Jeigu Tu nebeišgyveni Tautos ir Tėvynės likimo, tai ką Tu turi? Kuo užpildai savo dvasinį pasaulį? Žiniomis? Profesine veikla ir karjeros siekiu? O gal Pasaulio pažinimu? Turto ir prestižo kaupimu? Šie visi labai reikalingi dalykai įgaus kitą, labiau virš buitinės rutinos pakylėtą prasmę, jeigu bus nesuvedami vien į individualių reikmių tenkinimą, jeigu tavo saviraiška bus sukama dar ir Tautos bei Tėvynės link. Romualdas Grigas.
Kaip ir jis pats prisipažįsta, šiuo metu tautotyrininko akad. Romualdo Grigo tautinė konstanta yra dramatiška. Visą savo kūrybinį gyvenimą – nuo jo saulėtekio iki saulėlydžio pradžios – ėjęs nei sekundei nesuabejojęs savo misija – kautis už lietuvių tautos ir tautinės Lietuvos valstybės išlikimą, visoje Europoje siaučiant dar pasaulio istorijoje niekada dar nebuvusiais tokiais stipriais kosmopolitizmo cunamiais, šiandien jau suvokė, kad sovietiniai internacionalizmo vėjai buvo tik kūdikėlis prieš dabartinius kosmopolitinius, globalistinius. Dabar jis jau suprato, žvelgdamas į aplinką, kad šiandieninis lietuvis savanoriškai – už trupinį aukso, už riebios sriubos šaukštą – parsidavė pasauliniam globalistiniam kapitalui, t.y. sovietinę savo fizinę vergiją ir savo dvasines galias iškeitė į tokią pačią vergiją pasaulio sparčiai centralizuojamam kapitalui. Dabartiniam lietuviui jau nebereikia nei jo Tautos, nei jo Valstybės, nei jo šeimos, nei jo tautinės kultūros, jokių idealų. Sparčiai gyvulėjame, atsisakydami visko, kas buvo mūsų tautai brangiausia šimtmečiais. Dar buvome stiprūs ir galingi, kol tarp mūsų buvo paskutinioji Lietuvos idealistų – politinių kalinių ir tremtinių karta, gynusi savo valstybę ir tautines vertybes, atlikusi savo pareigą Tėvynei.
Dabar šie dori ir teisingi žmonės, jau per silpni, nebepajėgūs fiziškai paimti lazdą į rankas ir iš Lietuvos valdžios olimpų išvaikyti gobšuolius, smurtininkus ir nedorėlius. Gi nei vaikų, nei anūkų neturime – užauginome juos be Tėvynės ir šaknų, kuriems viskas dzin, išskyrus „shopping and fucking“ (vartojimas ir seksavimas), o ryškiausia jų gyvenimo šviesa, kuri šviečia, anot lietuvio iš Kanados Stasio Prakapo, „kuri šviečia šaldytuve“ Dėl to oligarchai valdžioje, ir ne valdžioje, bet valdžiai diktuojantys politines madas, pasitiki ir yra garantuoti, kad „pas mus jokių revoliucijų, nei spalvotų nebus!“ Todėl tie, kuriems dar yra brangi Lietuva, ir kuriems dar ne vis tiek, kaip savo laiku rašė publicistas Jonas Kazimieras Burdulis, kur mus veda valdžia – į ganyklą, ar į skerdyklą, ir šaukte šaukti apie mūsų nelaimę – nemąstančių nesusipratėlių balsais išrinktus į valdžią, aiškinti mąstantiems apie valdžiažmonių nedorus darbus ir mūsų tautos negandas, pradedant žiauriais pokario metais ir baigiant šių dienų nedorėliais. Ir ne tik tai – svarbu formuoti ir idealistinius orientyrus jaunosioms lietuviukų kartoms.
Tarsi atsisveikindamas su savo kūrybine tautotyrine veikla akademikas Romualdas Grigas, užrašė savo testamentinius „Pamąstymus apie tautą ir Tėvynę“. Juose jis pateikia tai, kas jam kaip tautininkui, tautotyrininkui ir Lietuvos piliečiui visada buvo ir tebėra – svarbu. O jaunimas atsirinks – kas jam svarbiau tautiškumas ar kosmopolitizmas. Deja, ateities, mes, jau išeinančio kartos, negalima nei įtakoti, nei pamokyti. Kita vertus, taip pat ir negalime palikti be pasirinkimo alternatyvos.
