Daugelyje kultūrų laidojimo papročiai, požiūris į mirtį ir mirusiųjų pasaulį yra vieni svarbiausių dalykų. Mirtis laikoma perėjimu iš šio pasaulio į anapusinį, todėl laidosena suprantama kaip gyvųjų ir mirusiųjų santykių atspindys.
Dabartiniai laidojimo papročių tyrimai leidžia kalbėti apie seniausius akmens amžiaus palaidojimus dabartinėse Lietuvos žemėse ir nuo 1992 m. veikiančiame Gražutės regioniniame parke. Tyrimų dėka esama galimybių išryškinti pagrindinius amžių tėkmėje besiformavusius sėlių laidosenos skirtumus.Dabartinėje Gražutės regioninio parko vietovėje akmens amžiaus žmonės (mezolite) mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis, – taip miega kūdikiai. Gal tuo būdavo mėgdžiojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Buvo laidojama arti namų, taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime.
Dabartinėje Gražutės regioninio parko vietovėje bronzos laikotarpyje ir ankstyvajame geležies amžiuje mirusieji laidoti nedeginti – guldyti aukštielninki. Senajame geležies amžiuje, mirusieji ir toliau laidoti nedeginti plokštiniuose kapinynuose. Vienas iš tokių kapų yra Eikotiškio kapinynas. Jame dirbant įvairius darbus rasta ne tik geležinių, bet ir akmeninių kirvių, žalvarinių antkaklių, segių, apyrankių antsmilkinių ir kt. 1930 m. buvo atlikti mėgėjiški kasinėjimo darbai. Jų metu atrasti tik III a. pab. – VI a. radiniai iš suardytų kapų. Šie 1934 m. pateko į Kauno miesto muziejų, tarp jų kiauraraščiai kabučiai, papuošti emaliu. Taip pat buvo atrasta antkaklė – kūginiais galais, pasaginė segė, puošta emaliu. 1949 m. Istorijos institutas, vadovaujant Pranui Kulikauskui ištyrė 30 kvadratinių metrų plotą kapinyno šiaurės – vakarų dalyje ir rado moters kapo likučius. Istorijos institutas 1978 m. vadovaujant Adolfui Tautavičiui šiaurinėje kapinyno dalyje ištyrė 328 kvadratinių metrų plotą ir rado pavienių papuošalų.
1995 m. atlikus archeologinius žvalgymus buvo atrasti galimi keli nuardytų pilkapių sampilai, primenantys žemės kauburėlius. Šie kauburėliai buvo už viso kapinyno teritorijos ribų. 1995 m. buvo nuspręsta patikrinti kauburėlį, nutolusi nuo 1949 ir 1978 m. kasinėtų tik 110 m į šiaurės – vakarus. Kauburys yra šalia miško keliuko ir aukštos įtampos laidų susikirtimo, dešinėje keliuko pusėje. Visgi, jokių palaidojimų ar radinių būdingų I tūkst. vidurio po Kr. palaidojimams nerasta. Paskutiniai, archeologiniai 1995 m. žvalgymai pateikia per mažai duomenų, jog būtų galima tvirtinti čia buvus akmens, bronzos ar geležies amžiaus plokštinį kapinyną.
