P. Jegorovas. Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva 160-osioms tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo gimimo metinėms

Prieš 160 metų gimė tarptautinės esperanto kalbos kūrėjas, didis mąstytojas ir humanistas, garsiausias pasaulio litvakas Liudvikas Lazaris Zamenhofas…

Jungtinių Tautų organizacija švietimo, mokslo ir kultūros klausimais UNESCO du kartus jį buvo įtraukusi į minėtinų žymiausių pasaulio žmonių sąrašą – 1959 m., kai buvo pažymimos Liudviko Zamenhofo 100-osios gimimo metinės, ir 2017 m., kai buvo pažymimos jo mirties 100-osios metinės. O pati tarptautinė esperanto kalba buvo du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 m. ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.

Liudviko Zamenhofo gyvenimo kūrinys tarptautinė esperanto kalba yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai, veikia radijo stotys, kuriama grožinė literatūra, kasmet rengiama tūkstančiai įvairaus pobūdžio esperantininkų renginių ir kt.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m., gruodžio 15 d., Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos imperijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tada jam gimė mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.

Esperanto kūrėjas, paskatintas tėvo, tapo akių gydytoju. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia galutinai parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl jo pažinties su būsima savo gyvenimo drauge ir žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas buvo žymus to meto Kauno gubernijos verslininkas, turėjęs vienintelį muilo fabriką visoje gubernijoje, Aleksandras Zilbernikas. Jis gerą dešimtmetį finansavo knygos leidimą ir visą pirminį šios kalbos populiarumą pasaulyje.

Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną bei Veisiejus? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną ir Veisiejus yra girdėję viso pasaulio esperantininkai?

L. Zamenhofo žmona Klara buvo Kauno verslininko Aleksandro ir Godos Zilbernikų dukra. Tėvas buvo muilo fabrikėlio Kaune savininkas, motina kilusi iš turtingos Belochų šeimos Balstogėje. Abu Zilbernikai į Kauną atsikėlė iš Balstogės. Šeimoje augo aštuoni vaikai, Klara buvo jauniausioji dukra.

Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė, savo atsiminimuose 1937 m. žurnale „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) išspausdino trumpus atsiminimus apie L. Zamenhofą. Ji rašė, kad jos tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“.

Taigi, Kaunas yra trečiasis miestas pasaulyje (po Balstogės ir Varšuvos), turėjęs lemtingą vaidmenį Liudviko Zamenhofo gyvenime.

Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio, tais pačiais 1887 m., uošvio lėšomis išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko A. Zilberniko paramos, esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai L. Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, 1960 m., Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis, ji atgavo L. Zamenhofo vardą.

Dviaukštis Zilbernikų namas L. Zamenhofo g. 5 yra vienintelis išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas A. Zilbernikas, ne kartą lankėsi L. Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija.

Nuo 1993 m., istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Jį 1988 metais atsikūrusiai Lietuvos esperantininkų sąjungai 1991 m. perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybė panaudos pagrindais. Čia sukaupta per dešimt tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Šiuo metu pastatas reikalingas rimto remonto, ypač vertinant jo kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto svarbą.

Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.

Po 1907 m. Kembridže vykusio 3-iojo pasaulinio esperantininkų kongreso, Londono rotušėje vykusio priėmimo metu, Liudvikas Zamenhofas pasakė kalbą apie patriotizmą, kurios metu ištarė šiuos žodžius:

„Tu stovi dabar mano akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji Tėvyne, kurios aš niekuomet neužmiršiu, nors palikau Tave dar vaikas. Tu, kurią dažnai regiu sapnuose, Tu, kurios joks kitas kraštas man neatstos, Tu paliudyk, kas Tave labiau, karščiau ir nuoširdžiau myli: ar aš, idėjinis esperantininkas, ar tie asmenys, kurie trokšta, kad Tu priklausytum tik jiems.“

Esperanto kalba gana greitai tapo populiari Lietuvoje. Jau 1890 metais Tilžėje buvo išleistas pirmasis tarptautinės esperanto kalbos vadovėlis lietuviams, kurio autorius buvo Aleksandras Damblauskas – Adomas Jakštas. Lietuvoje tuomet galiojo carinės Rusijos imperijos įvestas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, todėl pirmasis vadovėlis į Lietuvą galėjo patekti tik knygnešių dėka.

Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė daugiau kaip prieš prieš šimtą metų – čia 1909 metais įkurta Kauno esperantininkų draugija, o 1919 m. įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga… Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija 1919–1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, 1940 m., Lietuvos esperantininkų sąjunga, kaip ir didžioji dauguma visuomeninių organizacijų, okupacinės valdžios buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje, 1988 m., sąjunga buvo atkurta Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-yje pasaulio šalių.

Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla Lietuvos esperantininkų sąjunga pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų rengtas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Šis kongresas iki šiol lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344 asmenys), tiek atstovautų valstybių skaičiumi (60 pasaulio šalių), tiek trukme (liepos 23–30 dienomis). Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Sveikinimą kongresui atsiuntė tuometinis UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsura, kongreso Garbės komitetą sudarė 30 iškiliausių mūsų šalies žmonių: tuometinė Europos komisijos narė Dalia Grybauskaitė, Europos žmogaus teisių teismo teisėjas prof. Pranas Kūris, prof. Vytautas Landsbergis, poetas Justinas Marcinkevičius, operos solistas Virgilijus Noreika, akademikai Zigmas Zinkevičius ir Benediktas Juodka ir kt. Kongreso proga buvo išleistas specialus pašto ženklas.

Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidyboje. Įvairiose prestižinėse Lietuvos leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“ ir kt.) 2000–2010 metais buvo išleista per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis, esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan.

Sąjungos rengiamus kursus, įvairiuose Lietuvos miestuose, per pastaruosius metus, baigė daugiau nei 5000 asmenų. Buvo kviečiami dėstytojai iš užsienio šalių.

Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.

Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

„Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms, užtikrina patį lygiateisiškiausią ir demokratiškiausią įvairių tautų betarpišką bendravimą.

Liudvikas Zamenhofas buvo labai gili, spalvinga, daugiaplanė asmenybė. Jis ne tik Euopos kalbų pagrindu sukūrė tarptautinę esperanto kalbą. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad sukūrė ideologinius ir dvasinius tarptautinės kalbos pagrindus. Be šių dalykų bet kuri kalba yra tik techninė priemonė, skirta informacijos perdavimui. Liudvikas Zamenhofas buvo gilus mąstytojas, filosofas. Jam rūpėjo Europos ir pasaulio ateitis. Jis vienas pirmųjų išpranašavo Europos sąjungą, nes jau tada savo kūriniuose rašė apie Jungtines Europos valstijas. Jo kūrybinis palikimas yra gana didelis – Japonijoje išleistas pilnas jo raštų rinkinys sudaro per 60 tomų. Liudvikas Zamenhofas iš įvairių kalbų į esperanto kalbą išvertė visą eilę pasaulinės grožinės literatūros klasikos kūrinių. Jo kūrybinis palikimas yra vertas žymiai didesnio dėmesio ir tyrinėjimų.

Šiuo metu priimta sakyti, jog jei tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai. Liudviko Zamenhofo paminėjimų skaičius Google paieškos sistemoje artėja prie 4000000 kartų.

Lietuvoje garsiausio pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas yra tinkamai įamžintas. Veisiejuose jam yra pastatyti du paminklai, jo vardu yra pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė yra pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba apie šį didį humanistą yra išleistos šešios biografinės knygos. Dar viena išeis šių metų pabaigoje.

Autorius yra Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas.