Lietuvos laivynui pradžią davė valstiečiai ir žvejai

Spalio 22 dieną,  Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje buvo atidaryta paroda „Prie Lietuvos laivyno ištakų. Žmonės ir laivai“. Parodoje eksponuojama 10 laivų modelių iš Lietuvos jūrų muziejaus fondų. Paroda veiks iki lapkričio 30 dienos. Šie du renginiai yra skirti Lietuvos laivyno pradžiai.

Spalio 29 dieną, 17 val., Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus pristatyta šviesios atminties Romualdo Adomavičiaus ir jo sūnaus Romualdo Adomavičiaus knyga „Prie Lietuvos laivyno ištakų. Žmonės ir laivai“, kurios pagrindu ir parengta ši paroda. Žinyne apie laivyno pradžią pateikiamos laivyno kūrimo autorių bei dalyvių biografijos ir jūrinių bei pasienio apsaugos laivų, 1921 – 1940 m. plaukiojusių su Lietuvos vėliava, istorijos. Leidinio pristatyme dalyvaus VU profesorius Alfredas Bumblauskas, Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė ir knygos bendraautorius istorikas Romualdas Adomavičius.

Laivyno pradžia buvo žemdirbiška

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, paroda ne tik harmoningai papildys Energetikos ir technikos muziejaus ekspoziciją jūriniu aspektu, bet ir primins toli nuo jūros esančiai Lietuvos sostinei, kad esame jūrinė valstybė. Fundamentalų Lietuvos jūrinės istorijos leidinį parengęs Romualdas Adomavičius, pristatydamas Lietuvos jūrinio laivyno pradžią, pabrėžė, kad agrarinėje valstybėje augti tokiam laivynui reikėjo specialių sąlygų.

„Pradžią šiai istorijai davė valstiečiai ir žvejai, – rašė istorikas. – Kai kurie paupių valstiečiai buvo samdomi sielių plukdymui ar į krovininių burlaivių – vytinių, baidokų, reisinių – įgulas. Šiais laivais upeiviai pasiekdavo Baltijos jūros uostus. Šventosios – Palangos pajūrio žvejai plaukė į jūra mediniais buriniais laiveliais, Kuršių mariose plaukiojo ąžuolinės burvaltės: kurėnai, bradinės, kiudelvaltės. Iš Klaipėdos burlaiviais į Europos uostus išplaukdavo vienas kitas Mažosios Lietuvos gyventojas.“

Nuostolinga jūrinių laivų eksploatacija

Susikūrus Lietuvos valstybei, grupė veiklių žmonių – S. Banaitis, M. Yčas, J. Šliūpas ir kt. – jau 1919 m. ėmėsi laivininkystės verslo ir įkūrė Lietuvos laivininkystės bendrovę keleivių ir krovinių pervežimams Nemunu, naudojant garlaivius „Rambynas“, „Rūta“ ir „Eglė“.  1921 m. ši bendrovė Vokietijoje įsigijo motorinius burlaivius „Jūratė“ (pirmasis jūrinis laivas, kuriame 1921 m. vasario 18 buvo iškelta Lietuvos vėliava) ir „Kastytis“ ir naudojo krovinių pervežimams tarp tuo metu dar nepriklausiusios Lietuvai Klaipėdos ir Baltijos jūros uostų. Tačiau jūrinių laivų eksploatacija buvo nuostolinga.

Klaipėdos krašto ir uosto prijungimas prie Lietuvos davė galingą postūmį jūrinės idėjos sklaidai Lietuvoje. 1923 m. kovo 11 d. S. Banaičio bute Aleksote susirinko keliolika lietuvių ir kitataučių – buvusių Rusijos laivyno jūrininkų – ir nusprendė kurti Lietuvos jūrininkų sąjungą, kuri vėliau aktyviai veikė, skatindama kurti tautinį laivyną ir steigti jūrininkų mokyklą. Sąjungai vadovavo T. Daukantas ir V. Nagevičius. Kartu aktyvėjo ir jūros skautų veikla.

Profesionalių jūrininkų rengimas

Istorikas Romualdas Adomavičius teigė, kad viena svarbiausių Lietuvos jūrininkų sąjungos veiklos krypčių buvo kvalifikuotų jūrininkų būsimam Lietuvos laivynui rengimas.

„Sąjungos pastangų dėka 1923 m. prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos pradėjo veikti Jūrininkų skyrius su 27 mokiniais, – rašė istorikas. – Jūrines disciplinas dėstė Jūrininkų sąjungos nariai. Neturint mokomojo laivo, sunku buvo užtikrinti jūrinės praktikos kokybę. 1925 m. 15 moksleivių buvo priimti atlikti plaukiojimo praktiką G. Eriksono burlaivių laivyne, Suomijoje – barkuose „Olivebank“ ir „Archibald Russel“, o 1928 – 1930 m. tęsė studijas Abo (Turku) navigacijos institute ir įgijo šturmanų kvalifikacijas.“

1925 m. Lietuvos vyriausybė nusprendė kvalifikuotus jūrininkus rengti užsienio jūrų mokyklose. Daugiausiai lietuvių jaunuolių mokėsi Latvijoje – Liepojos ir Rygos jūrų mokyklose. Laivavedžiai ir laivų mechanikai studijoms su valstybės stipendija buvo siunčiami ir į Suomiją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Italiją. Iš užsienyje studijavusių 66 būsimųjų jūreivių pilną mokyklų kursą baigė 41. Keliolika karo metu į Vokietiją patekusių lietuvių 1946 – 1948 m. mokėsi Baltų jūrų mokykloje Flensburge.

