M. Kundrotas. Kas užpildys Europą?

Šiuolaikines europinės politikos strategijas galima skirstyti pagal principą „Daugiau X“. Europos Sąjunga – tai struktūra, griaučiai, kuriuos galima užpildyti vienokiu arba kitokiu turiniu. Skirtingų valstybių-narių, politinių grupių ir ideologinių stovyklų vizijose tas turinys – gana skirtingas.

1. Daugiau Europos. Sisteminės Europos Sąjungos politinės grupės – liberalai, konservatoriai-krikdemai, socialistai, komunistai ir žalieji – pasisako už tai, kad Europa politiniu, kultūriniu ir kariniu požiūriu būtų atskiras ir vientisas junginys. Atskiras nuo Amerikos, daugiau ar mažiau – nuo NATO struktūros, o taip pat – kuo labiau centralizuotas valstybių-narių sąskaita. Šią poziciją ypač propaguoja Prancūzijos ir Vokietijos blokas.

Iš Lietuvos politinių stovyklų Europos Parlamento rinkimuose šiai pozicijai atstovauja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis, abiejų partijų socialdemokratai ir Stanislovo Tomo sąrašas. Tiesa, šių sąrašų europizmo laipsniai ir kryptys kiek skiriasi. Konservatoriai-krikdemai, vis dėlto, pasisako už NATO ir transatlantinės vienybės išsaugojimą, liberalai ir socialdemokratai tai akcentuoja kiek mažiau, o S. Tomo sąrašas labai aiškiai palaiko Paryžiaus-Berlyno poziciją: daugiau Europos – mažiau Amerikos.

Paradoksalu, bet aršiausiai Rusijos grėsmės korta žaidžiantys ir Kremliaus šalininkų etiketes bet kokiems oponentams klijuojantys konservatoriai-krikdemai sutaria su atvirai Kremlių palaikančiu S. Tomo sąrašu, kad Europa turi būti kuo labiau centralizuota. Iš tiesų Europa be Amerikos – tai tik Vladimiro Putino išsvajotos Eurazijos dalis. Kuo labiau bus suskaldytas transatlantinis Vakarų blokas, tuo Maskvai geriau.

Paradoksalu ir tai, jog daugiau Europos reiškia mažiau Europos. Klasikinė europinė kultūra, besiremianti krikščioniškąja dora ir tautiniais savitumais, keičiama liberalizmo ir marksizmo mišiniu, o per atsivėrimą masinei imigracijai iš kitų kontinentų vietinės Europos tautos pamažu keičiamos margaspalve svetimšalių minia.

2. Daugiau Amerikos. Ši pozicija silpsta sulig Jungtinės Karalystės traukimusi iš Europos Sąjungos. Iš liekančių Europos Sąjungos šalių ją labiausiai palaiko Lenkija. Politinių grupių spektre daugiausiai šios pozicijos šalininkų – tarp konservatyviųjų partijų, nors čia ypač reiktų išskirti Vokietijos krikdemus, kurie norėtų daugiau Europos aukščiau aprašyta prasme.

Iš Lietuvoje keliamų rinkimų sąrašų tokią poziciją skirtingais mastais palaiko Tėvynės sąjunga, Centro partija ir Vytauto Radžvilo sąrašas. Tiesa, Tėvynės sąjungos lyderių pozicijos europinės integracijos, masinės migracijos, liberalios demokratijos ir šeimos politikos klausimais artimesnės europistų stovyklai. Sunku pasakyti, ar šios partijos vadovai patys suvokia, kad gyvena praeitimi, kai Briuselio ir Vašingtono interesai ir vizijos iš esmės sutapo. Šiandien gilesnė Europos integracija su įvardytais priedais reiškia tik tolimą nuo Amerikos.

Donaldo Trampo vadovaujamos Jungtinės Valstijos aiškiai stoja konservatizmo ir nacionalizmo pusėn. Prigimtinė šeima, natūralus lytiškumas, pagarba krikščioniškajai kultūrai, savo gyventojų interesų pirmenybė ir nacionaliniu suverenumu grindžiama pasaulio tvarka – pagrindiniai Vašingtono darbotvarkės principai. Briuselyje, kol kas, viskas priešingai – orientuojamasi į globalizmą, liberalųjį marksizmą ir kosmopolitizmą. Lietuva stovi kryžkelėje – vis labiau vėluojama pasirinkti stovyklą, vaizduojant nei baltuosius, nei raudonuosius.

