Birželio 23 d. 20 val. Kernavėje vyks jau 52-oji Rasos šventė. Istoriniame Pajautos slėnyje ir ant didingų Kernavės piliakalnių trumpiausią vasarvydžio naktį bus atliekamos senosios vasaros saulėgrįžos apeigos, kūrenami laužai, pinami ir plukdomi vainikai, ieškoma paparčio žiedo, buriama, šokama, dainuojama.
Šventė baigsis ryte, tekančios saulės sutikimu. Šventę rengia Širvintų rajono savivaldybės kultūros centras.
Būtent čia ant Kernavės piliakalnių prieš 52 metus, 1967 m., sovietinės priespaudos laikais, Rasos šventės dvasią atkūrė Indijos bičiulių draugijos nariai, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų: Ričardas Mironas, Antanas Poška, Antanas Danielius, Romualdas Kalonaitis, Antanas Gudelis, Jonas Trinkūnas ir kiti.
Tie 1967-ieji tapo ir žinomo Vilniaus kraštotyrininkų Ramuvos klubo gimimo metais. Ramuva pradėjusi platų etnokultūrinį judėjimą, siekdama atkurti senuosius tautos papročius bei šventes, perimdama ir naujam gyvenimui prikeldama liaudies dainas, tuomet tapo svarbiu Lietuvos dvasinio atgimimo šviesuliu. Ramuvos pradėtas tautos dvasinio paveldo atgaivinimo žygis padėjo pamatą Senosios baltų religinės bendrijos Romuvos įkūrimui.
Štai kaip pirmosios Rasos šventės Kernavėje svarbą apsako jos dalyvis prof. Vacys Bagdonavičius:
„Bene stipriausią impulsą veikimui būsimieji ramuviečiai gavo iš savo pačių dar kaip Indijos bičiulių 1967 m. birželį užkurto Rasos laužo senojoje Kernavėje. Kažin ar jie tikėjosi, kad tas laužas bus labai svarbus, kad jo toji liepsna sovietmečio šaltyje išlikti padės. Ramuviečiai ir jų pasekėjai jautėsi besišildą prie protėvių sukrautomis malkomis kūrenamo laužo, besiglaudžią prie probočių auginto medžio kamieno, užčiuopią dar tebepulsuojančią to medžio šaknų gaivinančią gyvastį, išgirdę tautos savasties balsą.
Su Rasos laužų kaitra į ramuviečių ir jų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje ramuviečiai išvydo labai ryškius Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, įsijautė į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatė jų ypatingą artimumą sau. Atšvęstos Vydūno (1968), paskui M.Gandžio (1969) šimtmečio sukaktys ir buvo savotiška dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę“.
Vienas pagrindinių Rasos švenčių Kernavėje rengėjų, pirmasis Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas prisiminė: „Kernavė tarsi magnetas pritraukė senosios baltų kultūros ir religijos ieškotojus. Tradicinės Joninės sovietiniais metais buvo virtusios meninės saviveiklos ir masinio girtavimo švente, todėl buvo nutarta atsisakyti koncertų ir bet kokių pasirodymų scenoje, bufetų ir alkoholio. Ir tai padaryti pavyko“.
Duok Dieve, kad laisvoje Lietuvoje liberalios-vartotojiškos visuomenės ideologijos priglušinti vėl nepaverstume tautos dvasią ugdžiusios Rasos šventės – liaudiškos saviveiklos, sceninių koncertų, barų ir svaigalų festivaliu.
” Birželio 23 d. 20 val. Kernavėje vyks jau 52-oji Rasos šventė ” Na, juk Birželio 23 diena yra valdžios paskelbta šv. Jono garbinimo diena. Rasos iš 21 į 22 švenčiamos. Niekam nerūp ?
Šv. Jono garbinimo diena 24-oji, nesipainiokime.
O tai kas švenčiama birželio 20-22 ? Ne Rasos ? Juk, vasaros saulėgrįža įvyksta visada tomis dienomis. Šiemet birželio 21 dieną, 15 valandą:54 minutę. Ar ir vėl prastas mano supratimas ? Kažkas tyčia haltūrina Aisčių papročius ? Suprantu valdžią, kuri šv. Jono garbinimui skyrė laisvadienį, o Rasoms jokio dėmesio, bet kodėl tie, kurie dedasi Šaknų sergėtojais – užsiima tokiom klastotėm ?
Dabar Rasos šventė – naktis iš birželio 23-osios į 24 d. – pastovi data. O anksčiau buvo švenčiama apie 2 savaites – visą laiką kai Saulė „stovi“ (t.y. jos laidos ir tekėjimo azimutai nesikeičia). Kas čia neaišku. Mūsų protėviai kompiuterio neturėjo – MATavo tai kas yra MAToma.
Mūsų protėviai kompiuterio neturėjo – MATavo tai kas yra MAToma. Todėl ir buvo švenčiama apie 2 savaites – visą laiką kai Saulė „stovi“ Bet mes juk turime ? Kodėl nešvenčiama kaip pridera ? Kitaip prarandamas šventės mistinis matmuo. Nebent Jūs netikintis.
O gal tai siekiama nusakralinti Aisčių šventas dienas ? Paversti jas tiesiog narodnoje gulianie ?
Rasą išgyvename ilgiausiomis dienomis dvi savaites, kurias bandydami užblokuoti kristijonys pritrūko vardų: Antaninės (20), Joninės (24), Petrinės (29). Liaukitės gyventi pagal kompiuterį ir skaičiuoti minutes, dar blogiau — laukti valdžios malonės, kad nurodytų dieną, kada yra RASA. Rasa, kai žemdirbiui rugučiai rasoja, t.y. žydi, jaunoms poroms, kai “žalią rūtų vainikėlį raselė užkrito”, žyniukams, kai paparčio žiedo vidunaktį laukia ir t.t. Tai ne šventė, o visas švenčių rinkinys, toks pat kaip ir per trumpiausias dienas — nuo Kūčių iki pat dab. trijų karalių.
Pasidžiaukime ir tuo, kad pagaliau birželio 25 dieną, po Rasos Seimas teikėsi valstybiškai pripažinti Romuvą.
Mielasis, kalbat apie visokius nadodnaje gulianie pavidalus, o kas yra Šventė, kodėl ta dieną šventa ir kaip reikia tą dieną šventėti, deja, bet – nenutuokiate. Užblokavo krikščionys ? O juk Buda, Joga, Veda … turtingiausias pasaulio dvasios paveldas kilęs iš Arėjų, o Arėjai, kalima sakyti, buvo Aistių išeiviai. Kur jūsų dvasinės galios ? Kur tikėjimas ?
Atsakau mielajam Skalviui. Pirma, ne užblokavo, bet “bandė” ir jiems nepavyko. Antra, Aisčių išeiviai irgi siekė darnos su gamtine bei kosmine aplinka, tad švęsdavo ne pagal mūsų dabartinį netobulą linijinį metskaitlį, o įsijausdami į ciklus. Taigi ne narodnoje gulenije su bambaliu rankose…