R. Buzienė. Kaip sugrąžinti taikų bendrabūvį? (nuotraukos)

Pernai metų spalio pabaigoje Panevėžio rajone Senojo baltų tikėjimo puoselėtojai Rasma ir  Virgilijus Buzai gyvenantys Miežiškių seniūnijoje pateko į paveldosaugininkų nemalonę – buvo apkaltinti Budrionių alkakalnio suniokojimu. Alkas.lt kreipėsi  į R. Buzienę prašydamas išsakyti savo požiūrį į tai kas įvyko. Skelbiame Alkas.lt redakcijai atsiųstą pasakojimą.

Panevėžio rajone V–VIII a. prieš mūsų erą ir vėliau Pajuosčio gyvenvietėje gyvenę žmonės paliko, ilgus šimtmečius išstovėjusius, ženklus: Budrionių alkakalnį, piliakalnį vadinamą Lingiakalniu – Salos kalnu, Pajuosčio pilkapyną.

Pilkapyno nebėra – net ir archeologų ištirtų pilkapių naujai supilti sampilai buvo buldozeriu išlyginti ir paversti ariama žeme. Piliakalnis, pasak padavimų, švedų supiltas kepurėmis, nuo seno buvęs visų apylinkių gegužinių, joninių vieta – neįtrauktas į saugomų vertybių sąrašą, privatizuotas. Budrionių alkakalnis – 3-5 metrų aukščio kalvelė, privatizuotas ir visapusiškai naikinamas.  Šiame kalnelyje tarpukariu ir vėliau buvo kasami bulviarūsiai. Beveik visoje pietinėje dalyje žiojėjo apie 40 didelių duobių. Vakarinis šlaitas buvo išvagotas giliomis vagomis, apatinės alkakalnio ir apsauginės juostos dalys nuolat ariamos ir naudojamos ūkinėms reikmėms, pietiniame pakraštyje ūkininko nuo laukų supilta nemaža akmenų krūva.

Prieš septynetą metų pradėjome lankytis šiame Alko kalnelyje, susigyvenome su juo. Švenčių ir apeigų metu nejaukiai jausdavomės šitaip skaudžiai išdarkytoje šventvietėje. Praėjusią vasarą susikaupėme ir pradėjome darbus: išlyginome vagas, kiek galėjome užpylėme duobes, iš akmenyno rankomis išrinkome dailesnius akmenis ir sudėjome naują aukurą, susitempėme didžiausius ten buvusius akmenis saulės rato statymui, supylėme pilkapį, rankomis suguldėme apie jį dvigubą akmenų vainiką. Dešimtmetį pareigūnams netrukdęs akmenų savartynas, pasitarnavo pradedant kurti šventvietės erdvę. Ir viskas būtų savo vietoje, tik pilkapėlis, kaip našlaitėlis – visiems pasirodė nereikalingas.

O supylėme jį dėl keleto priežasčių: pirmiausia, kad atkreiptume paveldosaugininkų dėmesį į apgailėtiną alkakalnio  būklę. Antra. Alkakalnis, kur nieko pačiupinėjamo dažniausiai nerasi, tik pabirusius pelenus ir išmelstą lauką, seniai daugeliui žmonių nebeatrodo šventas. Kas galėtų sustabdyti jo naikinimą, pavertimą smėlio karjeru ar ariamu lauku?

Mūsų namų nuo kalnelio nesimato, o ir su saule negyvensime. Alkakalnį apsaugoti galėtų tik medžiai, dideli medžiai bei apeigos, prikelsiančios žmonių atmintį. Pilkapėlis taip pat tam pasitarnautų, ne tik kaip riboženklis tarp gyvųjų ir mirusiųjų, bet ir kaip įvaizdinta jungtis. Pilkapis nebūtinai turi būti laidojimo vieta. Mes matėme atkartotus (simbolinius) pilkapius sukilėliams Paberžėje, lakūnams Dariui ir Girėnui Dariškėse. Tai rimties, susimąstymo, susitaikymo, maldos ir pagarbos atidavimo vieta.

