Viktoras Paukštelis – unikalus menininkas, savyje gebantis talpinti tiek profesionalų pianistą, tiek tapytoją. Nuo pat mažens mokęsis šių dviejų dalykų greta vienas kito, Viktoras Paukštelis savo pasirodymuose mėgsta atsiskleisti abiejuose amplua, tuo nustebindamas ir pakerėdamas klausytojus net garsiausiose pasaulio salėse, tokiose kaip „Carnegie Hall“ Niujorke, „Musikverein“ Vienoje ar Berlyno Filharmonija. Trumpame pokalbyje menininkas sutiko atskleisti kaip jam pavyksta suderinti šias dvi veiklas bei papasakoti apie artimiausius koncertus bei parodas Vilniuje.
– Kur prasidėjo jūsų muzikinis kelias ir kaip jame atsirado tapyba?
– Mano muzikinis kelias prasidėjo, kai buvau penkerių. Mano mama yra muzikantė, seneliai muzikantai, tad buvo visiškai natūralu, kad man buvo parinktas toks kelias. Paraleliai su tuo man buvo duodamos ir privačios dailės pamokos. Tie du dalykai visada ėjo greta vienas kito. Muzikos profesionalo kelio siekiau nuo pat mažens, nes mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, vėliau – muzikos akademijoje, bet tapyba, galbūt ne visada iš profesionalios pusės, visada buvo šalia. Paskui, kai buvau vyresnis, virš dvidešimties, ėmiau užsiiminėti tuo vis profesionaliau. Vėliau įstojau į dailės akademiją ir pabaigiau tapybą, dabar turiu bakalauro laipsnį.
– Tiek tapyba, tiek muzika yra didelio atsidavimo, darbo ir meistrystės reikalaujančios sritys. Kaip jums pavyksta suderinti šias dvi veiklas ir paskirstyti savo laiką?
– Laiko tikrai yra pakankamai. Iš tikrųjų jo žymiai daugiau atima kiti dalykai – buitiniai rūpesčiai, vadybiniai reikalai… Būtų idealu, jei būtų galima atsiduoti tiktai kūrybai. Bet laiko tikrai pakanka – paroje yra 24 valandos ir jei kelias iš jų skiri tapybai, kelias pagroji, jo užtenka.
– O kuriam veiklos barui šiuo metu skiriate daugiau dėmesio?
– Viskas priklauso nuo mano grafiko. Šiuo metu laukiu rečitalio Vilniaus rotušėje, tad muzika užima didžiąją dalį mano laiko ir vyksta intensyvus pasiruošimas koncertui. Kai būna parodos ar kūrybinės dirbtuvės, tuomet tapyba būna pirmame plane. Viskas labai priklauso nuo laikotarpio. Tikrai negalėčiau išskirti, kad vienas svarbiau, o kitas – mažiau svarbu. Tiesiog stengiuosi maksimaliai gerai padaryti tai, ką tuo metu darau.
– Ar lieka laiko kitiems pomėgiams ir veikloms?
– Mano pagrindinis pomėgis yra bėgimas, esu bėgikas mėgėjas. Dar mėgstu gerą kiną, knygas… Dabar gal kiek mažiau joms laiko skiriu, bet šiaip stengiuosi įvairiapusiškai save vystyti, nes tai daro įtaką kūrybai.
– Tapytojas neišvengiamai yra kūrėjas, tuo tarpu muzikantas atlieka kitų kompozitorių kūrybą. Ar nesinori imtis jos ir muzikoje?
– Aš manau, kad ir muzikantas yra kūrėjas. Muzikantas turi natas, kurias interpretuoja, bet interpretuodamas jis turi sugroti taip, lyg pats jas sukuria, tam kad jas prikeltų. Natos yra negyvos, tik užrašytos, muzikas turi jas taip pagroti tiek su protu, tiek su aistra, širdimi, talentu, kad visa tai būtų lyg jo paties sukurta. Tikrai nepasakyčiau, kad muzika yra tik atlikimas, toli gražu ne. Muzikos atlikimas yra ne prastesnė kūryba. Panašiai kaip teatro režisierius turi, pavyzdžiui, V.Šekspyro dramą ar komediją ir daro iš jos pastatymą – juk jis sukuria iš naujo visą tą kūrinį. Panašiai yra ir su muzika.
– Ar skirtingos jūsų veiklos daro įtaką viena kitai – ar tapytojui daro įtaką grojimas fortepijonui, o pianistui – tapyba?
– Jaučiu tą įtaką tame, kad jos yra skirtingos ir dirbdamas su muzika, repetuodamas, šlifuodamas ir gerindamas savo atlikimą galiu pailsėti nuo tapybos ir atvirkščiai – tapydamas galiu pailsėti nuo muzikos. Keisdamas veiklas tuo pačiu metu pasipildau energija kitai kūrybai.
– Ar yra buvę pagundų pasinerti tik į tapybą arba tik į muziką?
– Iš tikrųjų yra buvę ir dabar nuolat kyla. Bet menininkas ir yra toks žmogus, kuris abejoja. Kartais atrodo, kad reiktų stipriai įsigilinti į vieną sritį, bet kol kas likimas klostosi taip, kad šios abi mano veiklos susilaukia dėmesio ir man taip pat įdomu jose būti ir kurti, neišeina kažkurios iš jų apleisti. O kaip bus ateityje – parodys laikas.
– Artimiausias jūsų koncertas neįprastas – Vilniaus rotušėje, kuri pastaruoju metu veikia ne tik kaip parodų erdvė, bet ir rengia koncertus, vienu metu pasirodysite abiejuose savo amplua. Gal galite išduoti kokio formato renginio gali tikėtis klausytojai?
– Šįkart Vilniaus rotušėje vienu metu įvyks ir mano paroda, ir koncertas. Jame atliksiu F. Listo ir V. A. Mocarto kūrinius. Programoje parinkti F. Listo kūriniai – Sonata h-moll ir „Mefistofelio valsas“ – vieni sudėtingiausių F. Listo kūrinių apskritai, o juos papildysiu V.A.Mocarto Fantazijomis c-moll ir d-moll. Manau, kad šie kūriniai klausytojams sudarys įdomų derinį. Vėliau parodą dar bus galima išvysti Rotušėje kurį laiką ir po koncerto.
– Tik ką pristatėte savo parodą Kunstkameroje Vilniuje, tad taip išeina, kad vienu metu vyks net kelios jūsų parodos. Tapytojui tai didelė sėkmė.
– Gyvenime taip ir būna, kad kartais vienu metu daug visko, o kartais – tuštuma. Kunstkameroje, kuri, mano galva, yra viena geriausių galerijų Vilniuje, ką tik pristačiau parodą „Nebepamenu jos vardo“. Praėjusiais ir šiais metais nemažai kūriau ir tie darbai niekur nebuvo rodyti, tad džiaugiuosi, kad dabar yra proga juos pristatyti.
– Kuo skiriasi ir kuo panašios šios abi parodos?
– Jos abi panašios tuo, kad tuos darbus nutapė tas pats kūrėjas, tas pats žmogus. Tačiau parodai labai didelę įtaką daro erdvė – darbas didelėje erdvėje atrodo visiškai kitaip, nei eksponuojamas mažoje. Priklausomai nuo erdvės, paveiksle atsiskleidžia skirtingi niuansai. Tad jos abi skirsis jau savaime dėl šio aspekto.
