Prieš du dešimtmečius Lietuvos literatūros padangėje visu ryškumu spindėjo tokie vardai kaip Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis, Sigitas Geda ar Jurgis Kunčinas. Ir nors per tą laiką teko atsisveikinti su vienais ryškiausių kūrėjų, jų kūryba iki šiol aktuali, skaitoma ir turbūt ilgai tokia išliks. Savo ruožtu specialistai pastebi, kad per dvidešimt metų subrendo nauja rašytojų karta, sužibo naujos žvaigždės, o profesionalų pozicijas stiprino tuo metu kūrybos keliu dar tik pradėję eiti autoriai.
Leidėjų teigimu, būtent per šį laikotarpį knygų leidyba šalyje patyrė ryškų kokybinį lūžį. Natūralu, kad būta nuosmukių bei pakilimų, tačiau pastaraisiais metais skaitytojai gali rinktis iš iki šiol neregėtos autorių, žanrų, stilių ir literatūros krypčių įvairovės. Taip pat jie gali puikiai jausti pasaulio literatūros pulsą, skaityti ir atrasti tuos autorius, kuriuos čia ir dabar aptaria visas pasaulis.
Dvidešimtmetį vasario mėnesį minėsianti Vilniaus knygų mugė buvo ir tebėra ta vieta, kurioje išryškėja literatūrinės tendencijos, formuojamos literatūrinės mados, o skaitytojai supažindinami su aktualiomis ir įdomiomis literatūros naujienomis. Ne išimtis ir jubiliejinė mugė, vasario 21–24 d. kviesianti peržvelgti, kaip per tą laiką pasikeitė literatūros laukas, ryškiausi vardai ir skaitymo mados.
Asmenybių vakuumas ir nauji vardai
Geriausiai įvertinti, kaip literatūros laukas pasikeitė per du dešimtmečius, padeda tuomet buvusios itin populiarios rašytojų pavardės bei knygynų lentynose karaliavę verstiniai kūriniai. Tiesa, tuomet tik vienas kitas iš jų galėjo vadintis tikromis pasaulio literatūros naujienomis.
„Pirmiausia kas ateina į galvą, tai faktas, jog tada išgyvenome tikrą lietuviškos prozos aukso amžių. Juk tuo laikotarpiu, maždaug 2000-aisiais, dar energingai rašė Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Gintaras Beresnevičius. Tai buvo rašytojai, kurie kas keletą metų parašydavo stiprų romaną, kurio vertė ir šiandien nė kiek nesumenkusi. Gaila, kad šių žmonių jau nebėra, tačiau turime suprasti, kad gamtoje nebūna tuštumos ir šiandien jau pamažu galime kalbėti apie naują prozininkų kartą“, – sako Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas Saulius Repečka antrina sakydamas, kad XX ir XXI a. sandūra lietuvių literatūroje buvo išskirtinių asmenybių laikas.
„Tas laikas buvo labai turtingas, tiesiog prisodrintas rašytojų, kurie buvo ir labai ryškios asmenybės, rodžiusios kryptį, formavusios ne tik literatūros, bet ir bendrą intelektualinį lauką. Tiesa, jie buvo subrandinti kito, kiek ankstesnio laikotarpio, ir reikia suprasti bei susitaikyti su tuo, kad tokio kalibro autoriams subręsti reikia laiko. Galbūt todėl vis dar nelabai turime, kas užpildytų jų vietą, atsiveria tam tikras vakuumas, tačiau esu linkęs manyti, kad tai laikina. Tiesiog turime būti kantrūs ir pastebėti, kad jau yra naujų ryškių vardų bei savo profesinį kelią puikiai tęsiančių rašytojų“, – įsitikinęs S. Repečka.
Pasak L. Varanavičienės, kartų pasikeitimas, jei ir visiškai neužpildė atsivėrusio vakuumo, tai tikrai padovanojo naujų ryškių vardų, kurie šiandien jau atrodo neatsiejami nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros.
„Rašytojai, sublizgėję per pastaruosius 15–20 metų ir be kurių dabar neįsivaizduojame lietuvių literatūros, ko gero, būtų Rimantas Kmita, Valdas Papievis, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Alvydas Šlepikas. Tai vardai, kuriuos skaitytojai labai myli, noriai skaito. Taip pat nereikia pamiršti ir tų, kurie per visą šį laiką sugebėjo išlikti kūrybiškai aktyvūs ir vertinami skaitytojų. Tai ir Juozas Erlickas, Antanas A. Jonynas, Herkus Kunčius, Violeta Palčinskaitė“, – ryškiausius pastarųjų dešimtmečių Lietuvos rašytojus vardina L. Varanavičienė.