Jam, akad. Romualdui Grigui, nuo pat pirmųjų kūdikystės ir vaikystės dienų „Lietuva buvo ir tebėra: ta pati brangi man žmonių kalba, mūsų bendrai dainuojamos dainos. Tai ne tik su visa širdies šiluma vyresniųjų tebeprižiūrimos ir gal dėl to keistu jaukumu alsuojančios kaimo kapinaitės, arba nuometais apsigobusios ir sakraliniu simboliu visos atrodančios (ir nesvarbu, kad taip jos puošiasi, išeidamos į sceną“ (Romualdas Grigas. Pamąstymai apie tautą ir Tėvynę“) Jam Tauta – „tai užmirštas protėvių tikėjimas, kad jų iškeltoje vėliavoje yra susitelkusios žuvusiųjų karžygių vėlės, kurios padėjo jiems nugalėti ir geležimi kaustytus kalavijuočius, ir iš pusdykumių atkakusias siaubą Europai kėlusias mongolų-totorių ordas. Tai ir pokario metais į Tuskulėnų duobes suversti, miestelių eilutėse suguldyti ir niekinti tūkstančiai jaunų vyrų, žuvusių vien dėl to, kad tikėjo tautos idėja: tai ir šimtai tūkstančių Sibiro tremtinių ir jų sulaužytų, išdraskytų likimų. Jam Tauta – „tai ir banga po bangos, lyg nesibaigiantis maras maigyti ir tebemaigomi ne tik gyvenimo džiaugsmą ar viltį, bet ir prasmę praradę jo sodiečiai Tai ir dėl dvasios orientyrų stygiaus į nusikalstamą pasaulį pasukę šimtai jaunuolių ir nelaimingos jaunutės vargšės motinos, žudančios ką tik jų pagimdytus kūdikius…
Tai ir tos trapios mokinukės ir mokinukai, kurie poromis susiglaudę nusprendžia palikti jiems tapusį nebepakeliamą pasaulį. Jam Tauta – „tai pakelėse išstatyti kryžiai, kiekvienas savaip prašaliečiui bylojantys apie tėvynainių išgyventas kančias ir tebekraujuojančias žaizdas. Tai „ir ne vien tik Tautos idėją pagimdę ir skleidę Daukantas ir Vaižgantas, Maironis ir Čiurlionis, Baranauskas ir Sasnauskas, Darius ir Girėnas, generolai Plechavičius ir Žemaitis, mokslininkai Matulis ir Požėla. Bet ir tie, kurie veltui svetimiems atidavė „Mažeikių naftą“, taip pat svetimiems išpardavė po vieną litą 128 gerai įrengtų degalinių. Jam Tauta – ne tik seserys vienuolės, save aukojančios maldai ir labdaros darbams, bet ir tie bedaliai, kurie kas rytą rausiasi po šiukšliadėžes… Tokia štai Tauta atsispindi mano savastyje. Tokia Tauta sudaro mano esybės branduolį“ (Romualdas Grigas. Ten pat).
O Tėvynė? Akad. Romualdui Grigui „Ji šiandien, prekeivių ir kompiuterinio gausmo sklidiname pasaulyje, tai ne tik po visą gimtąją kraštą išsimėtę, bet dabar dauguma iš jų užmiršti, apšiukšlinti pilkapiai, piliakalniai ir alkakalniai. Tai gal ir labiau sutvarkyti, bet ir nuščiuvę, pritilę miesteliai, virš kurių kyšo ištuštėjusių bažnyčių bokštai. Tai ir po pievas šiandien drąsiau žirgluojantys ir pagausėjusiose jaukiai kalenantys gandrai. Jam Tėvynė – tai ir mokyklos, kurias jis lankė, kuriose brendo jo patriotizmas ir jo meilė gyviesiems ir mirusiems žmonėms. Tai ir mokyklos vėliava iškelta ant mokyklos flagštoko, kuri šiandien gal labiau yra lietaus ir vėjo gairinama. Tai ir iš medžio išskaptuoti Rūpintojėliai, įkūniję pažemintos Tautos skausmą, susimąstymą ir susitaikymą su likimu. Tai ir šuoliuojantis Vyčio ženklas, išreiškiantis lietuvio valingumą, istorines pergales ir jo prigimtyje tebetūnantį ekspansijos skydą… Jam Tėvynė – tai ne tik valstybės įstaigų biurokratizuotas bruzdesys, ir juolab – ne nuolatinis šurmulys partijų ir politikų, tiesmukai besigrumiančių dėl valdžios ir viliojančių įtakų. Ir ne vien erzelis verslininkų, su nuvertinta darbo jėga gaminančių visiems reikalingą nacionalinį gaminį… Tai ir erdvėje tvyranti, ištuštėjusiais laukais sklandanti, žodžiais nenusakoma ir tik širdimi pagaunama kančia, neišsipildžiusios žmonių viltys, jų bejėgiškumas, kurį įtvirtino nuolatinės atsikartojančios apgavystės…
„Tauta, jos idėja priklauso žmogaus dvasinio gyvenimo sričiai. Tėvynė – tai to gyvenimo teritorinis prisirišimas. Tėvynė be tautos neegzistuoja. O jeigu ir egzistuoja, tai egzistuoja kaip nepilnavertis darinys. Tauta ir tėvynė yra suaugusios į neatsiejamą visumą, panašiai, kaip vyro ir moters sąjunga…“ (Romualdas Grigas. Pamąstymai apie tautą ir Tėvynę // Delfi.lt 2019.01.05)
