Beveik prieš šešerius metus, kai Rusija dar tik telkė separatistų pajėgas ir ginkluotę Ukrainos pasienyje, o apie Krymo aneksiją sklandė tik gandai, viename iš straipsnių nerimą keliančiu pavadinimu „Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija?“ svarsčiau ne apie artėjančią Kremliaus agresiją, bet apie kai kurių baltarusių istorikų ir politikų siekius savintis Lietuvos istoriją ir net revanšistines jų pretenzijas į Vilnių.
Tiesa, jos daugiausiai sklido iš marginalinių Maskvos radikalų, tokie kaip V. Žirinovskis, lūpų, bet dažnai rado atgarsį ir baltarusių veikėjų svarstymuose. Mūsų istorikai vengė veltis į šias diskusijas, manydami, kad arba čia viskas aišku, arba nenorėdami gadinti kaimyniškų santykių.
Beje, prieš dvejus metus VDU istorikas Rūstis Kamuntavičius bėdojo „Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos?“, teigęs, jog „nuo XIII a. šiandieninių lietuvių ir baltarusių protėviai gyveno bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Štai kodėl mūsų santykiuose ir istorijos vertinimuose tiek daug nesusipratimų, rašė jis.
Gudai – sudėtinė LDK dalis
Nieko nuostabaus, kad baltarusiai (gudai) siekia savintis LDK autorystę. Ši tauta, jeigu tokia kaimynus galima vadinti, amžių amžiais ieško savo identiteto, savo šaknų ir išskirtinių iš kitų slavų bruožų. Pripažindama savo slaviškas šaknis ir artimybę su rusais (rusėnais), ji neberanda savo vientisumo sąsajų bei istorinio etnologinio pagrindimo, todėl kėsinasi į kaimynines erdves, susiformavusias šimtmečių bėgyje. Viena tokia erdvė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vėliau – Abiejų Tautų Respublika (ATR), kuriose beveik 600 metų tilpo ir dabartinė Baltarusija.
Prof. Zigmas Zinkevičius, remdamasis dviem baltarusių istorikų knygomis, 2010 m. savo etimologiniame tyrime „Lietuva ir Gudija“ rašė, kad terminas baltarusiai kilo nuo krašto pavadinimo Baltoji Rusia (Белая Русь; ne Rusija!), kuris šaltiniuose ėmęs įsigalėti nuo XII amžiaus II pusės. XIV a. pradžioje jis buvo labai išplitęs Vitebsko krašte, juo tada vadinta vakarinė Dauguvos-Dniepro regiono dalis palei etninę Lietuvą.
Pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai, toliau rašo lietuviškus ir gudiškus asmenvardžius ir pavadinimus tyrinėjęs mokslininkas. Patikimiausiu laikomas tas aiškinimas, kuris grindžiamas senosios rusų (t. y. Rusios) kalbos sąvokų priešprieša: черная земля – tai šalis, mokanti valstybinę duoklę, ir белая земля – tokios duoklės nemokanti. Anuomet Juodąja Rusia (Черная Русь) vadintos Rusios valstybės šiaurėje buvusios ribinės su Lietuva žemės, anksčiau kitų iki pat XVIII a. pradžios mokėjusios duoklę lietuvių kunigaikščiams. Jos vadintos „juodosiomis“ („черными“, „черносошными“). Kadangi Padauguvio ir Padnieprio kunigaikštijos nemokėjusios lietuvių kunigaikščiams duoklės, tai esą jos ir buvo vadinamos Baltąja Rusia (Белая Русь).
