Garsi Rusijos teatro kritikė ir prodiuserė Marina Davydova Berlyno „HAU Hebbel am Ufer“ teatre 2017 m. pristatė savo pirmąją premjerą „Amžinoji Rusija“. Tai buvo projekto „Utopinės realybės“, skirto Rusijos Vasario revoliucijos 100-osioms metinėms, dalis. Didelio susidomėjimo ir pripažinimo sulaukusį spektaklį balandžio 12–14 dienomis į Vilnių atveža Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
„Amžinoji Rusija“ yra Marijos Davydovos kuriamo diptiko apie Rusijos istoriją pirmoji dalis. Antrosios dalies premjera jau šių metų balandį įvyks „Thalia“ teatre Vokietijoje, šio spektaklio koprodiuseris – LNDT. Balandį Vilniaus žiūrovai turės galimybę apsilankyti „Amžinojoje Rusijoje“, o rudenį Lietuvos nacionalinis dramos teatras juos pakvies į antrąją diptiko dalį – spektaklį „Checkpoint Woodstock“.
„Amžinojoje Rusijoje“ žiūrovai tikrąja to žodžio prasme gauna galimybę įžengti į Rusijos istoriją. Didžiulė instaliacija suteikia progą atėjusiems judėti erdvėje ir laike ir taip pamatyti Rusiją iškart po 1917-ųjų metų, kai šalis išgyveno politinį, meninį ir seksualinį prabudimą. O vėliau, besivystant spektaklio dramaturgijai, keliauti iš vienos istorinės epochos į kitą, galiausiai suvokiant ne tik epochų skirtumus, bet ir istorijos cikliškumą. „Amžinoji Rusija“ bus parodyta „Menų spaustuvėje“ aštuonis kartus ir išdėstyta per daugumą jos erdvių.
Netradicinės formos spektaklis sulaukė teigiamų teatro kritikų atsiliepimų. Sergei Ostrovsky savo recenzijoje rašė: „HAU kūrinys „Amžinoji Rusija”, į kurią bilietai buvo išparduoti dar prieš premjerą, yra apie ypatingą Rusijos ciklą, kai revoliuciją neišvengiamai keičia kontrrevoliucija. Spektaklyje naudojama Oskaro Vaildo (Wilde’o) citata, kuri galėtų būti ir epigrafas: „Rusijoje įmanoma viskas, išskyrus reformas“.
„Amžinoji Rusija“ – mažas, sumanus spektaklis. Žiūrovai, tiesiogine žodžio prasme, dalyvauja ture po Davydovos idėjas. Čia nėra aktorių, Rusijos istorijos ciklas papasakojamas naudojant scenografiją, rekvizitą, elektroninę muziką, filmuotą istorinę medžiagą ir meninių filmų ištraukas. Rusų kalba verčiama į anglų bei vokiečių ir titrų puikiai pakanka, kad tiek rusų, tiek ne rusų publika juoktųsi tose pačiose vietose“.
Lietuvoje spektaklis vyks rusų kalba su vertimu į anglų ir lietuvių kalbas.
M. Davydova įsitikinusi, kad vakariečiai mažai žino apie 1917-ųjų Rusijoje įvykusį bolševikų perversmą. Retas nusimano, kad iš tiesų buvo net dvi revoliucijos, ar žino, kad 1917 metų vasarį Rusija tapo bene laisviausia šalimi visame pasaulyje. Tuomet įdiegta rinkimų sistema, pasak M. Davydovos, neperdedant, buvo viena liberaliausių planetoje. Teisės, kurias moterys tada gavo Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje buvo įdiegtos tik 1930-iais, o Prancūzijoje dar vėliau – penktajame dešimtmetyje. „Tai buvo labai staigus šuolis iš archajiškumo, ir kuo jis buvo staigesnis, tuo buvo stipresnis ir sugrįžimas į archajiškumą“, – teigia menininkė.
Kalbant apie ryškią Rusijos nubudimo istoriją kyla klausimas, kodėl šių idėjų nepavyko įgyvendinti ilgalaikėje perspektyvoje. Šiuo darbu mėginama paaiškinti barbarišką sovietinio socializmo pokytį, kuris, po revoliucijos praėjus vos dešimčiai metų, baigėsi totalitarine diktatūra, meistriškai užmaskuota komunizmo šūkiais. Tampa akivaizdu, jog visa tai yra šimtas metų nostalgijos ikirevoliucinei Rusijos imperijai.
Pati Marina Davydova žiniasklaidai apie savo kūrinį sakė: „Tai yra ir parkūras, ir instaliacija, ir videoinstaliacija, bet iš tiesų visa tai yra tiesiog dalys tam tikro naujo estetinio fenomeno, kuriam vardas greičiausiai dar nesugalvotas. Bent jau aš jo nežinau. Man svarbiausia, kad šiame projekte edukaciniai, analitiniai ir meniniai elementai susijungia į vieną visumą. Man „Amžinoji Rusija“ išauga ne tik iš įvairių parodų, spektaklių, performansų, kuriuos žiūrėjau dėl savo profesijos, bet taip pat ir iš mano dėstytojavimo patirties. Tam tikra prasme pradedu suprasti, kad paskaita irgi gali tapti meno kūriniu. „Amžinoji Rusija” tampa naujokų iniciacija į kultūrą“.
Skeptikus, abejojančius ar teatro teoretikas gali sukurti gerą spektaklį, Sergei Ostrovsky nuramina: „Neįprasta, kad teatro kritikui sektųsi režisuoti. Kenetas Tynanas (Kennethas Tynanas), žymus Anglijos teatro kritikas, pastebėjo: „kritikas yra tas, kuris žino kelią, bet nemoka vairuoti automobilio“. Visgi tiek prodiuserių, tiek režisierės atvejais, Marinos Davydovos bandomasis važiavimas HAU teatre pavyko. Gilus ir dosnus šaltinis, kupinas temų, kas gi yra Rusija, palaiko ir maitina šį spektaklį“.
Marina Davydova yra teatro kritikė, istorikė ir prodiuserė. Ji dirbo vyr. tyrėja Meno studijų institute, dėstė Vakarų Europos teatro istoriją įvairiuose universitetuose ir rengė seminarus apie teatro kritiką Rusijos valstybiniame humanitarinių mokslų universitete. M. Davydova parašė monografiją „Ende einer Theaterepoche“, kurioje apžvelgė pastarojo dešimtmečio Rusijos teatrą. Kritikė rašo straipsnius tokiems laikraščiams kaip „Izvestija“ bei yra žurnalo „TEATR“ vyr. redaktorė. M. Davydova yra Maskvos NET-Festival režisierė, reguliariai rašo straipsnius svetainei Colta.ru ir kuravo Vienos festivalio 2016 programą.
Menininkė ir režisierė Vera Martynov nuo 2012 iki 2015 m. dirbo Maskvos Gogolio centro meno vadove. Po to ėmėsi labiau nepriklausomos veiklos teatruose, muziejuose ir galerijose. 2016 m. tapo „New Space Theatre of Nations“ meno vadove. V. Martynov yra ne tik viena iš Dmitrijaus Krymovo laboratorijos steigėjų, bet ir dirba šios laboratorijos scenografe, kostiumų dailininke ir aktore. 2012–2013 m. ji dirbo Roberto Vailsono (Wilsono) įsteigtame „Watermill Center“. V. Martynov pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – Prahos kvadrienalės premiją „Golden Triga“, Edinburgo tarptautinio meno festivalio premiją (kartu su Dmitrijaus Krymovo laboratorija) ir „Auksinės kaukės“ premiją už geriausią scenografiją.
Prašom pro šalį.