Jautrios sielos išpažintys Danutės Vaskelaitės kūryboje

Poetė, dailininkė, istorikė Danutė Vaskelaitė savo kūryboje sėkmingai apjungė žodinę ir vizualinę raiškas. Daugeliui ji yra pažįstama kaip poetė ir tautos dvasios žadintoja, savo kūriniuose prabylanti apie sudėtingą Lietuvos istoriją, perteikdama Tėvynės meilės ir žmogaus pareigos savajai tautai ir žemei svarbą. Nuo 1990 m. ši kūrėja ėmė aktyviai reikštis ir Lietuvos meno pasaulyje: lyrinę, jausminę, poezijai būdingą simbolių kalbą ji perkėlė ir į tapybos sferą. D. Vaskelaitė šią skirtingų kūrybos sričių sintezę perteikia itin natūraliai – tai iš vidinių pajautų gimstantys dariniai, kurie atsirasti gali tik kasdien atidžiai stebint pasaulį ir klausantis net menkiausių jo šnabždesių, kaip tai būdinga visoms jautrioms, poetiškoms sieloms.

Vaskelaitės talentas išreikšti vidinį pasaulį vizualia menine kalba yra neabejotinas. Menininkė dirba akvarelės, aliejinės tapybos bei mišriomis technikomis, iliustruoja savo poezijos knygas– taip jos dailės darbai tampa žodžių pratęsimu, praplečiančiu jų reikšmes ir atveriančiu naujus poezijos suvokimo klodus.Sakoma, jog  kalba dažnai pasitarnauja slepiant ir maskuojant žmogaus mintis, tuo tarpu tapyba turi atvirkštinį poveikį – savo kartais labai abstrakčiomis ir ne iš karto perprantamomis formomis ji demaskuoja ir išgrynina kūrėjo jausmus ir išgyvenimus, apnuogina jo sielą.

Vaskelaitės darbuose fizinis ir dvasinis pasauliai vaizduojami žvelgiant į juosatviru,nuoširdžiu žvilgsniu, iškeliant į paviršių tai, kas žmoguje itin gyva ir nuolat kinta kaip pati gamta – jo pajautas, nuotaikas, dvasinius ieškojimus. Dailininkė nesiekia tyčia perdaryti matomas ir pažįstamas pasaulio formas, nebando perkonstruoti realybės objektų – dailės priemonės pasitelkiamos tada, kai neužtenka vien žodžių, norint papasakoti tai, kas išgyventa, kas suvirpina širdį. Būtent todėl daugelyje darbų vyrauja abstrakcija, sapno estetika, o realybė perteikiama rodant ne tai, ką matome, o tai, ką jaučiame, atsiveriama visai kitokiam savojo Aš suvokimui ir fiksavimui. Besiliejančios spalvos ir trapus, tarsi minties paviršiumi nuslystantis potėpis sukuria nerealumo pojūtį ir netgi paprasti gamtos vaizdiniai įgija fantastinio realizmo bruožų.

Dailininkės darbuose matomas ryškus temų ir jų išraiškų lyrizmas kartais suteikia jiems sentimentalumo, tačiau jis niekada netampa banalus. Dėl savojo meninio stiliaus subtilumo ir švelnumo, D. Vaskelaitė sugeba išvengti paviršutiniško ir bereikšmio dekoratyvumo. Kūriniuose taikliai ir autentiškai perteikti jausmai ir nuotaikos, neperkrautos kompozicijos, harmoningas koloritas padeda išlaikyti mąslų, poetišką stilių. Iš tiesų, Vaskelaitės kūrybos beveik neįmanoma vertinti atskiriant poeziją ir dailę – jos viena kitą papildo, pratęsia. Pagrindiniu objektu beveik visada tampa vidinis pasaulis, o jausmai paverčiami simboliais. Kūriniuose vyrauja tyli, harmoninga būtis, kurią menininkė priešpastato išoriniam pasauliui ir jame vyraujančiam brutalumui ir tiesmukumui. Pasitelkiant meną, ieškoma gyvenimo darnos, bandoma atsiriboti nuo materializmo, nereikšmingų detalių, šiuolaikinio gyvenimo triukšmo ir nuolatinio skubėjimo.

Meditatyvios nuotaikos ypač ryškiai išreikštos D. Vaskelaitės akvarelės darbuose: spalvos čia, rodos, tirpsta ant paviršiaus, suteikia kūriniams akimirkos įspūdį, tarsi būtų mėginama užčiuopti tai, kas nesulaikoma, kas išnyksta vos per kelias akimirkas, prateka pro pirštus kaip laiko smiltys. Tai tos nesugaunamos ramybės akimirkos, kuomet išsilaisviname iš kasdienių rūpesčių ir įsiliejam į pasaulio virpančias spalvas, į jo harmoniją, kuomet aiškiausiai girdime savo vidinio pasaulio muziką.

Danutės Vaskelaitės kūrybą būtų sunku patalpinti į kokius nors rėmus. Kad ir kokia technika jie būtų atlikti ar kokios temos pasirinktos, darbuose neabejotinai juntamas švelnus vidinio pasaulio alsavimas. Jis atskleidžiamas be jokių kaukių ar įmantrumo. Svarbiausia – perteikti jausmą, o technika tam pasitarnauja tiek, kiek leidžia kūrybinė patirtis. Kažkada Algis Uždavinys labai taikliai apibūdino Vaskelaitės kūrybą: „poetinis išgyvenimas ar lyrinis jausmas čia svarbiau, nei preciziškas formos tobulumas. Juk mūsų gyvenimas taip pat netobulas, jame daug asimetrijos“. Būtent už kūryboje matomą nuoširdumą ir subtilų jausmų atskleidimą Danutė Vaskelaitė yra vertinama ir gerbiama savo kolegų ir meno mylėtojų, kurie kasmet nustebinami vis naujais šios menininkės kūrybiniais ieškojimais.