Kaimynų istorikai, pastebi Z. Zinkevičius, vienu iš svarbiųjų gudų etnoso susidarymo veiksnių laiko Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (anot baltisto – Kunigaikštiją). Esą tai dėl jos gudai tapo atskira tauta, susiformavo jų savitumas, išskyręs iš kitų rytinių slavų. Gudų protėviai skaudžiai išgyveno tos valstybės žlugimą. Jos atminimas ir dabartinių gudų sąmonėje tebėra gyvas iki šiol. Tautiškai nusiteikę baltarusiai senąją Lietuvos valstybę didžiai gerbia ir neretai save tebevadina, kaip ir jų protėviai, lietuviais (licvinais). Po Pirmojo pasaulinio karo trumpai atgavę laisvę, o vėliau, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, vėl išsivadavę gudai Lietuvos herbą Vytį vartojo kaip išsilaisvinusios Gudijos herbą. Tai rodo, kad jie istorinių sąsajų su Lietuva nepamiršo.
Tačiau tos sąsajos kai kurių nacionalistiškai nusiteikusių kaimynų „patriotų“ galvose pradėjo išsigimti, tapo antiistoriškos, rašo profesorius. Netgi imta tvirtinti, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją sukūrusi tauta neturinti nieko bendra su tikraisiais lietuviais, kad tai buvę slavai licvinai, t. y. gudai. Dabartinius lietuvius jie ėmė vadinti ne lietuviais, gudiškai – licvinais, bet keistu naujadaru „lietuvisais“, esą šių protėviai, anuomet vadinęsi žemaičiais (žmudzinais), valstybės kūrime nedalyvavę ir su ja menkai tebuvo susiję.
Manipuliacijos bendra istorija
Iš tikrųjų, su kaimynine teritorija tikrai susijusi didžioji senosios Lietuvos gyvenimo istorija. Netgi pilys, tvirtovės, bažnyčios buvo statomos ryčiau negu dabartinės Lietuvos sienos, kad apsaugotų LDK šerdį nuo priešų puldinėjimų. Dabar gi baltarusiai mielai rengia ekskursijas į šio LDK palikimo objektus. Negali įtarti, kad visos jos skirtos propagandinei kampanijai, kuria siekiama įtikinti lietuvius, jog buvusios didžios valstybės tikrieji šeimininkai – gudai. Bet, kaip tvirtina iš jų grįžę tautiečiai, kai kurie gidai nesibodi skleisti tendencingos informacijos, esą Lietuva – tik pseudovalstybė, o ne LDK įkūrėja.
Jie remiasi kažkokių baltarusių istorikų, pavyzdžiui, Anatolijaus Grickievičiaus išradimais, neva Lietuva atsiradusi iš Žemaitijos, esą su LDK ji nieko bendro neturėjo iki 1413 m., o ir vėliau tebuvo nedidelė sudedamoji jos dalis. Šią versiją noriai platino baltarusių žurnalistas Dmitrijus Novickis (žinynuose jis vertinamas nebent kaip automobilių sporto žinovas), laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ paskelbęs straipsnį „Susaninas į pelkes vedė baltarusius?“ (aliuzija į Ivano Susanino žygdarbį, kai jis 1613 m. žiemą pelkėse įklampino lietuvių ir lenkų karių, besitraukiančių iš Maskvos, būrį). Apie tai rašoma Valiaus Venckūno straipsnyje „Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva“.
Nenuostabu, kad kai kurie dabartiniai Minsko politikai palaiko tokius svaičiojimus. Profesorius Alfredas Bumblauskas yra perspėjęs, kad baltarusiai stengiasi pasičiupti ir pasisavinti lietuvišką Vytį, tiesa, kiek pakeisdami žirgo uodegos padėtį. Naujienų agentūrai BNS jis sakė, kad Vytis kaip Baltarusijos nacionalinis herbas buvo panaikintas po tarptautinių standartų neatitikusio 1995 m. svarstymo, kurį surengė į valdžią atėjęs Aleksandras Lukašenka. Tačiau pastaruoju metu, pasak A. Bumblausko, A. Lukašenkos režimas keičia požiūrį į LDK. „Sakyčiau, kad keturi iš penkių istorikų yra įsitikinę baltarusišku LDK pobūdžiu. Ilgai atrodė, kad A. Lukašenka pristabdo tai. Bet dabar šios pažiūros jau yra ir oficioziniuose Baltarusijos laikraščiuose. A. Lukašenka gi viską gali, kai jam reikės, jis gali apsiginkluoti šiomis pažiūromis“, – sakė žymus istorikas.
