A. Lapinskas. Kontraversiškos Evelinos Dobrovolskos mintys

Visi pripažins, kad buvusios įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos praktiškai neliko. Kaip ir tarp lietuvių ir lenkų Lietuvoje. Vis dėlto retkarčiais Lietuvos žiniasklaidoje, o Lenkijos nacionalistinėje gana dažnai pasirodo straipsnių/interviu neadekvačiai vertinančių lenkų mažumos padėtį Lietuvoje ir todėl įtampą tarp mūsų tautų vis dar keliančią.

Stebėtina, bet žinoma Lietuvos lenkų veikėja, Europos žmogaus teisių fondo teisininkė Evelina Dobrovolska, pristatyta ir kaip Švedijos ambasados Lietuvoje įsteigto Žmogaus teisių apdovanojimo laureatė, savo interviu portale Alfa.lt  „Susiskaldžiusių Lietuvos lenkų viltys“ nuslydo į kažkada platintus šmeižikiškus prasimanymus apie lenkų mažumos tragišką padėtį.

Ką ji pasakė tame interviu? Iš pradžių ji prisiminė prieš porą mėnesių Kaune vykusią diskusiją itin kvailu pačių lenkų sugalvotu pavadinimu „Lenkas Lietuvoje – kalbos nemokantis pšekas?“, esą taip lietuviai vadina Lietuvos lenkus, nors aš pats taip vadinant lenkus niekada negirdėjau. Ir dar pati pakomentuoja, esą lietuviai tokiu įžeidimu, o gal net ir pasityčiojimu sąmoningai siekia sumenkinti ar įžeisti lenkus. Taigi iš karto akmuo į lietuvių daržą.

Čia juk tas pats, kaip rengti lietuvių ir žydų diskusiją tarpusavio santykių aiškinimuisi pavadinimu tupi žydas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko. Save gerbiantys žydai tokioje diskusijoje nedalyvautų. Lietuviai panašioje dalyvavo…

Na o toliau ponia Evelina meta ne akmenį, bet gal visą bombą į lietuvių namus. Kukliai paminėjusi Lietuvos lenkų galimybę mokytis gimtąja kalba nuo darželio iki universiteto (unikumas pasaulio mastu!), ji prideda: „lenkų švietime yra nemažai neišspręstų problemų“. Ir tai sakoma, kai tokio lygio lenkiško švietimo kaip Lietuvoje nėra jokioje kitoje šalyje šalia Lenkijos.

Kokios lenkų bėdos Lietuvoje? „Tinkamos kokybės vadovėlių trūkumas (pirmokas, atėjęs iš lenkų šeimos, negali mokytis iš tos pačios medžiagos kaip vaikas, aplinkoje girdintis lietuvių kalbą kasdien)“. Taip sakoma tuomet, kai lenkiškuose vaikų darželiuose įvestos 4 savaitinės lietuvių kalbos valandos, kad lenkiškos mokyklos pirmokams lietuvių kalba nebūtų terra incognita.

O aplinkoje (Lietuvoje!) negirdėti lietuvių kalbos reikėtų specialių sugebėjimų. Beje, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos lenkiškose mokyklose irgi nėra „tik lenkams“ skirtų valstybinės kalbos vadovėlių, kaip ir Punsko lietuviškoje mokyklose nėra lenkų kalbos vadovėlių „tik lietuviams“.

„Suvienodinto lietuvių egzamino įvedimas (čia pažymėtina, kad ne egzaminas savaime, tačiau nevienodas startas, skirtingas pamokų valandų skaičius ir tinkamai neužtikrintas pereinamasis periodas kelia sunkumų)“. Atsakysiu, kad vienodą pamokų skaičių reglamentuoja Švietimo ministerija, tačiau faktas, kad lenkiškų mokyklų direktoriai sukasi kaip vijurkai ir to iki šiol nedaro. Beje, pirmosiose Punsko mokyklos klasėse lenkų kalbos pamokų yra netgi daugiau negu lietuvių, todėl jokių problemų dėl valstybinės kalbos čia nekyla.

2012 m. yra nustatytas 8-erių metų pereinamasis laikotarpis, iki to laiko, kada mokyklas baigs 2011 m. rugsėjo mėn. pagal suvienodintą mokymosi laiką pradėję mokytis penktokai. Piktintis tokiu „trumpu“ periodu būtų absurdiška.

