R. Jasukaitienė. Plembergas – vaikystės žemė

Gyvenome anuomet ant aukšto Dubysos skardžio prie Ariogalos. Perėję tiltą, būtinai atsigerdavome stebuklingo šaltinėlio vandens, besiveržiančio iš žemės gelmių… Tėvas kas kartą turėdavo pernešti man per tą tiltą – tokia didelė buvo aukščio baimė. Tėvo glėby jausdavausi saugi. Mes visi jo glėby jautėmės saugūs. O jis? Kas buvo jo stiprybės šaltinėlis? O likimas tiek daug, tiek skaudžiai buvo jam atseikėjęs…

Tas kaimas vadinosi pagal kažkada čia  gyvenusio vokiečio dvarininko pavardę – Plembergas. Nežinomas liko jo vardas. Neaiškus likimas. Rusijos caras šį dvarą, kaip padėką (konkrečiai – už nuopelnus tiesiant kelią Raseiniai – Kėdainiai) padovanojo Stanislovui Daugirdui, transporto inžinieriui, tuo metu dirbusiam Rusijoje. Ten 1852 metais gimė ir būsimasis dailininkas, archeologas, muziejininkas, politikas ir visuomenės veikėjas Tadas Daugirdas. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad į Lietuvą jį parsivežė ketverių metukų. Štai šitoje gražioje vietovėje prabėgo jo vaikystė, o vėliau – ir jo vaikų vaikystė.

Maždaug po 100 metų į Plembergą iš Šilutės krašto  atsikraustė ir mūsų šeima. Pagrindinis dvaro pastatas, kurio vaizdingą aprašymą paliko Tado Daugirdo anūkė  Vanda Daugirdaitė Borkauskienė (sūnaus Adomo dukra), sovietų buvo sulygintas su žeme – neliko net pamatų. Iš dvaro gėlynų tebuvo išlikusios  tik vadinamosios  „kliombos“, apsodintos gyvatvore (šviežia žaluma – sprogstančių pumpurėlių, pirmųjų lapelių užlietas vaizdinys mano atminimuose  išliko visą gyvenimą), kas pavasarį pražystančios kvapiaisiais narcizais, o rudeniop – oranžinėmis lelijomis… Ten, kur stovėjo mūsų „standartinis“, lentutėmis apkaltas, žaliai dažytas namelis, augo net kelios galingos šimtametės liepos, menančios dvaro laikus.

Ūkiniuose dvaro pastatuose glaudėsi tarybinio ūkio gyvulių ferma. Buvo išlikęs ir kumetyno pastatas – aptriušęs, bet gyvenamas. Viename iš dvaro pastatų buvo įrengta ūkio kontora, ten, nedidukėje salėje, kartais rodydavo „kiną“. Ypač išeigas mėgo tėvas, ištempdavo ir mamą, nors toji labiau norėdavo likti namuose, su vaikais. Bet tėvo žodis buvo neginčijamas , net nediskutuojamas.  Mudu su broliu jau buvome nebemaži, aš vyresnė, man galėjo būti 5-6 metai, brolis metais jaunesnis. Kas jau čia atsitiks? – ramindavo mamą tėvas, kuri baisiai neramia širdimi  tą filmą žiūrėdavo, o paskui pustekinė bėgdavo namo.

Atsitiko. Ir visai ne „kino“ metu. Tėvai ruošėsi tvarte, mama tikriausiai melžė karvę. Buvo vėlyvas ruduo, kai anksti temsta. Prisimenu tamsią naktį, kai susuktą į patalus tėvas nešė mane per kaimą į kontorą, nes tik iš ten buvo galima paskambinti „greitajai“.  Ir vis per tą mano „šarkiškumą“… Virtuvėje, virš elektrinės viryklės, kabojo nedidelis veidrodukas. Gal tuo metu tokį teturėjome? Pasilypėjau ant taburetės, vienoj rankoj laikiau šukas… Koja paslydo, begriūdama ranką į  verdantį puodą šmakšt… Brolis pirmasis paleido gerklę. Išsigandę iš tvarto atlėkė abu tėvai. Tėvas iš kažkur buvo girdėjęs – reikia tuoj pat ant nudegintos vietos kiaušinio baltymą dėti. Ir iš tiesų, skausmas atlėgo iš karto, buvo galima kentėti. Iššoko pūslės, paltuko neapvilksi, teko mane susukti į patalus. Ariogaloj gydytojas stebėjosi: kokia kantri mergaitė, nė cypt. Bijojau tėvo, juk pati bėdos prisidirbau, tai ko čia dar šauksi… Ilgą laiką plaštaka išliko marga: senoji oda buvo tamsesnė už naująją. „Kol ženysies – užgis,“ – guodė Ariogalos gydytojas, gražiai iškarpęs atšokusią, numirusią mano rankos odelę. Ir tikrai – per vestuves jau nebuvo nė žymės!