O svarbiausia priežastis –  sunaikintas, šalia alkakalnio buvęs, Pajuosčio pilkapynas. Čia gyveno sėlių gentys, kurios savo mirusiųjų nedegino. Čia mūsų – tavo, mano, protėvių kapai. Kažkurio iš mūsų prosenių kaulai. Na ir kas turi atsitikti, kad gyvieji, pradeda drumsti ramybę mirusiesiems. Pasiima bulvių maišą, nueina į miesto kapines ir kapo vidury, išsikasę duobę, supila ten žiemai bulveles saugoti. Jei prireikia, tai ir smėlio iš kapinaičių pasikasa, namo parsiveža: gal vaikams žaisti, gal takus pabarstyti. O jei reikia, tai ir kapinių akmenys prie ūkio praverčia. Nesvarbu, kad vietos bulvėms užtektų ir savam kieme, ir smėliu šitas kraštas turtingas, o ir akmenys patys dirvoje dygsta.

Kas nutinka ir kur dingsta iš kartos į kartą perduodami priesakai gerbti mirusiuosius, iš kapų neimti anei šapelio. Kaimas tyli ir stebi. Gal stebisi, bet vis tiek tyli. Pilkapius niokojo keletas asmenų, bet visi kiti matė ir tylėjo. Giminės, kaimynai, bendruomenė. Visi esame viena virve surišti, į vieną juostą įausti. Tad kaip gyventi su tuo širdyje? Apsimesti, kad nieko nevyko? Pasiteisinti, kad visa Lietuva vieni kapai ir kur bekastum, ten kaulus rastum? Bet juk niekas nieko ir nekaltina.

Tik kaip su šituo gyventi?

Ar yra dar žinančių, kaip ir kada išeina vėlelės, kada ir kur jos sugrįžta susitikti su artimaisiais, kodėl kai kurios pasilieka? Koks jų ryšys su dar nesuirusiais kauleliais? Ar yra dar jaučiančių tą ryšį? Prieš keletą metų spaudoje skaičiau straipsnį apie tai, kaip dviejose Panevėžio rajono vietose tiesiame kelyje įvyksta neįprastai daug avarijų. Ant Kėdainių ir Panevėžio rajonų ribos gyvenantys žmonės, viena iš priežasčių mano esant tai, kad tiesiant kelią buvo pilamas smėlis iš smėlynėlio su žmonių kaulais. O čia, šalia Pajuosčio kaimo, ant Panevėžio ir Anykščių rajono ribos, taip pat didelį žuvusiųjų skaičių sieja su keistomis kapinaitėmis. O gal čia ir Pajuosčio vėlelės pyksta, nerimsta, savo vietos ganyklose neranda. Kaip joms padėti? Kaip sugrąžinti taikų bendrabūvį?

Supylėme pilkapį, tikėdami, kad jos čia galės nurimti, tikėdami, kad visiems Lietuvos išdraskytiems kapams reikia nors po vieną pilkapį šventoj, išmelstoj žemėj, kokia ir yra šiame alkakalnyje. Reikia joms Vėlinių žvakelių, reikia nors retkarčiais mūsų artumos, pagarbos. Gal tada ir gausime jų atleidimą, pajausime jų pagalbą. Gal tada už mūsų, dažnai netikrų, tik tikroviškai atrodančių, vėliavų, vėl sustos Vėlių brolija, didžioji mūsų Tautos dalis. Už bendruomenių vėliavų, kurios pašventintos dar išlikusiuose ar jau tik kaip atminties ženklai naujai supiltuose ir apgyventuose pilkapiuose. Tad šitas pilkapis, ne tik kareivis, saugantis alkakalnį, bet ir nameliai dar neišėjusioms vėlelėms. Ant smėlio kalnelio, kuo aukščiau, link Dangaus arčiau.

