Lapkričio 5 d., „Sengirės kine“ visoje Lietuvoje rodytas amerikiečių menininko Michaelio Gitlino filmas „Nakties svečiai“ (The Night Visitors), atveriantis duris į paslaptingą, nenusakomo grožio naktinių drugių pasaulį.
Įspūdingais vaizdais žiūrovus apdovanojantis filmas palietė ne vieną svarbią ekologinę temą – tarp jų ir neatsakingos žmogaus veiklos padarinius trapioms, tačiau mums gyvybiškai svarbioms ekosistemoms.
Šias temas filmo pristatyme išplėtojo šio mėnesio „Sengirės kino“ atstovė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, entomologė Virginija Podėnienė.
Uodus tyrinėjanti taksonomijos žinovė turi gilių ekologinių interesų – kartu su mokslininkų grupe ji vykdo negyvos medienos entomofaunos tyrimus Sengirės fondo išpirktuose miškuose.
Pokalbyje prieš filmą mokslininkė pasakojo apie lemtingą, bet dažnai nepakankamai įvertinamą vabzdžių vaidmenį bendroje ekosistemoje bei neraminančius pokyčius jų populiacijose.
Profesorės teigimu, vilčių teikia tai, kad anksčiau mikrobus laikėme absoliučiu blogiu, o dabar jau suvokiame, jog be mikroorganizmų negalėtume egzistuoti. Galbūt kada nors panašiai bus įvertinta ir vabzdžių svarba.
– Kas per gyviai yra vabzdžiai ir kuo jie svarbūs?
– Vabzdžiai priklauso nariuotakojų rūšiai. Mokslininkai visus gyvūnus yra suklasifikavę į rūšis – labai stambias kategorijas pagal kūnų sandaros planą: kaip jie gyvena, kaip atrodo, kaip vyksta įvairūs procesai jų viduje.
Nariuotakojai yra labai sena ir pati gausiausia pasaulio gyvių grupė – ne tik gyvūnų, bet apskritai kūnų. Šiuo metu pasaulyje gyvena du kartus daugiau rūšių nariuotakojų nei visų kitų gyvių kartu sudėjus.
Viena vertus, tai labai paprasti gyviai – visi juos yra matę, net ir penkių metų vaikas pasakytų, kad tai mažas skraidantis gyvūnas. Tipiškiausias vabzdžio požymis yra trys poros galūnių – pavadinimas sufleruoja, kad jie turi nariuotas galūnes, ir pagal tai, kiek galūnių turi, mokslininkai juos skirsto į atskiras grupes.
Paprastai vabzdžiai turi tris poras nariuotų galūnių, tačiau sparnus turi ne visi. Vabzdžiai yra nepaprastai gausūs praktiškai visose ekosistemose, išskyrus jūrines ekosistemas.
Jie visur užima vyraujantį vaidmenį tiek pagal biomasę, tiek pagal individų ir rūšių skaičių. Juos lenkia tik bakterijos, kurių be galo daug yra visur, bet vabzdžių kiekiai taip pat yra milžiniški.
Didžiausia biomasė sausumoje – apie 0,2 gigatonos anglies (nes matuojama tik anglis, susikaupusi kūne) – yra vabzdžių biomasė. Tai reiškia, kad jų yra visur ir jie atlieka labai daug svarbių vaidmenų, kurių visų čia neišvardysime.
Žmogui geriausiai pažįstami tie vabzdžių vaidmenys, kurie yra ekonomiškai svarbūs – juk visi žino, kad jie pagrindiniai augalų apdulkintojai. Apskaičiuota, kad apie 200 000 vabzdžių rūšių atlieka apdulkintojų funkciją.
Daugiau kaip 90 procentų augalų rūšių yra priklausomos nuo apdulkintojų ir negalėtų daugintis be jų apdulkinančių gyvūnų, kurių pagrindiniai yra vabzdžiai. Kita labai svarbi vabzdžių funkcija – turėdami milžinišką biomasę, vabzdžiai sudaro vieną svarbiausių grandžių mitybos tinkle.
Jie yra labai svarbus mitybos šaltinis daugybei gyvių, ir tokią grupę panaikinus iš mitybos grandinės visa ekosistema sugriūtų.
Svarbu ir tai, kad vabzdžiai yra ligų vektoriai – ne tik sukėlėjai ir parazitai, bet ir jų platintojai. Gamtoje kenkėjų nėra – kiekviena rūšis turi savo vaidmenį. Tačiau žmonės kenkėjais vadina tuos padarus, kurie minta jų auginamais augalais. Tarp jų yra daug vabzdžių.