Nusavinami lietuviški simboliai
Jis leido (be jo kaimyninėje šalyje neįmanomas nė vienas svarbus sprendimas), kad 2014 m. Vitebske būtų atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarduke pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Konkursą laimėjo tas pats skulptorius, kuris pagal profesiją yra ir metalo liejikas.
Su tuo gudišku „Olgierdu“ juokas: ant kunigaikščio rankos skulptorius Sergėjus Bondarenka „patupdė“ sakalą – tai, pasak skulptoriaus, pasiuntinys iš praeities į ateitį. „Nereikia galvoti, kad kunigaikštis vyksta į medžioklę, čia nėra medžioklės atributų, pavyzdžiui, medžiotojo pirštinių. Jis išjojo iš savo pilies, bet ne į medžioklę. Tai didesnė simbolika, pasiuntinys. Šitas kunigaikštis kažką įdėjo į kiekvieną iš mūsų, kuo galima didžiuotis ir kuo naudotis mūsų nacionalinėje savimonėje“, – portalui Tut.by postringavo skulptorius-gigantomanas (kompozicija prilygsta dviaukščiam namui, jos aukštis – 3,6 m, o postamento – 2,8 m.). „Nacionalinėje“ – tai reiškia tautinėje, gudiškoje, bet nė žodžio apie lietuviškąją.
Į šiuos postringavimus kartais įsivelia ir pats „batka“. Priminsiu vieną jo pasažą, tiesa, senoką. 2013 m. metų spalį, susitikęs su Rusijos prezidentu V. Putinu ir abu sraigtasparniu paskraidę virš Kaliningrado, Minske Rusijos žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo: „Mes su Putinu neseniai skraidėme virš Kaliningrado sraigtasparniu. Aš žiūriu, jūs neariate žemių. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo geriausias, klestintis kraštas… Aš sakiau Vladimirui Vladimirovičiui: klausyk, atiduok štai šias ir šias žemes. Aš sakau, nereikia jų mums nuosavybėn atiduoti. Mes jas suarsime, ir imsimės žemės ūkio verslo. Pasinaudosime Gardino sritimi. Tai stipri žemės ūkio požiūriu sritis. Jie greitai suars, užsės ir net pastatys jūsų Kaliningrado srityje pieno bei prekybos kompleksus. Gamins pieną ir pardavinės jį Lietuvai“, – neva juokais dėstė A. Lukašenka.
Dvigubas A. Lukašenkos žaidimas
Neva nekaltos pretenzijos į kaimynines šalis, jų istoriją ir simbolius, žinoma, negali būti vertinamos rimtai ir lyginamos su agresyvia V. Putino retorika. Tai noras įsiteikti Kremliaus propagandistams, žongliruoti Rusijos radikalams įprasta kalėjimo leksika, lygiuotis į „didžiojo brolio“ mentalitetą.
Kita vertus, politine prasme Minskas stengiasi žaisti dvigubą žaidimą: čia užsiplieskia pykčiu dėl drakoniškų Maskvos veiksmų (pavyzdžiui, įvesti vieningą valiutą, sujungti muitų tarnybas arba dėl nekokybiškos naftos tiekimo), čia meilinasi Vakarams, kurie 2016 m. iki minimumo sumažina draudimus Baltarusijai, o G. Kirkilas būdamas premjeru puola skelbti A. Lukašenkai „išėjimo planą“, gi prezidentė D. Grybauskaitė su juo glebėsčiuojasi, užuot laiku padidinusi spaudimą Minskui dėl Astravo AE…
Iš dalies patys ir esame kalti, kad mandagiai nutylime kaimyninės šalies radikalų klastotes, laikydamiesi vien tik švento teiginio: kaimyno nepasirinksi, ir su juo gyventi reikia draugiškai. Aklas prieraišumas krikščioniškoms vertybėms ir Europos proteguojamai realpolitik gali sukurti pavojingą padėtį geopolitiniame regione.
