukšliadėžių, nereikalingų žmonių. Kalbant apie tautinę tapatybę to atmesti negalima, nes tokių žmonių – dažniausiai „linksmos vakarienės“ vaikų, kasmet Lietuvoje atsiranda vis daugiau ir daugiau. Iki šiol visos Lietuvos Vyriausybės šia tema niekada nesidomėjo ir nesidomi, tarsi tos problemos ir nebūtų. Kiekvienoje valstybėje tokių „paribio žmonių“ neabejotinai yra. Tačiau, sakysime, Didžiojoje Britanijoje, kiekvienas toks žmogus yra žinomas, sekamas ir prižiūrimas, juo ir jo vaikais rūpinamasi. Dalį jų pavyksta sugrąžinti į visuomenę ir visavertį žmogaus gyvenimą. (Ona Voverienė. Nereikalingi žmonės, kurie patys save tokiais padarė // Alkas .lt – 2019.11.20).

Baisiausia, kad tie žmonės, daugiausia tai jauni, darbingo amžiaus vyrai, praranda pasitikėjimą savimi ir viltį, kad kas nors jų gyvenime pasikeis, o ištiesiančių tokiems pagalbos ranką – nėra. Lengviau juk apšaukti valkata, vaiduokliu, monstru, pabaisa, kuris, neduok Dieve, gali mane apvogti. O mūsų Užimtumo tarnyba (buvusi Darbo birža) dirba labai blogai, valdiškai, tik taip, kas parašyta jų instrukcijoje. Tikriausiai ir psichologo neturi, kuris galėtų žmogui ką nors patarti, pagaliau stengtųsi, bent jau viltį suteikti. Lietuviai gi esame. Pokary – baisiausiame Lietuvos istorijos periode, žmonės dar nebuvo praradę nei žmoniškumo, nei gailestingumo tiems, kuriems mažiau pasisekė; glaudė ir sužeistą partizaną, ir netikėtai užėjusį stribą, sodybą apsupus partizanams, rizikuodami patys ir savo šeimos gyvybėmis.

Taigi gyvename dabar tokioje Lietuvoje, kuri yra susiskaldžiusi į kelias Lietuvas, ko gero į tiek lietuvų, kiek yra dabartinių partijų. Penkiasdešimt metų turėję partiją, kurios spiritus movens buvo neapykanta žmogui, klasiniam priešui, dabar nemokame garbingai vertinti partiečių, esančių ne mano partijoje. Vertiname visų kitų partijų narius tik kaip savo priešus, ypač rinkiminės kampanijos metu. Todėl, matyt, dar teks palaukti kelias dešimtis metų, kol išmoksime normalios politinės kultūros ir galėsime kalbėti apie lietuvio tautinę tapatybę. Neduok Dieve, jeigu dabar kas nors imtųsi tos nedėkingos temos, kai mūsų visuomenė yra taip politiškai įelektrinta ir kiekvienas pilietis save laiko geriausiai nusimanančiu politikoje, o daugiausiai tie, kurie iš viso neina balsuoti. Politinė Lietuvos bala. O bala ir yra bala, kurioje pradeda veistis visokie nuodingi gyviai. Todėl kalbėti apie dabartinio lietuvio tapatybę kol kas negalime. Reikia palaukti geresnių laikų, po rinkimų, aprimus žmonių aistroms. Esu optimistė ir manau, kad pavyks ją išsaugoti.