Vabzdžiai taip pat yra svarbūs ir kaip maistas žmonėms. Nors mes nesame entomofagai ir mieliau renkamės galvijų mėsą arba paukštieną, vabzdžiais maitinasi dauguma pasaulio gyventojų. O vabzdžių rūšių, naudojamų maistui, spektras – milžiniškas. Vabzdžiai yra svarbūs tuo, kad jie dalyvauja energijos ir medžiagų cikluose.
Nors pagrindiniai skaidytojai gamtoje yra bakterijos ir grybai, be vabzdžių jų veikla būtų gerokai lėtesnė, nes būtent vabzdžiai smulkina organines liekanas ir sudaro sąlygas mikroorganizmams veikti.
Žemė knibždėte knibžda vabzdžiais ir kitais gyviais, o jei teoriškai pabandytume įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu sunaikintume didžiąją dalį šių gyvių, praktiškai Žemės planetą ištiktų kolapsas, o visos ekosistemos sugriūtų.
Klimato kaita ir žmogaus veikla
– Kada buvo pastebėti akivaizdūs pokyčiai vabzdžių pasaulyje dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos?
– Iš mokslininko perspektyvos žvelgiant į gyvybės istoriją geologiniu mastu, masiniai išmirimai bei faunos ir floros pokyčiai yra natūralūs. Žinoma, kad buvo penki pasauliniai išmirimai, po kurių kardinaliai pasikeitė vyraujančios grupės. Dabar esame pačiame šeštojo išmirimo sūkuryje.
Anksčiau išnyko dinozaurai, amonitai ir kiti vandens gyviai, o šeštasis išmirimas yra vadinamas vabzdžių mirimu. Duomenys yra labai neraminantys. Mokslininkų grupės įvertino, kad per metus netenkame nuo 1,5 iki 2,5 proc. bendros vabzdžių biomasės.
Toks drastiškas mažėjimas buvo pastebėtas praeito šimtmečio 6–7 dešimtmečiuose, ir pagreitį įgavo 8-ajame dešimtmetyje. Šalyse, kuriose entomologiniai tyrimai turi ilgalaikius papročius ir vykdomi taikant tą pačią metodiką, lyginant jų duomenis stebima tragiškai blogėjanti padėtis.
Vabzdžių nykimas
Tiek saugomose, nuo žmonių ūkinės veiklos nutolusiose teritorijose, tiek žmogaus užimtose vietose – visur vabzdžių mažėjimas yra drastiškas.
Nyksta ne tik vabzdžių rūšys, bet mažėja bendra vabzdžių biomasė, nuo kurios priklauso kitos mitybos grandinės dalys. Mažėja ir keičiasi pati vabzdžių bendrija. Nyksta specializuotos rūšys, ir jų vietą užima plačiai prisitaikiusios rūšys, galinčios gyventi bet kokioje aplinkoje.
Tai reiškia, kad vabzdžių bendrijos paprastėja, ir tokios paprastesnės bendrijos atliks kitokį vaidmenį nei dabar. Tropikuose nuo 1976 metų kasmet atliekami tyrimai su tais pačiais naktiniais drugiais ir kitomis vabzdžių grupėmis vietovėse, kuriose žmonių tiesioginis poveikis yra mažiausias – net ir ten stebimas masinis vabzdžių nykimas.
Kyla klausimas – o kas gi čia vyksta? Paprastai žemės ūkis ir pramonės plėtra kaltinami, bet greičiausiai padėtis yra gerokai sudėtingesnė, ir faktorių, kurie įtakoja vabzdžių gausumo ir įvairovės mažėjimą, yra gerokai daugiau.
– Ar tik šylantis klimatas jiems kelia grėsmę? Kokie dar veiksniai stipriai įtakoja vabzdžių nykimą?
– Daugiamečio orų režimo pokyčiai yra vertinami ne tik pagal temperatūrą, bet ir pagal kritulių režimą – tai, kiek iškrinta kritulių ir kaip tie krituliai pasiskirsto. Čia yra dvi blogos žinios.
Vabzdžiai yra gyviai, kurių metabolizmas priklauso nuo aplinkos temperatūros, nes jie neturi viduje temperatūrą palaikančio mechanizmo, kaip žmonės, žinduoliai arba paukščiai. Jie yra priklausomi nuo temperatūros.
Mes džiaugiamės ilgesnėmis vasaromis ir daugiau saulės ir atrodytų, kad aukštesnė temperatūra turėtų sudaryti geresnes sąlygas visiems. Bet paaiškėjo, kad netgi labai nedideli temperatūriniai svyravimai yra labai pavojingi tropikų vabzdžiams, nes jie gyvena temperatūriniame stabilume, ir net mažiausias temperatūros pasvirimas nuo normos jiems yra lemtingas.