Politologas Raimundas Lopata perspėjo, kad mėginimai prisijaukinti A. Lukašenką ir pastūmėti jį Vakarų kryptimi nesumažins jo priklausomybės nuo Rusijos. Baltarusijos režimo lyderis, kurio viešpatavimui liepos 10 d. sukako 25-ri, tebelieka Rusijos globoje. Aklas pasitikėjimas pragmatine vadinama ES pozicija, teigia politologas, uždaro kelią Lietuvai, esančiai prie pavojingos Rytų-Vakarų linijos, kalbėti apie tvirtą užsienio politiką šio nedemokratinio režimo atžvilgiu.
O įvairūs istoriniai prasimanymai tėra tik apkartintas šios politikos desertas.
Prezidento noras kuo greičiau susidraugauti su Lukašenka gali virsti pataikavimu ir Minskui, ir Maskvaio…Ar mums to reikia?
Kai olandai (tiriantys lėktuvo numušimą) prisikapstė iki tiesioginių aukštų Maskvos ir Kremliaus valdininkų pokalbių su Donecku – proto nepakanka suvokti. Juk tai ne šiaip prisidirbęs paauglys, o KGBistai su stažu ir didele patirtimi. Negi vaikiškai pasikliovė viską nugalinčio įžūlumo sėkme – kad niekas niekada nepagaus, neišsiaiškins? O kaip elgtis dabar, kai išsiaiškinta? Kaip Kremliaus žydraakiui susitikinėti su savo „kolegomis” – kitų šalių prezidentais, kaip nekaltai klapsėti blakstienomis?
Kažin, ar jau baigėsi teismo posėdis dėl Lukiškių a.?
7275 m. pr. Kr. Vilnius Lietuvoje buvo žinomas kaip Perkūno kunigaikštijos sostinė – tą liudija po Arkikatedra rastas apskritimu einantis dienų sekos kalendorius. Aplinkui ratu buvo dar sužymėti to meto žvaigždynai, kur Liūto žvaigždyno 30° sektorius iš Vilniaus centro per vidurį ėjo tiesiai į Minską. Aplink savo galvą, žinia, liūtas turi didelį kutą, todėl senovės lietuviai vadino jį ir “kutakoju”. Minsko kaip miesto, taigi, 30° kryptyje paskui Leoniškes irgi yra Kutakojis, žmones todėl šia kryptimi mūsiškių buvo įvardinami kaip kutėnai – gutėnai – gudėnai ar, paprasčiausiai, gudai.
Yra žinoma, kad prieš 10 tūkstančių metų visi indoeuropiečiai kalbėjo lietuvių kalba (japonų mokslininkų tyrimas). Juolab kutėnai – gudėnai – gudai šita kalba kalbėjo laisvai (sūduvių tarme, tikriausiai). Dar nesenų karų, revoliucijų ir okupacijų metais, be baltų, Minske gyveno rusai, lietuviai, lenkai, lietuviai, tai vėlgi rusai ir ėmė formuotis šiuose plotuose gudų tauta (nacija), kuri tik šiandien ėmė bandyti save tokia pripažinti. Žydai ėjo į tai tūkstančius metų, kol tik nesenai Netanyjahu Izraelį paskelbė esant tautine žydų valstybe. Kaip seksis taip apsiforminti baltarusiams – didelis klausimas, nes rusai kildina save iš iranėnų, kurie nėra indoeuropiečiai, ir nori primesti tą baltarusiams. Su lenkais tas pats – ar jie iš iranėnų rusų kilę, ar ne? O gal iš iranėnų baltarusių?Tegul apsisprendžia patys. Vienaip ar kitaip, bet abeji su iranėnų viršenybe nori brautis į Vilnių – išmokite, ponai, kalbėti lietuviškai, Minską ir Varšuvą paskelbkite kunigaikštystėmis ir tik tada galėsite vykti į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinę Vilnių vaišintis Vorutos vynu.
