V. E. Bortkevičienė ir J.Prasauskas. Lietuvos karvedys J.K.Katkevičius-Katkus

[…] Koks amžius, / Karoli, mums tave, tokį gerą karvedį, davė! / Argi tu gimęs ne tam, kad padėtum vargšei tėvynei? / Argi po Marso našta tu palinkęs nestoji už dukrą Savo Livoniją? Ji patikėta tavajai globai! / […] Tavo šis darbas neliks be šlovės, be giesmių, ši dorybė, / Sklis ji po žemę visur, aplenkus saulė ir laiką, / Net už Amerikos; jos neužtrins prabėgančios dienos. […]
Laurencijus Bojeris

Jonas Karolis Katkevičius-Katkus, Chodkevičius buvo vienas ryškiausių ir žymiausių XVII a. pr. Europos karvedžių, Lietuvos valstybės ir karo veikėjų, ėjęs Lietuvos lauko etmono ir didžiojo etmono pareigas. Jo gimimo metai ir vieta – istorikų diskusijų objektas. Skirtinguose šaltiniuose nurodoma, jog jis gimė 1560, 1561 arba 1569 metais Chotyne (Černivcų sr. Ukraina) arba Vilniuje, Lietuvoje. Didysis etmonas J. K. Katkevičius išsiskyrė

organizaciniu ir strateginiu talentu, energija. Kadangi pasiekė daug karinių pergalių jis dar būdamas gyvas, tapo legendine asmenybe, apie kurią žinojo ir kalbėjo Europos galingieji. Su pergalėmis jį sveikino Romos popiežius Povilas V, Šv. Romos imperijos imperatorius Rudolfas, Anglijos monarchas Jokūbas I, turkų sultonas Achmedas I, persų šachas Abbas Didysis.

Katkevičiai save kildino iš XIII a. didžiojo kunigaikščio Vytenio dvariškio, lietuvių bajoro Bareikos. J. K. Katkevičiaus tėvas buvo garsus Lietuvos senatorius, pėstininkų etmonas Jonas Jeronimas Katkevičius (gimė apie 1525 m mirė 1579 m palaidotas Vilniuje), atlikęs svarbų vaidmenį Liublino unijos sudarymo metu. Jis įnirtingai priešinosi Lietuvos ir Lenkijos unijai, nes siekė teisiškai išlaikyti Lietuvos lygybę su Lenkija bei išsaugoti turimas Lietuvos bajorų teises ir privilegijas. J. J. Katkevičius taip pat prisidėjo prie Vilniaus universiteto steigimo. Mama – Kristina Zborovska, kilusi iš garsios Krokuvos vaivadų Zborovskių giminės.

Dar būdamas vaiku, J. K. Katkevičius išsiskyrė savo gebėjimais, mokėjimu vadovauti ir polinkiu karo menui, tačiau karybos universitetuose niekada nestudijavo. Mokslo pradmenis įsigijo tėvo dvaruose, vėliau mokėsi Vilniaus akademijoje. Būtent čia jo neeilinius gabumus pastebėjo Steponas Batoras, kuris Kolegijos vardu pasveikino savo parašyta lotyniška prakalba, teigdamas, kad tikrai šis jaunuolis bus didelis karys! 1586 – 1589 m. drauge su broliu Aleksandru jis buvo išsiųstas mokytis užsienyje. Ingolstadto (Bavarija, Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose studijavo filosofiją ir teisę. Aplankė Veneciją, Nyderlandus, Prancūziją, Ispaniją ir ten sėmėsi karo mokslo žinių.

Karinės pergalės

Baigęs mokslus, buvo paskirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų taurininku. Daug laiko skyrė karinės literatūros, mūšių planų bei schemų sudarinėjimui, praktiškai rengė rūmų kariuomenę kariniams veiksmams. 1595 m jis vadovavo 50, o vėliau 100 raitelių kuopai Ukrainoje, drąsiai malšino Nalivaikos  sukilimą. 1596 m. kovėsi Kaneve ir kazokų stovykloje netoli Lubnia. Būdamas aukštos giminės atstovu, valdovui padedant J.K. Katkevičius buvo paskirtas Lietuvos pataurininkiu. Nuo 1599 iki 1616 m. J. K. Katkevičius buvo Žemaitijos seniūnu.

1600 m. prasidėjo Zigmanto karas su švedais. Dinastinis Vazų konfliktas dėl Švedijos sosto buvo paverstas nauju karu dėl Livonijos. Pagrindinė karinė ir finansinė našta šiame kare teko Lietuvai. 1601 m. Jonas Karolis dalyvavo Kuoknesės operacijoje. Vasarą Lietuvos kariai išstūmė švedus nuo Dauguvos, užėmė strategines Livonijos pilis ir užkirto švedams kelią į Lietuvą. Lietuvos didžiajam etmonui Kristupui Radvilai Perkūnui atsisakius pareigų, Zigmantas Vaza vadovavimą Lietuvos kariuomenei perleido J.K. Katkevičiui.