Vidutinės klimato zonos vabzdžiai į temperatūros pokyčius reaguoja mažiau drastiškai. Tačiau temperatūrinis veiksnys nėra pagrindinis. Gerokai svarbesni yra drėgmės režimo pokyčiai ir ilgalaikių sausrų atsiradimas.
Vabzdžiai kvėpuoja per kvėptukus
Tai yra skylutės kūno šonuose, per kurias išgaruoja vanduo, – ir jie yra itin jautrūs išdžiūvimui. Ne kylanti temperatūra, o sausros yra vabzdžių populiacijas labai stipriai mažinantis faktorius.
Tirdami medienoje gyvenančius vabzdžius, esame pastebėję, kad rezultatai kinta ne tik nuo tyrinėjamo medžio ir jo irimo stadijos, bet ir nuo to, kokia vasara buvo. Neseniai paskelbėme straipsnį, kuriame statistika pagrindžia, kad kritulių sumažėjimas labai reikšmingai veikia kai kurių vabzdžių populiacijų gausą ir įvairovės indeksus.
Keičiantis klimatui stebimas audrų laikotarpių padažnėjimas ir intensyvėjimas. Kadangi didžioji dalis vabzdžių yra aktyvūs skraidytojai – jie tiesiog žūva.
Taigi su klimatu susijusių faktorių yra daug, skirtingoms grupėms veikia skirtingi faktoriai, bet faktas tas, kad matome labai staigius vabzdžių populiacijos gausumo ir įvairovės mažėjimus, ir klimatas čia – net jei nėra pagrindinis faktorius – tikrai nenėra paskutinėje vietoje.
Drįsčiau teigti, kad antropogeninė veikla, ypatingai žemės ūkio veikla, yra pagrindinis faktorius, vedantis vabzdžių populiacijas prie labai ryškaus mažėjimo, bet klimatas tai dar labiau paaštrina.
– Ar vabzdžiai yra geri besikeičiančių klimato sąlygų rodikliai?
– Taip, ir Lietuvoje galime stebėti tai. Kai buvau maža, mes net neįsivaizdavome, kad Lietuvoje galėtų gyventi maldininkai – fantastiškai gražūs vabzdžiai.
Dabar jau 10 metų su studentais stebime vasarų praktikose masinius maldininkų pasirodymus, kiekvienas studentas savo rinkiniuose turi po maldininką.
Su klimato kaita iš pietinių platumų pas mus ateis vis daugiau vabzdžių. Problema ta, kad didžioji dalis vabzdžių yra labai smulkūs gyviai – visi atrodo kaip viena rūšis, mes net neturime kai kurių pavadinimų, visus vadiname vabalais.
Nesant pakankamai pastovių tyrimų, neretai mes negalime pasakyti, kurios rūšys yra naujos Lietuvai ir kokia padėtis buvo prieš tai. Jei vieni pokyčiai, kaip maldininkų atsiradimas, yra malonūs, yra ir tokių, kurių galėtų ir nebūti – pavyzdžiui, kaštoninė keršakandė.
Pamenu, vaikystėje kaštonai būdavo visada žali, gražiausi medžiai, o dabar pamatyti sveiką kaštoną praktiškai neįmanoma. Iš Viduržemio jūros regiono pirmą kartą prieš tris dešimtmečius atėjusi kandis masiškai paplito visoje Lietuvoje.
Tai mikroskopinis drugys – jo mažos lervutės įsigraužia į kaštonų lapų epidermį, atsineša grybą, dėl kurio džiūsta lapai, ir mes turime sergančius kaštonus. Jų klimato kaita galėjo ir neatnešti, bet dabar jau nieko nepadarysi.
– Ar spėjate, kad tokių invazinių, vietinėms ekosistemoms kenkiančių rūšių daugės dėl klimato kaitos?
– Vienareikšmiškai taip, tik neatskirčiau klimato kaitos nuo kitų antropogeninių faktorių. Nes prekyba, žmonių keliavimas ir nepakankama importinių prekių kontrolė buvo, yra ir, greičiausiai, bus. Dažniausiai juos pastebime tuomet, kai įsivežame rūšis, kurios yra kenkėjai, ligų platintojai arba kraujasiurbiai vabzdžiai.