Viešoje erdvėje kartais papuldavo įdomių maskviečių nuogąstavimų “negi lietuviai vėl gali pradėti kalbėti lietuviškai”. Dar nemažai aptariama, kad baltarusių, “o tai yra kaip ir rusų” kalba yra labai gerai tiems lietuviams, tai tiko lenkams tiks ir maskvijai, tai tik dialektas, kuris lengvai palenkiamas.
Nepasitikėti vienai kita – Lietuvai ir Baltarusijai nėra dėl ko. Visais istoriniais laikais iš esmės jos veikė išvien tiek prieš Lenkiją, tiek prieš Maskvą, totorius ir Ordinus. Suprantama, kad ir šiandien šioms imperinėms kaimynėms nebūtų prie širdies, jeigu rastųsi glaudesni Lietuvos ir Baltarusijos tarpusavio kontaktai. Panašu, kad ir šiuo rašiniu gali būti prisidedama prie to, – t.y., kad tų glaudesnių pasitikėjimo santykių tarp kaimynių neatsirastų. Niekinamasis rašinio tonas kaimynės atžvilgiu – tai patvirtintų. Taigi ar Lietuvos interesais rašo autorius? Užuot kaltinus Lietuvą, jos apsileidimą dėl savo istorijos, jos senųjų šaltinių netyrinėjimo, dėl to, kad neturima istorinių argumentų atsikirsti Baltarusijos istorikams iš Lietuvai esminio, jos karalystės laikotarpio (karalių Mindaugo tėvo Rimgaudo, Mindaugo, Traidenio, Vytenio, Gedimino, Algirdo ir Kęstučio valdymai, kas radosi iš Tautvilo ėmus jam valdyti buvusios Kijevo Rusios kunigaikštystes ir t.t.), imamasi niekinti tinkamai to neargumentuojant kaimynės politiką, jai ieškant bendroje istorijoje savo šaknų, laikyti šiuos jos veiksmus grėsmėmis Lietuvai. Juk Lietuva gal jau gali būti stipri, nepajudinama ir be savo senesnės istorijos! Pagaliau kodėl šiuo atveju į “apyvartą” neįsileidžiami Algimanto Bučio tyrinėjimų duomenys (Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de fakto ir de jure viduramžių Europoje). Juk LDK ir ATR laikotarpiais jau tiek dabartinės Lietuvos, tiek Baltarusijos teritorijų gyvavimas yra Lenkijos valstybės – karalystės istorija, iš to abiems šalims maža garbės.
Iškauskas rašo: ” Profesorius Alfredas Bumblauskas yra perspėjęs, kad baltarusiai stengiasi pasičiupti ir pasisavinti lietuvišką Vytį, tiesa, kiek pakeisdami žirgo uodegos padėtį”… Tik per savo istoriją neturėjusios savo nepriklausomų ir suverenių valstybių tautos, kurioms istorinių aplinkybių dėka pasiseka kelis dešimtmečius pabūti pseudo valstybėmis sugeba “moksliškai”ginčytis ir dalintis to pačio arklio atvaizdu, teikdami “istorinę prasmę”, į kurią pusę atvaizde arklys(Vytis) mostelėjo uodega. Tokių pseudo valstybių kaip Lietuva ar Baltarusija “istorijų moksliniai profesionalai”, kitokių “istorinių buvusių valstybingumų ginčo objektų” atrasti nepajėgia….
Na, ką čia bepridėsi: Vilnius, Vilnia, vilnyti – juk tokie slaviški žodžiai!!! ? Vargas dėl proto… ?
Kaip sakė Daviesas, baltarusiai ir ukrainiečiai turi lygiai tokią pat teisę į LDK paveldą, kaip ir lietuviai. Tiesa….
Tam tikra prasme tai tiesa. Tik įdomu, kas čia labiau nusveria – tai, kad jie įsikūrė ant užgrobtų ne vieną dešimtį tūkstančių metų čia gyvenusių baltų žemių, ar kad jų tautos – slavų ir išlikusių gyvų baltų hibridas?