Nepaisant mažo karių skaičiaus, Lietuvos lauko etmonas išgarsėjo pasiekimais: 1603 m. jis iš švedų atėmė Tartu, kitais metais Paidę (Estija). Ypač išgarsėjo 1605 m., sumušęs švedus ties Kirchholmu – Salaspiliu, netoli Rygos. Lietuviai švedus čia sutriuškino taip, kad jų armija gelbėdamasi pabėgo, o karalius pasislėpė laive. Už šias pergales 1605 m. J.K. Katkevičius gavo didžiojo etmono buožę. Pergalės žinia plačiai pasklido po visą Europą. 1606 m. Vilniuje šiai pergalei paminėti išleista eiliuota poema „Karalių mūšis“. Vis dėlto netrukus švedai vėl atsigavo, užėmė Livoniją, o lietuviai neteko žemių ir įgijo pavojingą kaimyną. Katkevičius buvo aštraus būdo žmogus, kare puldavo pašėlusiu greičiu, kaip laukinis žvėris, bet turėjo nepaprastą humoro jausmą, o širdies gilumoje buvo jautrus ir gailestingas kovų išvargintiems kareiviams.

Didelę garbę J. K. Katkevičius užsitarnavo, kai sustabdė Vidurio Europai siaubą kėlusią Osmanų imperiją. 1621 m. prie Chotino vyko susirėmimas su 220 tūkst. Turkijos karių, kuriems vadovavo sultonas Osmanas II. Lietuvos ir nedidelė dalis lenkų karių atlaikė turkų puolimus ir kontratakas, turkai pripažino pralaimėjimą ir sudarė taiką. Nors tai buvo didelis laimėjimas, jis pareikalavo paties J. K. Katkevičiaus aukos. Sunkiai sužeistas kovos metu, jis mirė 1621 m. rugsėjo 24 d. (palaidotas Ostrogoje, Ukrainoje).

Visuomeninė veikla

J. K. Katkevičius buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona – Sofija Meleckaitė, antroji Ona Aloyzė Ostrogiškė. Išaugino septynis vaikus. Šeima buvo labai turtinga. Didelius dvarus turėjo Žemaitijoje, Kurše, Gudijoje, Aukštaitijoje ir Vilniuje. Šiandien Vilniuje, Pilies gatvėje dar tebestovi Katkevičių rūmai.

Dirbdamas Žemaitijos seniūnu, 1602 m. J. K. Katkevičius Kretingoje pastatė medinę bažnyčią, o 1605-1617 m. įrengė vienuolyną ir mūrinę bažnyčią. 1609 m. šalia Kretingos dvaro pradėjo kurti ir miestą – Kretingą (XVII-XVIII a. jis buvo žinomas kaip Karolštatas). Kražiuose J. K. Katkevičius įsteigė jėzuitų kolegiją, kuri, jo manymu, turėjo tapti Žemaitijos seniūnijos švietimo ir kultūros centru, o netoli kolegijos apie 1621 m. pradėjo statyti jėzuitų bažnyčią.

Akivaizdu, jog Kretinga buvo artima J. K. Katkevičiui: Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje jis įrengė šeimos mauzoliejų, kuriame palaidojo savo du sūnus Kazimierą ir Jeronimą Krizostomą Katkevičius, seserį Kristiną Forenshach ir žmoną Sofiją Meleckaitę.

Grafas daugiau už kitus diduomenės narius palaikė Lietuvos savarankiškumo tradicijas, todėl sulaukdavo priekaištų, jog „užsikirtęs lietuvis negalėjo pamiršti dar – Jogailiūnų metu didžiąją (Lietuvos) kunigaikštystę buvus atskira valstybe, kad užsigaudamas kratėsi įtarimų, jog stengęsis uniją išardyti, ne per daug mylėjo brolius lenkus, ne kartą darė jiems priekaištus, jog palieka lietuvius savo likimui, nesirūpino jiems padėti (pvz. Lyvžemyje ) ir kt.“

Per gana trumpą laiką XVI a. antroje pusėje ir XVIII a. pradžioje Katkevičių giminė paliko ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Didžiajam Lietuvos karvedžiui lietuviai neliko skolingi: J. K. Katkevičiaus asmenybe domisi Lietuvos istorikai, jo atminimui Kretingoje atidengtas paminklas (autorius Adomas Skiezgelas), Vilniuje ir Kretingoje didžiojo karvedžio vardu pavadintos gatvės. Jo mūšį su turkais apdainavo Motiejus Kazimieras Sarbievijus poemoje „Šventoji litozė“, o Pranciškus Smuglevičius nutapė paveikslą, kuriame atvaizduotos J.K. Katkevičiaus paskutinės gyvenimo valandos.

Literatūra

Antanavičius, Darius. Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius / Darius Antanavičius ; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius : Žara, 2006.

Biržiška Mykolas. Chodkevičiai. – Lietuviškoji enciklopedija. – K.,1937;

Eugenijus Manelis, Antanas Račis Lietuvos istorija Enciklopedinis žinynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras V., 2011;

Jučas Mykolas. Chodkevičius, Katkevičius, Katkus, Jonas Jeronimas – Tarybų Lietuvos enciklopedija. – V., 1985;

Kirkienė Genutė. LDK politicos elito galingieji Chodkevičiai XV –XVI amžiuje. V: Vilniaus universiteto leidykla, 2008;

Vijūkas-Kojalavičius Albertas iš 400 metų perspektyvos /[sudarytojas, pratarmės aut. Sigitas Narbutas]. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – 503 p. – (Senoji Lietuvos literatūra ; kn. 27).

Śliwiński, Artur (1877–1953). Jan Karol Chodkiewicz : hetman wielki Litewski /Artur Śliwiński. – Warszawa : Arct, 1922.