Pavyzdžiui, Europoje ir Lietuvoje yra uosių džiūvimo problema. Mums svarbus yra ir kraujasiurbių vabzdžių plitimas. Prieš kelias savaites Islandijoje pirmą kartą istorijoje buvo užfiksuoti keli tikrųjų uodų šeimos atstovai – to vulkaninėje saloje iki šiol niekada nebuvo.
Lietuvoje plinta įvairios skruzdėlės, kurios daro labai daug žalos, o ateityje turėtume tikėtis Azijos tigrinių uodų – beveik mikroskopinių, tamsių uodelių su margomis kojytėmis, kurie bjaurūs tuo, kad kanda ir dieną.
Parazitai, siejami su klimato šiltėjimu
Pas mus taip pat plinta ligos – parazitai, kurie siejami su klimato šiltėjimu. Pavyzdžiui, šuns širdies kirmėlė (Dirofilaria immitis), kuri gyvena pas žmogų po oda, o ją platina kandantys uodai, kurie Lietuvoje irgi jau kuris laikas registruojami kasmet ir padeda baisiai ligai plisti Lietuvoje.
Aišku, yra ir eilė žmonių vadinamų kenkėjų – vabzdžių, kurie maitinasi žemės ūkio kultūromis: vabalai, drugeliai, musių lervos.
Mudu su vyru mėgstame šilauoges ir turime jų porą krūmų. Dukra pastebėjo, kad jų viduje gyvena kažkokios baltos kirmėlytės. Išsityrinėjome, kad Lietuvoje kaip ir nėra parazituojančių šilauogių kenkėjų. Bet atlikus molekulinį tyrimą kolegė pasirodė, kad mes turime Drosophila suzukii, kuri yra tokia pati kaip mūsų drozofila, tik specializuojasi uogose.
Reiškiasi, kad turime naują invazinę rūšį, kuri greičiausiai buvo atvežta su uogomis, ir tinkamos klimatinės sąlygos leidžia jai pritapti bei daryti žalą.
– Kaip invazinės rūšys veikia vietines populiacijas?
– Invazinės rūšys dažnai varžosi su vietinėmis rūšimis, bet dažniausiai padaro netiesioginę žalą vietinėms populiacijoms, pasirinkdamos į tam tikrus mitybinius augalus.
Paprastai invazines rūšis siejame su augalų pažeidimais, o augalo išnykimas veda prie bendros ekosistemos pokyčių, medžių sudėties pasikeitimų ir prie negyvos medienos kiekio.
Nors tiesioginės konkurencijos dažniausiai nėra, vabzdžiai turi daug mitybinių pasirinkimų, tačiau per grandinę reakciją invazinė rūšis veikia visą ekosistemą ir galiausiai paveikia konkrečius vietinius vabzdžius. Invazinės rūšys atneša ir naujus parazitus bei infekcijas.
– Ar vabzdžių pasaulyje yra vien blogos naujienos?
– Teigiamiausias procesas tikriausiai yra augantis žmonių dėmesys vabzdžiams ir ateinantis supratimas, kad vabzdžiai nėra vien blogas, zyziantis padaras, neleidžiantis naktį miegoti. Jie yra gyviai, dėl kurių mes gyvename, nes jų vaidmuo visose ekosistemose yra itin svarbus.
– Ar matote kažkokių teigiamų galimybių? Ar įmanoma sulėtinti masinį vabzdžių nykimą arba pasekmes padaryti mažiau katastrofiškomis?
– Nesu linkusi galvoti teigiamai šiuo klausimu. Gamta yra labai inerški, tam, kad joje įvyktų pokyčiai, reikia labai labai stengtis – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Tai ne pastatas, kurį gali nugriauti ir pastatyti jo vietoje naują.
Didžiausia tragedija ta, kad žmogus daro neigiamą poveikį visiškai nematydamas jo pasekmių, o kai pasekmės pradeda matytis, jau būna per vėlu, ir ištaisyti klaidas yra be galo sudėtinga.
Mūsų ekosistema yra be galo fragmentuota. Mūsų dirbami laukai, vandens telkiniai ir kita aplinka yra tiesiog prifarširuoti chemikalais, pesticidais, antibiotikais ir kitokiomis medžiagomis, ir jų poveikis yra žudantis. O spragtelėjus pirštais, priėmus kažkokį įstatymą ar įgyvendinus projektą, niekas taip greitai nepasikeis.
Turėtume keisti mąstymą, pradėti saugoti ekosistemas ir išmokti žiūrėti ne vien vartotojiškai. Mes mėgstame viską išmatuoti pinigais, tad reikėtų sugalvoti būdą, kaip įvertinti vabzdžių naudą.