Istorinį Lietuvos valstybės būvį XIII a. pradžioje atspindi 1219-ieji metai. Šiemet 800 metų jubiliejus nuo istorinio Lietuvos diplomatijos veiksmo. 1219 m. garsiai Lietuvos kunigaikščiai vyko į Volynę. Kronikoje pažymėta, jog buvo sudaryta taikos sutartis, kraštas tapo ramus. Įspūdinga data. Sudarytoji taikos sutartis yra orus diplomatinis akcentas, deja, mini tik žemaičiai. Rašytiniuose šaltiniuose 1219 m. Lietuvos Didžiuoju karaliumi vadintas Ringaudas, ne Rimgaudas.
Įdomu būtų sužinoti kieno, kur ir kada”Rašytiniuose šaltiniuose 1219 m. Lietuvos Didžiuoju karaliumi vadintas Ringaudas, ne Rimgaudas”. Kad Ramanauskas-Vanagas 1948 metais “buvo tikrų tikriausias Lietuvos valstybės vadovas”, gali sužinoti kiekvienas šiandieninis tautietis ir istorijos mokslininkas iš užsienio šalies, paskaitęs 2018 metais lapkričio mėnesį parašytą Lietuvos Seimo istorinį šaltinį….
Ar tik ne dėl šių priežasčių Maskva neleido statyti Vyčio Lukiškėse?
Gavau štai tokį laišką:
Būtina išklausyti – sunku patikėti, jog Rusijoje šiandien gali būti tokių drąsių, puikiai pasikausčiusių istorikų
– youtube.com/watch?v=Ib7Wh8_GYEA
Jevgenij Ponasenko
Ieškoti ne “Ponasenko”, o “Ponasenkov” (Евгений Понасенков). ?
AČIŪ, tamsta teisus, į pavardę nekreipiau dėmesio, nes siuntėjas patikimas, spaudžiau adresą ir tiek.
O toliau jo pamąstymai apie religijas.
Beje, ten ir apie Ukrainos užgrobimą yra.
– youtube.com/watch?v=fWyHFUbKorM
Евгений Понасенков: о войне в Украине, исламизации и псевдолибералах!!!
Akivaizdu, kad, jeigu Lietuvos iniciatyva taikos sutartis su Volyne būtų buvui sudaryta, kaip yra nurodyta Hipatijaus metraštyje, 1219 metais, tai ji be abejonės iš Lietuvos pusės tegalėjo būti sudaryta tik tuo metu Lietuvos karaliumi buvusio galingojo Mindaugo tėvo karaliaus Ringaudo vardu. To neturime – sutartis yra sudaryta viso būrio atskirų Lietuvos kunaigkščių. Be to, pagal istoriką Vijuką-Kojalavičių, kitus istorikus Ringaudas vadovavo 1236 metiais vykusiam vadinamam Soule (Saulės) mūšiui, po kurio, kaip yra istorikų manoma, jis ne už ilgo mirė. Įvertinus šiuos faktais – laikytina, kad minėta taikos sutartis tegalėjo būti pasirašyta po Ringaudo mirties, t.y. po metų kitų po jos – apie 1239 metus. Šios sutarties sudarymo data yra Lietuvos istorijai koncepciškai svarbus faktas, tačiau ji Nepriklausomos Lietuvos istorikų per tuos 30 metų nuodugniau nėra tyrinėjama. Nors metraščiai fiksuoja, kad Lietuva 13-o amžiaus 3-iajame dešitmetyje ir 4-ojo pradžioje atliko daug žygių į Rusiją. Suprantama, juos Lietuvai atlikti buvo galima tik turint didesnę galybę už kitus. Net galima manyti, kad to laikotarpio Lietuvos galybė yra galėjusi sąlygoti ir tai, kad Soule mūšiui buvo mobilizuoti ne tik Vakarai, bet ir Rytai – ko ne visas aplinkinis krikščionijos pasaulis. Tai susišaukia su Eiliuotoje Livonijos kronikoje fiksuotu pasakymu, kad Mindaugo tėvas savo galybe neturėjo jam lygių