Ypač svarbus šiame kontekste NATO klausimas. Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno pozicijos – kurti alternatyvią gynybos sistemą, kuri – be kita ko – gintų ir nuo Vašingtono. Šį kliedesį Lietuvoje palaiko tik vata prikimštas S. Tomo sąrašas, bet tiek Tėvynės sąjunga, tiek liberalai su socialdemokratais iš esmės eina ta linkme, kuri anksčiau ar vėliau dėsningai nuves būtent prie to. Rusijos okupaciją atsimenanti karta fiziškai išmiršta, tad labai tikėtina, jog dar po penkiolikos ar dvidešimties metų pagrindiniu sisteminių Lietuvos partijų taikiniu taps Amerika.

3. Daugiau Rusijos. Ši pozicija stipriausiai atstovaujama Austrijoje ir Italijoje, kur patriotinės valdančiosios partijos, deja, kartu yra ir prorusiškos. Austrai šoka su V. Putinu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, italai vaikšto po gatves su marškinėliais, ant kurių pavaizduota Kremliaus diktatoriaus fizionomija. Daugiau ar mažiau ši pozicija reiškiasi leftistų valdomoje Graikijoje, o subtilesnėmis formomis – Vokietijoje ir Prancūzijoje. Prancūzų lyderis V. Putiną laiko potencialiu partneriu, o Vokietija per ekonominius ryšius finansuoja Maskvos režimą ir jo agresiją prieš kaimynines šalis.

Lietuvoje šios pozicijos lyderis – S. Tomo sąrašas, už kurio stovi pats Kazimieras Juraitis, atvirai palaikantis V. Putiną, Krymo aneksiją ir Donbaso teroristus. Šiame komitete taip pat – interneto filmuko „Rusai nepuola“ bendraautorius Šarūnas Puidokas, o rinkimų sąrašą puošia sukomunistėjęs buvęs laisvės kovotojas Vytautas Kalašnikovas-Šustauskas. Antroje vietoje pagal prorusiškumo skalę – per apkaltą nušalinto prezidento Rolando Pakso sąrašas, kurio lyderis vizituoja V. Putiną ir su juo derina Baltijos šalių demilitarizavimo, taigi – ir išstojimo iš NATO planus.

Deja, Europoje prorusiškų pozicijų rasime tiek euroentuziastų, tiek euroskeptikų stovyklose – nuo Emanuelio Makrono ir Angelos Merkel iki Matėjo Salvinio ir Marinos Le Pen. Lietuvoje sisteminė žiniasklaida, žinoma, iškelia tik dalies – pabrėžtina, dalies – euroskeptikų prorusiškumą, primesdama jį visiems tautininkams, nors tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje būtent tautininkai yra aršiausi Kremliaus priešininkai, o Ukrainoje būtent šios krypties jėgos sudaro kovotojų už laisvą ir europietišką valstybę aktyvą.

4. Daugiau Lietuvos… Šioje vietoje galima rašyti daugtaškį, nes daugiau Lietuvos reiškia ir daugiau Latvijos, daugiau Lenkijos, daugiau Vengrijos… Nacionalinių valstybių suverenumą Europos Sąjungos sudėtyje labiausiai palaiko Lenkija, Vengrija, Latvija, Austrija ir Italija, ypač – migracijos, šeimos politikos ir tautinės kultūros srityse.

Lietuvoje šiai pozicijai labiausiai atstovauja Centro partija, V. Radžvilo sąrašas, ją skelbiasi atstovaujantis R. Pakso sąrašas, „Tvarka ir teisingumas“, ši pozicija taip pat turi, mažiausiai, du šalininkus Tėvynės sąjungos sąraše – Audronių Ažubalį ir Rimantą Joną Dagį.

Deja, Tėvynės sąjungoje patriotų pergalė rinkimuose – mažai tikėtina. Didesnė tikimybė, jog jiems skirti balsai suplauks į bendrą sąrašo kasą, iš kurios dividendus sems tokie politikai, kaip Andrius Kubilius bei Rasa Juknevičienė, kurių pozicija – daugiau Europos. R. Paksas, vienintelis turintis realių galimybių patekti į Europos Parlamentą iš viso sąrašo, yra Kremliaus politikos vykdytojas. „Tvarkos ir teisingumo“ partija, apsivaliusi nuo paksistinio paveldo, žinoma, tapo švaresnė, bet tenka pasigesti aiškios pozicijos Rusijos sulaikymo klausimu.