Antrą Kalėdų dieną, priklaupusi šalia degančio aukuro, baigiau giedoti giesmę. Dar nespėjau atsitiesti, kai išgirdau, o gal pajutau sparnų mostais sukeltą garsą. Pažvelgiau aukštyn, virš galvos, kaip stygos išsitempę plasnojo trys dideli balti paukščiai. Pagalvojau – gulbės, jos klyktelėjo ir garsas buvo keistas. Sušukau ant alkakalnio tolėliau dirbantiems savo vyrams, kad pažiūrėtų, kas ten skrenda. Žąsys – atsakė vienas iš jų. Iš kur jūs čia, žąselės, gruodžio gale, tokios skaisčiai baltos, pilkame danguje. Ir taip norėjosi kaip vaikystėje sušukti: „ Žąselės, gulbelės, ar nėra tarp jūsų mano brolio, seselės…Numeskite ir man nors vieną plunksnelę…“ Vieną plunksnelę – mano liūdesiui aprašyti, į žmonių širdis pasibelsti…

Mes baudą sumokėjome ir įsipareigojome pilkapėlį iki vasario išlyginti. Jau nurinkome dvigubą akmenų vainiką, pasiruošėme darbams. O valdininkai žadėjo, kad su alkakalnį ariančiais ūkininkais bus atskira kalba. Bet, arba ta kalba dar neįvyko, arba ūkininkai pasitaikė užsispyrę. Rugsėjį paskaičiavome, kad iš 100 alkakalnio arų jau užgrobta apie 30, o gruodį pamatavę pagal azimutus ir atstumus radome dar 17 arų nuarta…

Skaudžiai atrodo riebiai išplėštos ir suverstos vagos alkakalnio pakraščiuose. Panašios į tas, kurios buvo suartos ir paliktos apie 90–tuosius metus, sodinant ant kalnelio pušaites. Pušaites, valdininkų nurodymu, nurovė, bet giliomis vagomis sudarkytą kalnelį paliko. Ir dabar panaši istorija, tik jau šalia mūsų, mūsų akivaizdoje vyksta, o mes stovime bejėgiai. Ačiū Dievuliui, kad iš tų, ne visai švariai nurautų, pušelių keletas užaugo, ir

kaip kalno sargai savo kūnu užstojo kelią geležiniam slibinui su plūgais. Jis dar neišdrįso stačių trisdešimtmečių medžių pervažiuoti, bet gudriai palauks, kol jos, išdraskytomis šaknimis, nudžius. Žiūrint į maps.lt žemėlapius, matosi, kad taip jau ne kartą buvo. Apdraskė ir mano mylimiausios, ateity būsiančios pačios nuostabiausios, daugiašakės pušies šaknis.

Prasideda Naujieji metai – jau stojo jaunas mėnulis. Jo akivaizdoje prašau, kad būtų išsaugotas Budrionių Alkos kalnas, būtų atstatytos ir nepajudinamai pažymėtos alkakalnio ribos, per ariamas dirvas būtų paliktas keliukas, ir saugomas alkakalnis, kaip rašoma Kultūros ministro 2005 m. įsakyme (Nr. ĮV-190, ĮV-359 – viešam pažinimui ir naudojimui. Prašau, kad  būtų gražinta valstybei alkakalnio žemė ir kad atliekantiems apeigas po renginių nereikėtų išsinešti aukuro akmenų. Prašau, kad ši sėkla, dabar pasėta, tamsoje išsigulėtų, subręstų, o paskui saulėje sudygtų ir galingai sulapotų. O tuos užgrobtus 47-is alkakalnio arus, ūkininkai išlygintų ir savanoriškai apsodintų medžiais. Juk iš sumokėtos baudos, kalneliui gali nebūti jokios naudos.

***
Budrionių alkakalnis, vad. Alkos kalnu, yra Budrionių k. Miežiškių sen., tarp pelkėtų pievų, apie 0,14 km į v. nuo Juostino upelio kair. kranto, apie 0,9 km į p. nuo kelio Nevėžis – Raguvėlė. Kalva apie 10 m aukščio, nuolaidžiais šlaitais.Viršutinė kalvos dalis apgadinta įvairiu laiku kasant bulviarūsius. Apie 1990 m buvo pasodintos pušaitės.

Paminklas netyrinėtas. 1975 ir 1982 m. žvalgė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.

Teritorija ir apsaugos zonos patvirtintos : Panevėžio rajono DŽDT VK 1977.06.27 sprendimu Nr.231; rajono LDT VK 1986.10.17. sprendimu Nr.263. Naujai teritorija patvirtinta Kultūros paveldo mokslinio centro 1993.04.28., apsaugos zonos – Panevėžio rajono valdybos 1995.03.23. potvarkiu Nr.135.Alkakalnis buvo archeologijos paminklų sąraše (AV 822). 1998 07 14 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.