Norbertas Vėlius bus paminėtas gimtojoje Laukuvoje

Sausio 31 d. 11 val. Šilalės rajono Laukuvos kultūros namuose bus surengta konferencija, skirta garsiojo Lietuvos etnologo, mitologo, religijotyrininko, vieno  žymiausių Lietuvos etnokultūrinio sąjūdžio įkvėpėjų ir kūrėjų profesoriaus Norberto Vėliaus 75-osioms gimimo metinėms paminėti.

2013-ųjų metų sausio 1 d.  Norbertui Vėliui būtų sukakę 75-eri.

N.Vėlius gimė 1938 m. sausio 1 d. Šilalės rajone, apie 3 km. į rytus nuo Laukuvos, kairiajame Viksvės upelio krante esančiame Gulbės kaime. 1947–1954 m. lankė Laukuvos vidurinėje mokykla – dabar pavadintą Jo vardu. Baigęs 11 klasių ir padirbėjęs keliose vietose grįžo į savo mokyklą mokytojauti. Čia Norbertas išdirbo trejus metus. Vyresnes klases mokė anglų kalbos, jaunesnes – piešimo, braižybos ir net matematikos…

N.Vėliaus žmona Ramunė Vėliuvienė prisimena, kad Norbertas pasakojo, jog dar mokydamasis Laukuvos gimnazijoje leido nelegalų laikraštuką. „Už tai kai kurie jo draugai buvo ištremti. Po Vengrijos ir Prahos įvykių jis suprato, kad tiesioginė kova dėl valstybingumo ar dėl tautos išlikimo negalima. Tada suvokė, kad tautosakos rinkimas, etnokultūros skatinimas, liaudies talentų iškėlimas buvo pasipriešinimo forma. Legalesnių kovos būdų nebuvo“, – sakė R.Vėliuvienė.

Apie didįjį mūsų etninės kultūros žmogų Norbertą Vėlių ir jo nuveiktus darbus galima daug kalbėti, bet matyt niekas gražiau, nuoširdžiau ir taikliau nepasakys, kaip jo bendražygiai ir bendradarbiai 1999 metais išleistoje knygoje  „Norbertas Vėlius“:

„Pokario pasipriešinimas buvo nuslopintas, ir atrodė, jog neliko jėgų atsispirti sovietinei priespaudai. Bet kraštotyros pakilimas suteikė naujų galimybių ir jėgų tautai atsigauti. To sąjūdžio priešaky atsirado rimtų ir energingų mokslo žmonių – etnografų, folklorininkų, kalbininkų, o priekyje visų švytravo veržli Norberto Vėliaus asmenybė. Tikras etnokultūrinio sąjūdžio vadas, jo aitvaras, kompleksinių ekspedicijų organizatorius. Plačiai žinomas mokslininkas, mitologas, folkloristas turėjo Dievo dovaną skvarbiai ir patraukliai dėstyti savo mintis ir raštu, ir žodžiu. Atkaklus, nuoseklus, užsispyręs žemaitis visada skubėjo, tiesiog šuoliavo per erdvę ir laiką – visur suspėjo. Jis tarsi atitrūkęs nuo žemės skrisdavo, įsiverždavo į aplinką kaip gaivi versmė, sujudindavo, praskaidrindavo ten esančiuosius. Čia pat jis pažerdavo daugybę minčių, kas turėtų rūpėti jo kolegoms, ko galėtum griebtis ir tu pats. Jis sugebėjo nuoširdžiai bendrauti su visais – ir su intelektualais, menininkais, studentais, savo mokiniais, ir su paprastais žmonėmis“.