Jų jau yra – esu skaičiusi, kad JAV vabzdžių atnešama nauda per metus buvo įkainota 60 milijardų dolerių. Tai argumentas skaičiais, kad vabzdžiai ne tik erzina ir daro žalą, bet suteikia daugiau naudos nei sukuria ekonomika. Galbūt poveikis ateityje bus, bet aš visgi nemanau, kad tai išspręstų vabzdžių padėtį – greičiausiai tik sulėtintume jų likimą.
– Per vieną iš Sengirės kino išvykų į Martinėlių šeimos ūkį, Baltijos aplinkos forumo darbuotoja Dovilė Ralaitė parodė mikrofoną, kurį įkišus į žemę galima išmatuoti joje gyvenančių gyvių gausą. Išsivystė įdomi diskusija, kad tai jau pakankamai tinkamas matavimas, pagal kurį būtų nustatoma ne tik žemės, bet ir joje užauginamos gamybos vertė.
– Tikriausiai mums reikia tyrimų ir algoritmų, kurie padėtų įvertinti vabzdžių ir bendrai gyvūnų teikiamas ekosistemines paslaugas, tiek ekosistemoms, tiek žmonijai. Tikriausiai taip mums būtų paprasčiau susikalbėti. Turėtume suprasti, kad Žemė yra gyva planeta, ir joje nėra nė mažiausios vietos, kurioje nebūtų gyvybės.
Galvodama apie vabzdžius prisimenu mikroorganizmų padėtį, kai prieš daugiau nei dvidešimt metų, sakydami žodį „mikrobas“, tikriausiai turėjome omenyje tik patogeninius mikroorganizmus.
Bakterijos ir mikroskopiniai grybeliai buvo laikomi kažkuo absoliučiai žalingu. Dabar jau žinome, kad be mikroorganizmų mes neišgyventume. Mūsų kūne jų yra daugiau nei mūsų pačių ląstelių, ir nuo jų priklauso viskas – ar mes liekni ar stambūs, ar lengvai susirgsime, net ar patirsime depresiją.
Viskas – nuo to, kaip mes atrodome, iki to, kaip ilgai gyvensime – priklauso nuo mikroorganizmų. Tikiu, kad ateis laikas, kai suprasime, jog mes turime galimybę gyventi Žemėje todėl, kad joje gyvena tiek daug vabzdžių, kišančių savo trigrašį į visus įmanomus procesus.
– Kodėl, jūsų manymu, žmonės ignoruoja masinio vabzdžių nykimo faktą ir nesiima veiksmų, kurie padėtų spręsti mums patiems pavojingos padėties?
– Komunikacija ir švietimas – du stebuklingi žodžiai, kurie gali padėti išspręsti daugelį problemų. Žmogus nesusimąsto apie problemą tol, kol nesupranta, kad ji egzistuoja, nes jos mąsto nesuvokia. Komunikacija turėtų pranešti apie tai, kad mes be reikalo naikiname vabzdžius, laikome juos kenkėjais ir erzintojais.
Švietimas turėtų prasidėti nuo vaikų, nes viso ko pagrindas klojamas vaikystėje. Man labai gaila, kad mokyklose iš programų dingo klasikinė biologija, botanika, zoologija, ir atsirado dalykai, kurie galėtų būti dėstomi jaunimui universitete.
Mūsų jaunimas, apskritai žmonės, prarado tiesioginį ryšį su gamta. Tapome miestiečiais, mūsų išvykos į gamtą pasidarė gerokai retesnės, o po COVID pandemijos matomi dar didesni pokyčiai.
Jei žmogus atsidurtų gamtoje, prisiliestų prie jos, leistų gamtai tapti savo dvasios dalimi, tikriausiai į viską žiūrėtų šiek tiek kitaip. Mums reikia keisti vartotojišką požiūrį ir suprasti, kad visi esame vieno žaidimo, skirtingos jo dalys. Sunaikindami vabzdžius, sumažindami jų skaitlingumą ir biomasę, mums nieko gero neatneš.
– Ką kiekvienas iš mūsų galėtų dabar padaryti, kad prisidėtų prie jūsų įvardintų teigiamų pokyčių?
– Nepurškite savo žalių vejų, nenaikinkite vabzdžių, žinokite, kad įvairovė yra adaptyvi. Jei turite mišką – palikite negyvos medienos, nes tai yra namai vabzdžiams ir biologinės įvairovės garantas. Skaitykite mokslo garsinimo straipsnius, daugiau eikite į gamtą, stebėkite ją, kad suprastumėte, koks nuostabus yra pasaulis ir kokia nuostabi yra mūsų gamta.
– Ačiū už pokalbį!