„Mokiniai, dvylika metų mokęsi lenkų kalbos, neturi galimybės laikyti valstybinio egzamino ir gauti už tai balų stojant į universitetus“. Pastebėsiu, kad papildomo egzamino įvedimas lenkiškose mokyklose diskriminuotų šių mokyklų abiturientus ir gal net atvestų prie teisinių kolizijų, jiems laikant daugiau egzaminų negu lietuviškose mokyklose. Paradoksas, lenkai reikalauja „lenkiško balo“ stojant į universitetus, bet kartu reikalauja ir palengvinto lietuvių kalbos egzamino…

„Pertvarkant mokyklų tinklą nėra užtikrinamas dialogas su bendruomene ir sprendimai priimami chaotiškai“. Priminsiu dėl to tinklo: 10-čiai tūkstančių lietuvių vidutiniškai tenka 4,26 mokyklos, tokiam pačiam skaičiui rusų – 4,27 mokyklos, lenkų – 4,76 mokyklos. 10-čiai tūkst.  mokyklinio amžiaus lietuvių tenka 32,5 mokyklos, rusų – 38,8; lenkų, neįtikėtina – 66,5 mokyklos!!! Dėl ko dar galima lenkams skųstis!

Dėl dialogo su lenkų bendruomene (iš atsakymų apklausoje): „92 proc. lenkų moksleivių tėvų nurodė, kad lietuvių kalbos mokymosi sunkumai jų vaikus slegia, verčia nerimauti… Labiausiai jie atsiliepia pamokose, taip pat laisvalaikyje. Tokia situacija yra pavojinga vaiko psichinei sveikatai. 82 proc. tėvų nurodė, kad tokie sunkumai slegia kitus šeimos narius… sutrikdoma vaiko ir visos šeimos gyvenimo kokybė, vaikas per jėgą verčiamas mokytis (lietuvių kalbos), jaučiasi nesaugiai. Lietuvių kalba yra vienintelis dalykas, dėl kurio vaikas verkia…“

Dar vienas, jau hipotetinis palyginimas. Jei tokia apklausa, kaip minėtoji būtų surengta Lenkijoje Punsko krašte ir būtų užfiksuoti analogiški lietuvių vaikų tėvų atsakymai, pvz., kad lenkų kalbos mokymas pavojingas vaiko psichinei sveikatai, Lenkijos lietuvių nuomone tą pačią dieną lietuviškos mokyklos būtų uždarytos, kaip nesusitvarkančios su valstybinės kalbos mokymu ir paverstos lenkiškomis.

Ne vien lenkiškos mokyklos jaudina ponią Eveliną: „Pastaruoju metu tautinių mažumų padėtis kardinaliai Lietuvoje nekinta – jau devynerius metus neturime tautinių mažumų įstatymo, daugelis sričių lieka tinkamai nesureguliuotos“. Taigi viskas yra blogai: „asmenvardžių rašyba, dvikalbės lentelės, gimtoji kalba viešajame gyvenime ir t. t. Ši situacija atsispindi ir tarptautinėse ataskaitose“. Kategoriškai prieštarauju, Lietuva niekuo nepažeidžia Europos tautinių mažumų konvencijos, bendro visai Europai dokumento. 
Tai, beje, patvirtina ir Lietuvos lenkų partija: „dvikalbės lentelės ir originali asmenvardžių rašyba yra išspręstos problemos“. Kuo tikėti, ponia Evelina, ar tūkstantine Lietuvos lenkų partija?

Be jokių įrodymų Lietuvos lenkų teisių gynėja dar tikina, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas  taip pat nustatė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Šis straipsnis įtvirtina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą: kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. Darosi įdomu, negi Lietuvos lenkai irgi kenčia nuo šių pažeidimų? Tai jau būtų iš fantastikos srities.

Pabaigoje Evelina Dobrovolska pagaliau pastebi: „Lietuvių ir lenkų kultūros panašios – neturime esminių tradicijų ir švenčių skirtumų ar skirtumų religiniais klausimais“. Tačiau čia pat kažkodėl mano, kad nereikėtų kalbėti apie Lietuvos lenkų integraciją, nes tai yra „per stiprus žodis“. Beje, Lenkijoje žodžiai „mažumų integracija“ niekam jokios alergijos nesukelia.  

Vietoje integracijos esą reikėtų sakyti tik „pozityvioji diskriminacija“, tai reikštų „pagalbą švietimo srityje“ (vėl švietimas!), „pagarbą tautybei ir tapatumui“ (betgi ji turi būti abipusė). „Tai gali būti tie atsakymai, kurių ieškome. Lietuvos lenkai yra visų pirma Lietuvos piliečiai“. Pastaroji mintis yra pagrįsta ir gerbtina, vadovaukimės ja.