Pasikeitė ir rašytojų, ir knygos statusas
Dar vienas ryškus pastarųjų dešimtmečių literatūros lauko pokytis, leidėjų teigimu, – pasikeitęs tiek pačios knygos, tiek ir rašytojo statusas.
„Praeityje liko laikas, kai kiekviena nauja knyga buvo pats tikriausias deficitas, kuomet užsienio autorių kūrinius skolindavomės vienai nakčiai, o knygos pasirodymas pats savaime būdavo tikras kultūrinis reiškinys. Dabar naujos knygos pasirodymas labai retai yra išskirtinis įvykis. Tiesiog knyga konkuruoja su daugybe kitų turiningų laisvalaikio formų. Ir labai optimistiškai nuteikia tai, kad ji toje konkurencinėje kovoje išsilaiko. Tai patvirtina faktas, jog kuriamos naujos leidyklos, o žmonės knygas perka, jomis domisi, skaito, vis dažniau skolinasi ir iš bibliotekų. Tiesa, kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, daugėja literatūros, kurią rašo ne literatūros lauko žmonės. Ir tai visiškai normalus, mano galva, netgi sveikintinas procesas“, – sako leidyklos „Tyto alba“ vadovė.
S. Repečkos teigimu, skirtumas tarp rašytojo ir knygos autoriaus ypač gerai leidžia ne tik pajausti įvykusį pokytį, bet ir pamatyti, kad leidyba Lietuvoje jau visiškai priartėjo prie pasaulinių tendencijų.
„Tiesą pasakius, per dvidešimt metų pats literatūros suvokimas gana stipriai pasikeitė, ji nebėra tokia vienalytė, nes į šį lauką ateina vardai iš kitų gyvenimo sferų, didėja žanrų ir stilių įvairovė. Jei anksčiau knygas rašė tik rašytojai ir jų skaičius buvo tarsi baigtinis, dabar knygas rašo ir leidžia daugybė skirtingų bei daugiau ar mažiau žinomų ir visuomenėje populiarių žmonių. Tokie autoriai kaip Beata Nicholson, Beata Tiškevič, Nijolė Narmontaitė – tai žmonės, kurių knygos skaitytojams įdomios, perkamos, tikrai populiarios. Ir šis pokytis – net ne lietuviška, o pasaulinė tendencija, kuria aš asmeniškai džiaugiuosi, nes manau, kad tokia įvairovė visiems tik į gerą“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas.
L. Varanavičienė pastebi, kad įvykusi žanrų sintezė, ribų tarp autoriaus ir rašytojo sąvokų išsitrynimas bei pasikeitusios rinkos sąlygos aiškiai atskleidė, kokios leidybinės nišos buvo laisvos, o kurios – priešingai, taip ir liko neužpildytos.
„Lietuvoje šiuo metu kaip niekad daug žmonių, rašančių knygas, bet nedaug rašytojų. Sakyčiau, net per mažai jų. Ir aišku, niekada nebus taip, kad štai imsime ir sušuksime, – viskas, gana, rašytojų turime pakankamai ir daugiau nebereikia. To neįvyks. Tačiau, mano galva, šiuo metu vis dar išgyvename romano ir prozos krizę. Su kiekviena Vilniaus knygų muge atsiranda nauji vardai, mugė apskritai veikia kaip katalizatorius ir augina visus rinkos dalyvius – rašytojus, leidėjus ir skaitytojus, tačiau vis dar trūksta rimtos lietuvių autorių prozos“, – sako L. Varanavičienė.
Literatūros pasaulio ritmu
Kalbėdami apie verstinę literatūrą abu pašnekovai tvirtina, kad gyvename unikaliu metu, kai populiariausios ir laukiamiausios knygos prekybos vietose pasirodo beveik tuo pat metu, kaip ir visame pasaulyje.