Lietuvos vėliavas iškėlė ir vokiškų kompanijų laivai

Lietuvai politiškai įsitvirtinus Klaipėdoje, vietinių vokiečių laivininkystės kompanijų laivuose nenoromis buvo iškeltos Lietuvos vėliavos. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje jos vengdavo registruoti laivus Klaipėdoje. Bendrovių „Eduard Krause“ ir „A. H. Schwedersky Nachf.“ jūrinių garlaivių įgulose lietuviams retai beatsirasdavo vietos, o lietuviškojo jūrų laivyno dar teko palūkėti. Baigę mokslus specialistai buvo įdarbinami uoste laisvai samdomais šturmanai ir tapo locmanais arba uosto tarnybų laivų laivavedžiais.

Romualdo Adomavičiaus teigimu, „pašliję santykiai su Vokietija bei valstybės ekonomikos poreikiai pagreitino nacionalinio laivyno kūrimą. 1935 m. akcinė bendrovė „Maistas“ išsinuomojo iš Norvegijos garlaivius – šaldytuvus „Barfrost“ ir „Rimfrost“ (būsimieji „Utena“ ir „Kretinga“), nupirko garlaivį „Maistas“. 1936 metais įsteigiama akcinė laivininkystės ir ekspedicijos bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“, kurios akcininkai buvo bendrovės „Maistas“ (įnašas – minėti trys laivai). „Pienocentras“, „Lietūkis“ ir „Lietuvos Finansų ministerija.“

Karas sustabdė laivyno augimą

Bendrovė kasmet pirko jūrinius laivus, kuriuose buvo įdarbinami lietuviai jūrininkai. Laivų maklerystės, frachtavimo ir ekspedijavimo srityje „Lietuvos Baltijos Lloydą“ aptarnavo „Baltijos transporto bendrovė“. Sėkmingą lietuviškojo laivyno vystymąsi sustabdė Klaipėdos netekimas ir prasidėjęs karas. Keturi likę laivai po sovietų okupacijos 1940 m. buvo perduoti sovietų Latvijos jūrų laivininkystei ir toliau plaukiojo su lietuviškomis įgulomis. Daugelis lietuviškojo laivyno jūrininkų žuvo karo metais arba buvo represuoti pokariu. Kai kurie pasitraukė į užsienį ir gyveno Vokietijoje, Australijoje, JAV, Venesueloje, Kanadoje.

1927 metais Lietuvos vyriausybė nupirko Vidaus reikalų ministerijai vokiečių minų paieškos garlaivį „M – 57“ ir pavadino jį „Prezidentas Smetona“. Iki 1932 m. laivas patruliavo teritoriniuose vandenyse ir bandė sutrukdyti spirito kontrabandą į Lietuvą. Morališkai pasenusį garlaivį pasienio apsaugos tarnyboje pakeitė Klaipėdoje pastatyti motorlaiviai „Partizanas“, „Aitvaras“, „Žaibas“ ir senas motorlaivis „Savanoris“. 1935 m. rugpjūčio 1 d. pertvarkytame į mokomąjį karo laivą „Prezidentas Smetona“ laive suplevėsavo Lietuvos karo laivyno vėliava. 1940 m. vasarą visus šiuos laivus Šventojoje perėmė NKVD pasienio apsaugos laivynas.

Istorikas Romualdas Adomavičius manė, kad deklaruojant Lietuvą, kaip jūrinę valstybę, neretai pasitenkinama dabartinės situacijos konstatavimu, kai nepriklausomybės atkūrimas laikomas tokios valstybės kūrimo pradžia. Pasak jo, nevienareikšmiškai vertinamas sovietinis laikotarpis, kai laivuose su Sovietų Sąjungos vėliava plaukiojo šimtai lietuvių jūrininkų, ir metai po Nepriklausomybės atkūrimo, kai tarp kitų priežasčių ir jūrinio mentaliteto trūkumas sutrukdė veiksmingai panaudoti Lietuvai atitekusį milžinišką laivyną. Šiame kontekste ne visada objektyviai buvo vertinamas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, kai ir buvo padaryti pirmieji žingsniai į jūrinę valstybę: perimtas Klaipėdos uostas, kurtas prekybos ir karo laivynas, rengti kvalifikuoti jūreiviai.

Lietuvos jūrų muziejaus leidinys ir paroda „Prie Lietuvos laivyno ištakų. Žmonės ir laivai“ ir skirti šiai spragai užpildyti.