Gražutės regioniniame parke gausiausiai esama IX-XII a. pilkapynų / pilkapių. Viso 33 (žiūr. žemėlapyje). Tai: 1. Lūžų pilkapynas; 2. Degučių pilkapis I; 3. Degučių pilkapynas; 4. Galminių pilkapynas I; 5. Galminių pilkapynas II; 6. Galminių pilkapynas III; 7. Galminių pilkapynas IV; 8. Galminių pilkapynas V; 9. Galminių pilkapynas VI; 10. Kloviškių pilkapis; 11. Kloviškių pilkapynas; 12. Subatiškių pilkapynas arba Prancūzkapiai; 13. Tamašaukos pilkapynas; 14. Didžiasalio pilkapis; 15. Didžiasalio pilkapynas I – Kuronas, Napoleono karių kapai; 16. Didžiasalio pilkapynas II – Kuronas, Napoleono karių kapai; 17. Vigodkos, Dūkšto pilkapis I; 18. Vigodkos, Dūkšto pilkapis II; 19. Vigodkos, Dūkšto, Saksoniškės pilkapynas I; 20. Vigodkos, Dūkšto, Saksoniškės pilkapynas II; 21. Čepeliškių pilkapynas I; 22. Čepeliškių pilkapynas II; 23. Giteniškės pilkapynas; 24. Salako pilkapynas, Kurganas; 25. Samaukos pilkapynas; 26. Gailiutiškės pilkapis; 27. Gailiutiškės pilkapynas; 28. Apkartų pilkapynas; 29. Rūsteikių pilkapynas; 30. Bružų, Veriūgiškių pilkapynas; 31. Verslavos, Žvilbučių pilkapynas; 32. Ritkūniškės pilkapynas; 33. Žagarinės pilkapynas – Napoleono kapai; 34. Eikotiškės kapinynas; 35. Svidžių kapinynas.
Įdomybės apie Gražutės regioninio pako pilkapynus / pilkapius:
- Mūsų tiesioginiai protėviai – sėliai vėlyvajame geležies amžiuje (IX-XII a.) mirusiuosius laidojo degintus iš smėlio supiltuose įvairaus dydžio sampiluose, kurių kiekvieną juosė grioviai ir iš akmenų sukrauti vainikai. Jie buvo Saulės disko pavidalo. Išklotas akmenų grindinys tapo amžino poilsio vieta, o nuo jo plintantys akmeniniai žiedai tarsi Saulės spinduliai apšvietė amžiną pasaulį ir šildė jo gyventojus. Sėliai pilkapiuose laidojo kelis ar keliolika mirusiųjų.
- Aukščiausi sėlių pilkapiai randami Salako ir Čepeliškių I ir II pilkapynuose. Šie maždaug 0,5-0,8 m – 2,5-3 m aukščio.
- Sėlių gentyje vyrams į kapą dėdavo pentinį siauraašmenį kirvį, 1-2 ietis su užmautais geležiniais antgaliais. Moterys buvo laidojamos taip pat su įkapėmis. Tai daugiausiai papuošalai: įvijinės apyrankės, antkaklės, smeigtukai, taip pat pentinis siauraašmenis kirvis, ylos, peiliai.
- Sėlių mirusiojo drabužiai būdavo prabangūs (ypač moterų). Juos puošė 17 papuošalų.
- Yra žinių, kad sėliai vieninteliai neatsisakė deginimo papročio, o tame ežerų krašte turėjo tokį paprotį: laidotuvių dieną mirusįjį sudegindavo, jo palaikus su likusiais po laužo papuošalais ir kitais daiktais į mažutę valtelę sudėdavo ir paleisdavo ežeru plaukti.
- Pasakojama, kad Didžiasalio pilkapiuose buvę rasta balno kilpų. Radiniai neišliko.
- Dar 1914 m. Gailiutiškės pilkapius kasinėjo Dūkšto dvarininkas, 1933 m. – Varšuvos archeologai. Rasta žąslų, balno kilpų. Radiniai neišliko.
- Archeologinėje literatūroje rašoma, jog Galminių kaimo laukuose XIX a., tarp dviejų ežerų buvo iki 100 pilkapių, išsimėčiusių šiaurės – pietų kryptimi, pailgame plote. Kai kuriuos iš jų kasinėję piemenys ir rasdavę žmonių kaulų, surūdijusių pentinų, pasagų ir durtuvų. Pagal vietinių žmonių pasakojimą pilkapių vietoje (nenurodoma, kurio pilkapyno) vykęs rusų mūšis su švedais (iš 1899 m. Archeologinio Kauno gubernijos žemėlapio).