Kiti sąrašai – arba euroentuziastiniai, arba išvis stokoja aiškios pozicijos nacionalinių valstybių suverenumo, šeimos, migracijos, kultūros ir moralės klausimais. Taigi, Lietuvos patriotams lieka, iš esmės, du pasirinkimai – V. Radžvilo sąrašas arba Centro partija.

Didžiausias V. Radžvilo komiteto privalumas – išskirtinis intelektas, puikios žinios, teorinis pasirengimas. Tai – intelektualiausias iš visų Lietuvoje keliamų sąrašų. Deja, daugeliui intelektualų ir ypač – filosofų būdinga perdėta savivertė, kuri trukdo adekvačiai įvertinti savo pajėgumus. Aiškiausia iliustracija – V. Radžvilo komandos mėginimas perimti tradicines Nepriklausomybės dienos eitynes iš tautininkų ir tautiškų subkultūrų. Atėjo gal 20 žmonių. Atėjo, pastovėjo, nusivylė ir išsiskirstė. O tautininkai pražygiavo su triumfu.

Rinkimų sąrašas formuotas tuo pačiu principu. Mes sudarome sąrašą, nei su kuo tardamiesi, nei su kuo jungdamiesi, o Jūs visi tiesiog privalote už jį balsuoti. Bet koks kito sąrašo kėlimas įvertintas kaip diversija. Atmestas net išmintingas ir geranoriškas Arvydo Juozaičio pasiūlytas sandoris: kad A. Juozaičio grupė remtų V. Radžvilo komitetą Europos Parlamento rinkimuose, o V. Radžvilo komanda už tai palaikytų A. Juozaitį Lietuvos prezidento rinkimuose…

Prie tokio radikalaus savo elektorato siaurinimo dar prisideda lėšų problema. Vengdami plėsti savo komandą centristų, tautininkų, jaunalietuvių ir „juozaitininkų“ kandidatais, „radžvilininkai“ bando savo jėgas faktiškai be rimtesnio finansinio potencialo. O jo prireiks.

Čia daug stipresnė Centro partijos komanda, prie kurios prisijungė verslininkas Antanas Guoga. Dažnas tradicinis patriotas šiame asmenyje įžvelgia ir rimtą problemą – anot tokių kolegų, A. Guoga vadovavo liberalams, pasisakė už homoseksualų „teisių“ plėtrą ir pačiame Europos Parlamente balsavo kaip standartinis liberalas. Tiesos dėlei reiktų priminti, kad pirmasis liberalų vadovas Lietuvoje buvo V. Radžvilas. Vengrų tautinis lyderis Viktoras Orbanas taip pat pradėjo kaip liberalas. Liberalu buvo ir R. Paksas. Pastarasis dabar įsiliejo į Kremliaus šalininkų gretas, bet vidurys tarp šių dviejų kraštutinumų buvo gražus ir patriotinis.

Žmonės keičiasi. A. Guoga mažai panašus į liberalų dogmatiką. Veikiau tai – jaunas politikas, kuris dar tik ieško savos tapatybės. Bičiulystė su Romualdo Ozolo įsteigta, o dabar – Naglio Puteikio vadovaujama Centro partija gali radikaliai pakeisti jo pažiūras. Lietuvių patarlė sako: su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Blogiausiu atveju galima žiūrėti ir taip, jog Centro partija pateikia pakankamai platų kandidatų sąrašą, tad galima reitinguoti labiau patinkančius.

Optimalu būtų, jei „radžvilininkai“ ir centristai susitiktų Europos Parlamente. Šie rinkimai vargu, ar iš karto sukels Europoje revoliuciją, tačiau tikrai turės žymios įtakos tolesnėms tendencijoms. Nacionalinis suverenumas, prigimtinė šeima, tautinė kultūra, senbuvių teisių apsauga, svetimšalių invazijos ir liberalaus totalitarizmo užkardymas, socialinė sanglauda ir didesnis dėmesys gamtosaugos klausimams – aiškūs principai, grįžtantys į Europos darbotvarkę. Esminis klausimas – kurioje pusėje bus Lietuva. Rinktis Jums.