Tėvas tuo metu dirbo gyvulių fermos vedėju. Neseniai buvome atsikraustę iš Šilutės krašto (ten gyvenome repatrijavusio vokiečio name). Likimas ir čia, Plemberge, mūsų šeimą suvedė su vokiečiu, pavarde Bekas. Vardo neprisimenu. Tikriausiai jį ir vadino tik pavarde. Tik po daugybės metų išgirdau apie „vilko“ vaikus – vokietukus, ištrūkusius iš Kionigsbergo, mūsų vadinto Karaliaučiumi (dabar – Kaliningrado), Raudonosios armijos subombarduoto, iki pamatų sugriauto,  badu marinto, prievartauto miesto, ir į Lietuvos žemes įvairiais būdais atsibasčiusius „duoneliautojus“ – moteris ir vaikus. Bekas buvo vienas iš jų, „vilko vaikų“, priglaustas lietuvių šeimos, užaugintas. Mano pasakojamais laikais jis šėrė gyvulius ūkio fermoje.

Prisimenu šaltą, šarmotą žiemą. Ne žiemą, o tėvo kailinukus, kai jis naktį išlėkė į fermą. Dega! Ūkio ferma dega! Ten ne tik gyvuliai, kitam gale – pašaras, šienas ir šiaudai! Nėra ko abejoti – padegimas! Diversija! Tėvo drebančios rankos, mamos išsigandusios akys įsirėžė į atmintį ir išliko kaip atplaiša, plūduriuojanti miglose. Man tebuvo penkeri. Tėvas – buvęs politinis kalinys, neseniai grįžęs iš lagerio, vos prieš metus gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, t. y. prisiregistruoti, įsidarbinti legaliai. Specialiųjų tarnybų požiūriu, jis visada  bus „banditas“, kenkiantis tarybinei santvarkai. Tokio vieta – lageris. Kol supus. Šėrikas Bekas – fašisto vaikas, tokio pat raugo…

Kokie argumentai (argi sovietų saugumui buvo svarbu argumentai?), kokie faktiniai įrodymai paveikė atvykusius saugumiečius – nesužinosiu. Kodėl to neišsiklausinėjau mamos, ji už tėvą, nesulaukusį laisvos Lietuvos,  gyveno ilgiau, gerokai ilgiau. Jau buvo galima kalbėti, pasakoti, pasakyti tiesą…

Mano patyrimas sako, kad pats svarbiausias faktorius buvo ir anais laikais, ir dabar (ir, ko gero, bus per amžius, nes tokia yra žmogaus prigimtis) – žmogiškumas. Matyt, pasitaikė doras žmogus. Ar galėjo tarp saugumiečių būti dorų žmonių? Ar galėjo būti dorų komunistų, dorų stribų? „Vapros, kanečna, interesnyj“ (klausimas, žinoma, įdomus). Kodėl ši frazė rusiškai skamba įtaigiau? Todėl, kad „autentiška“, kad ją sugalvojo saugumiečiai rusai, ta fraze pabrėždami, kad į tokius klausimus nėra atsakymo. O ir klausti – nepatartina! Nepadegė fermos tėvas! Nepadegė ir vokietis Bekas. Bet kas tuo patikės? Gal surado tikrąjį kaltininką? O gal visgi pasigailėjo šeimos su mažais vaikais? Per naktį tardę paleido. Abu. Iki kitos „diversijos“…

Ant šio gražaus Dubysos skardžio, šimtamečių liepų glėbyje, nelyginant kregždutės lizdelyje, prisišliejusiame prie Tado Daugirdo vaikystę, o vėliau – ir brandos metus regėjusio dvaro likučių, gyvenome gal trejetą metų. Po to įvykio tėvas išėjo iš fermos, pradėjo dirbti Padubysio tarybinio ūkio Plembergo skyriaus buhalteriu. O man jau buvo laikas į mokyklą. Į tikrą mokyklą, o ne ant senos liepos kelmo (kasdien ten eidavau savo „mokslus“) buvusiame Daugirdų parke. Laikas buvo baigti „savamokslystę“. Labai norėjau į mokyklą: į seną mamos rankinę  įsidėdavau tėvo dovanotą pieštuką, sąsiuvinį, kažkokią knygelę ir tetos Edmutės medinius skaitliukus – jos paskutinę dovaną. Visos dovanos, jei jos neatsitiktinės, o parinktos su meile ir galbūt su nuojauta, įsiskverbia į mūsų pasąmonę ir lyg kokia  sėklelė  vieną dieną, o  gal naktį, išleidžia šakneles.

Nieko nėra atsitiktinio. Todėl turbūt ir prisimenu Plembergą – vaikystės žemę, nuspalvintą žalsva bundančių ievų, padubysio  karklų, Daugirdo dvaro „kliombos“ gyvatvorės spalva…