karalių aplink. Be to, Eiliuotoje Livonijos kronikoje, kalbant apie Saulės mūšį, aiškiai yra pasakyta, kad tuokart kryžiaus žygiu buvo jota ne kur kitur, ne prieš kokius nors rusus, o prieš lietuvius, kuriais vadinami tuo metu buvo gyvenantieji Neries ir Nemuno tarpupyje. Taigi kodėl mums nekėlus senesnių laikų istorinių faktų – Mindaugo tėvo karaliaus Ringaudo, kodėl stengiamasi nugrūsti Saulės mūšį nežinia kur toli nuo lietuvių tuo metu gyventų vietų, kai šiltiniai aiškiai sako, kad krikščionijos buvo tada jota konkrečiai prieš lietuvius sakytume siaurąja prasme. Taigi kur mūsų paminklas karaliui Ringaudui Vilniuje. Jo nėra ir nesigirdi, kad būtų. Tad, ar ir vėl neatsitiks taip, kuomet yra sakoma: nei pats ėda, nei kitam duoda, t.y. ar nebus ir vėl Iškauskiškai priekaištaujama Baltarusijai, kai ji ims ir pastatys paminklą Ringaudui kur nors prie Mogilnos, o kodėl netgi ir ne Vilniuje …
Ne Saulės mūšis, o Šaulių mūšis – aiškino vienas šiaulietis (2019 rugsėjo 5).
Šauliai, esantys arčiau Pskovo kaip Šiauliai, lietuviuose yra po Zarasais.
Livonijos kronikoje ta vieta, kurioje įvyko mūšis, yra pavadinta Soule žodžiu, taigi kronikoje nei Saulės, nei Šaulių pavadinimų nėra. Iš jos teksto nėra aišku ir koks objektas yra pavadintas Soule. Kaip šiais laikais taip ir viduramžiais buvo vieši keliai susisiekimui vienų su kitais, prekybai vykti. Akivaizdu, kad prie tokių viešų kelių, skirtų naudoti visiems, pirmiausiai galėjo būti priskirtos ir gatvės. Jos Lietuvoje tarmiškai vadinamos ulyčiomis, ulytėlėmis, už-uolankomis, za-ulkais ir pan., latv. iela, rus. ūlica – “gatvė”. Tiek savo šaknimi, tiek pirmine prasme giminingas čia yra ir žodis suolas. Tautosakoje turime “vėlių suolelio” pavadinimą, kurį galima suprasti, kaip “vėlių kelelį”. Visa tai įvertinus kronikos Soule pavadinime galima įžvelgti esant sudurtinį žodį sudarytą iš priešdėlio ‘so-‘ ir žodžio ‘ula’ reiškusio kelias. Panašią sandarą turi ir egiptiečių žodis Sofare, kur fare reiškia kelias. Taigi šiandienine kalba Soule ar Suole reikštų vieškelis. Kronikos tekstas rodo, kad lietuviai kelią priešui pastojo dar jiems beeinant link Soule – vieškelio, t.y. tada, kai riteriams dar nebuvo patogi vieta kautis raitiems. Kadangi buvo jota ir atjota ne prieš lietuvius apskritai, o prieš gentinius lietuvius, taigi mūšio vietos ieškotina ne kitų baltų genčių, o lietuvių genties gyventoje žemėje. Dabartiniai Šauliai tuo metu buvo Žiemgalos žemė, kurioje Livonija jau buvo įkūrusi Žiemgalos vyskupystę ir laikė ją savo teritorija, taigi tapatinti Soule mūšį su Šiauliais nėra jokio istorinio, taip pat nesurandama tam ir archeologiško pagrįstumo. Tad gal jau laikas keltis Soule ieškoti į labiau lietuvių genties tada gyventas žemes.
Kiek mačiau, Kažin, ankstesnės diskusijos, susijusios su Šiauliais, komentaruose minimas ir Soule – Shoule pavadinimas, kas tarmiškai žemaitiškai galėtų tartis kaip Šaulią(i).