- Galminių III ir IV pilkapyne laidoti nedegintini žirgai. Šie buvo laidojami nedidelėse apie 1,5×06 m pilkapių pagrinduose iškastuose duobutėse. Duobės greičiausiai jau buvo iškastos esant supiltam pilkapiui. Žirgai laidoti su menkomis žalvarinėmis įkapėmis. Antroje, trečioje ir ketvirtoje grupėje ir jas formuojančiuose pilkapynuose laidoti deginti žmonės. Šiose pilkapynų grupėse mirusiųjų kaulai supilti į kompaktiškas krūveles – 40-45 cm skersmens, kurios dažniausiai apie 60 cm nutolusios nuo paties pilkapio centro. I, II, V ir VI pilkapynuose mirusieji laidoti su menkomis žalvarinėmis įkapėmis. Taip pat randama puodų šūkių.
- Priėjus Ganiavos ežerą, dešinėje kelio pusėje yra Giteniškės pilkapynas. Atsitiktinumas ar ne, bet pilkapiai išdėstyti tam tikra tvarka. Tapkite tikrais milžinkapių tyrinėtojais ir pabandykite nustatyti, kokį žvaigždyną atkartoja pilkapių išsidėstymas teritorijoje.
- Salako pilkapyną (5 iš 30 pilkapių) dar 1895 m. pirmą kartą tyrė Kauno gubernijos kraštotyrininkas ir pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis. Šių tyrimų metu rasti 5 žirgų griaučiai su žąslais ir vienas degintinis žirgo kapas. 1896 m. nežinomas asmuo perkasė 1 sampilą ir rado žirgo griaučius su balno kilpomis bei žąslais ir pjautuvu.
- Tiriant Salako pilkapyną yra pasitaikę tokių atvejų, jog sampiluose palaidojimų visai nerasta. Apie tokius pilkapius yra įvairių spėjimų. Vienas iš jų, jog pilkapiai buvo supilami svetur žuvusiems kariams. Arba kažkuriuose iš tokių pilkapių mirusieji buvo laidoti visai negiliai ir laikui bėgant kapai susiardė.
- Iš 91 sampilo Vigodkos, Dūkšto, Saksoniškės pilkapyne I 5 – labai sužaloti – perkasti tranšėjomis Tado Daugirdo 1909 m. kasinėjimų metu. 30 sampilų pilkapyno vakariniame pakraštyje 1985 m. buvo iškasinėti lobių ieškotojų.
2008 m. Svidžių kapinyne buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Jų metu ištirtas 52,5 m² plotas, aptikti 3 kapai su archeologiniais radiniais bei dar 2 kapų duobių (besitęsiančių PV kryptimi už ištirto ploto ribų) galai, rodantys, jog toje vietoje yra senkapis.
Pagal ištirtuose kapuose (vyro, vaiko ir galbūt dar vieno vyro) aptiktus radinius ir įkapes – 2 monetas (viena iš jų – Aleksandro (1492-1506) lietuviškas sidabrinis denaras, kita – neatpažinta), peilį, sagtį, piniginės apkaustą ir kalvio darbo vinį, kapai datuojami XVI–XVII a. Ištirtų kapų laidosena krikščioniška (kape 1 – galva į V, sudėtomis ant juosmens rankomis ir galbūt kape 2, kuriame kairioji ranka galėjo būti pasvirusi arčiau to juosmens krašto), su baltiškomis apeigomis (laidota įvairiomis kryptimis: kape 1 – galva į R, kape 3 – į ŠR, su kairiąja ranka, padėta krūtinės srityje, o dešiniąja – sulenkta stačiu kampu ir padėta peties srityje, su įkapėmis – peiliu, moneta ir pinigine; kape 2 – moneta dešiniojoje saujoje).
Gražutės regioninio parko teritorijoje esantys senieji palaidojimai lengvai pastebimi žemės paviršiuje. Jie anksti atkreipė žmonių dėmesį. Palaidojimų vietos apgaubtos įvairiausiais padavimais, pasakojimais apie juose palaidotus milžinus. Dėl to, kapinynus ir pilkapynus liaudis vadino „milžinkapiais“. Neretai jie buvo vadinti ir „švedkapiais“, „prancūzkapiais“, „totorių kapais“.
Autorė yra Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos kultūrologė