„Šiuos dvidešimt metų traktuočiau kaip tikrą leidybos proveržį Lietuvoje. Matyt, tiek laiko reikėjo, kad pasiektume tą lygį, kuriame esame dabar. Kokybiškos verstinės literatūros kiekis ir įvairovė – stulbinanti, o leidėjų operatyvumas toks, koks prieš du dešimtmečius buvo neįsivaizduojamas. Lietuvos leidėjai įsigyja dar neparašytų knygų leidybos teises, vertėjai verčia tiesiai iš rankraščių. Žodžiu, žengiame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Kadaise ir Johno Irvingo romanai lietuvių kalba atrodė didžiulė naujiena, nors iš tiesų jie buvo parašyti dar devintajame XX a. dešimtmetyje“, – sako L. Varanavičienė.
Abu pašnekovai pastebi, kad pasaulinės literatūros mados veikia ir lietuvių skaitytojus, tačiau tendencijų svarbos pernelyg nesureikšmina. Esą kur kas svarbiau tai, kad žmonės apskritai vis daugiau skaito ir ieško kokybiškos, įtraukiančios literatūros.
„Mados literatūros pasaulyje egzistuoja, mes jas stebime, tačiau taip pat žinome, kad jos ir baigsis. Tarkime, pastaruoju metu perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja mokslo populiarinimo knygos, vadinamoji ne grožinė literatūra. Tai šio laikmečio ženklas, tam tikra tendencija, tačiau jos populiarumas kažkuriuo metu baigsis, taip, kaip išblėso ypač didelis susidomėjimas erotine literatūra ar detektyvais bei trileriais. Ko gero svarbiau tai, kad žmonės „atsivalgė“ verstinės pop literatūros ir vis dažniau ieško kokybės, gerų kūrinių, vertina gerus vertimus. Tai tendencija, kuri iš tiesų teikia vilties, kad skaitymas ilgainiui taps ne tik laisvalaikio praleidimo forma, bet ir gyvenimo būdu“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas S. Repečka.
Vilniaus knygų mugė vasario 21–24 d. skaitytojus vėl kvies susipažinti su literatūros pasaulio naujienomis, bendrauti su lietuvių rašytojais ir autoriais, atrasti naujas knygas, susipažinti su užsienio svečiais. „Po 20-ies metų“ – tokiu šūkiu į Vilniaus knygų mugę kviečiantys jos organizatoriai atskleidžia, kad šiemet pasiūlys ne tik tradicija tapusių renginių, bet ir naujų formatų. Lankytojų lauks trumpų, sąmojingų pokalbių su kritikais ir rašytojais ciklas „Šortai“, o jubiliejus bus minimas specialiame muziką bei literatūrą apjungiančiame dar ilgesnio penktadienio vakaro renginyje.
Lietuvių rašytojų kūrinių pobūdis, pasirodo, atspindi kitataučių požiūrį į valstybę. Taip tarptautiniame rašytojų forume Prancūzijoje, kai ką tik buvome paskelbę Nepriklausomybę, priėjęs amerikietis Deividas Brinas paklausė: “Tai, jūs esate iš Lietuvos?”. “Žinoma”, – linktelėjau galva ir parodžiau priklausomybės Lietuvai kortelę, prisegtą švarko atlape. “Puiku, – pasidžiaugė amerikietis, – kad lietuviai fantazuoja, traukdami valstybę į priekį. O tai reiškia, jog Lietuva turi ateitį,”- paspaudė ranką ir nusišypsojo.
Kitą kartą, vertinant tai, susitikime su Belgijos ambasados kultūros ataše ji pasididžiavo: “Belgijos rašytoja Karen Blix, be keleto romanų, apsakymų bei kitų kūrinių parašė ir vieną fantastikos knygą”. Pasaulio fantastų kūrinius atidžiai studijuoja JAV specialiai tam sudaryta mokslininkų grupė, kuri, radusi technologinių idėjų, pateikia jas institutams tirti, kiek galima būtų pritaikyti jas praktikoje. Mūsų ELIPe yra pažymėti keli fantastikos rašytojai ir tai reiškia, kad Lietuva iš tikro turi ateitį, nežiūrint į tai, kad tokio pobūdžio literatūrą, kaip kad ir JAV, skaito vos gal 5 procentai visų ką nors skaitančių. Įdomu, ar pasiūlyta bus ką iš lietuvių fantastikos Vilniaus knygų mugėje, nes amerikiečių (ir ne tik jų) tyrėjai laukia iš mūsų idėjų šalies technologijų vystymui.