Brastų aplinkui Šaulius žemiau Zarasų galėjo būti kiek nori, o ir vietos tenai žemos, pelkėtos. Plentas taip pat netoli. Todėl su georadaru reikėtų aplink ir pereiti. O, gal pasiseks? Arčiau yra V. Vaitkevičius, negu G. Zabiela – galėtų organizuoti. O Jūsų pamąstymai, Kažin, irgi yra verti dėmesio. Dėkoju.
Ši tauta, jeigu tokia kaimynus galima vadinti, – čia labai taiklus autoriaus pastebėjimas.
Aklas prieraišumas krikščioniškoms vertybėms … gali sukurti pavojingą padėtį geopolitiniame regione. – o čia kas per nusišnekėjimas? Kas čia pas mus tokie prieraišūs (ir dar aklai?) krikščioniškoms vertybėms? Deja, Lietuvos valdžioje tokių nėra. Ir kaip tokios vertybės sukurtų pavojingą padėtį regione? Gal girtas rašė?
…panašu, jog girtas klausiate…
Vargu, ar Lietuvos strateginiai tikslai būtų nelaikyti šios kaimynės tauta? Manau, kad ne… Savo teritoriją, savo kalbą, netgi valstybę – ji turi. Kitas klausimas yra – kiek plačiai savo kalbą turi galimybę naudoti valstybiniame, viešame gyvenime. Tad pacituotas autoriaus pastebėjimas veikiau susišaukia su kitų kaimynių imperizmo (kresų) politika jos atžvilgiu… Taigi kieno pusėje yra autoriaus rašinys, kieno giesmė yra juo giedama?…
Pamačiau Č.Iškausko pavardę ir prisiminiau kaip jis mano vaikystėje per radijo tašką virtuvėje pliupdavo apie Vakarų imperalizmą ir šviesų komunizmo rytojų. O kas ir kur ta Lietuva viduramžiais buvo , tai geriausias atsakymas kaip pavaikštai po muziejus Vakaruose. Pvz Bavararijos nacionalinis muziejus , Vokietijos nacionalinis muziejus ir kiti. Svarbiausia , kad žemėlapiai Europos būtų 15-17 amžiaus. Dar galima paskaityti iš Vokiškų ar Angliškų šiuolaikinių šaltinių. Arba kur buvo mūrinės LDK pilys ir miestai su Magdeburgo teisėmis. Kokios muziejų ekspozicijos to laikotarpio Baltarusijos , Ukrainos ir Lietuvos muziejuose . Ir kaip galėjo funkcionuoti tautinė valstybė be savo rašto europos viduramžiais ? To laikotarpio Lietuvos genčių elitas nuėjo į rytus ir ten duodami Gediminaičių dinastijas ištirpo. O likę buvo Vytauto Didžiojo padaryti baudžiauninkais ir jų palikuonys nieko bendro neturi su to laikotarpio didvyriškumu. 1923m surašymo duomenys pasižiūrėkite. Kas , kur ir kiek gyveno pagal tautybę. Klaipėdos krašto aneksavimas ir Vilniaus miesto sulietuvinimas vertas pagirių iš visos Lietuvos istorijos. Na gal kai kurie epizodai pokaryje , bet ten dar paskutiniu metu daugiau kvailos ” ideologijos” , nei tikros istorijos. p.s pasižiūrėkite kuom užsiėmė ponas Česlovas sovietmečiu.
Lapkričio 22 d. Radviliškyje iškilmingai bus minimos Lietuvos kariuomenės pergalės prieš bermontininkus, kuriose istoriniai akcentai susilies su dabartimi, bet šieme neminime, jog. 1920 m. lapkričio 21 d. Giedraičių-Širvintų kautynėse Lietuvos kariuomenė sumušė Lenkijos kariuomenės generolo Liucjano Želigovskio rinktinę ir sulaikė jos veržimasi į Lietuvą.