N. Paluckas. Kerta miškus: atėjo laikas pasakyti, ką tu išties manai

Nors esu labai diplomatiškas žmogus ir į įvykius visada stengiuosi žiūrėti iš skirtingų pusių, bet šį kartą negaliu apsimetinėti, kad nieko nejaučiu ir man tai nerūpi arba, kad tai išspręs be mano (tavo) energijos. Dažniausiai sakau, kad kova neturi jokios prasmės, tai tik dar labiau aštrina situaciją, bet šis kartas kitoks. Šį kartą jaučiu vidinę intenciją veikti. Jaučiu pagalbos prašymą iš tų, kurie patys negali apsiginti. Gal tai skamba filosofiškai, bet išeikite į mišką, bent trumpam laikui, ir suprasit, apie ką kalbu.

Mūsų valstybės turtas (tavo, mano, tavo vaikų, anūkų, senelių, galiausiai – žemės) yra pradėtas niokoti labai grubiu ir sunkiai atitaisomu būdu. Pakeitus įstatymus sau palankia kryptimi yra kertami mūsų miškai, šimtamečiai miškai. Kertami netgi nacionaliniuose parkuose. Parkuose, kur gyvena ne tik medžiai, bet ir visa ekosistema. Ir jeigu tau atrodo, kad tai tavęs neliečia, suprask, kad būtent dėl to ir esi gyvas ir gali gyventi, kad žemė turi medžius. Be medžių žemėje nebūtų deguonies, o tai reiškia, kad nebūtų tavęs.

Visų neiškirs? Esi tuo tikras? Esi tikras, kad žmonės, kurie veikia savo interesų naudai, galvoja apie tave, apie gamtą, apie ateitį? Jie galvoja apie pinigus. Tik apie pelną. Žinoma, jiems svarbu ir medžiai, bet tik tose vietose, kur jie patys gyvena. Aplink savo namus jie medžių nekerta. Jiems jie taip pat patinka.

Ši mano žinutė socialinėse medijose nėra karo paskelbimas žmonėms, kurie veikia lyg robotai. Lyg robotai, kurie neturi jausmų. Ši mano žinutė yra skirta tau. Tau, žmogau, kuris taip pat turi savo rūpesčių, kuriam valstybės reikalai nebūtinai yra įdomūs. Noriu tavęs paklausti – kas tau yra? Kas tave taip išgąsdino, kad esi toks bailus? Galėčiau pasakyti – bailys, bet nenoriu, kad įsižeistum. Norėčiau, kad išties suprastum, ką šis žodis reiškia ir kaip mes išties gyvenam. Ar tu nepastebėjai, kad jau daug metų mūsų valstybės „ponai“ šoka savo polkas, o mes, tie, kurie juos išrinkom, turim nuleidę galvas sutikti su viskuo, ką jie savo naudai padarys. Supranti – savo naudai.

Miškų kirtimas juk ne tavo naudai. Ne tavo vaikų gerovei. Valstybės turtas (priminsiu, tavo) yra dalijamas kelių piliečių nasrams. Ir taip bus nuolat. Dabartinė situacija – tik pradžia. Mūsų valstybės valdančiosios jėgos aiškiai veikia savo ir didelių įmonių, korporacijų interesams. Ir veiks taip toliau. Veiks tol, kol mes ir toliau bijosime.

Žinote, kodėl valstybėj paranku turėti „bailių“ plantacijas? Todėl, kad drąsūs piliečiai, sąmoningi piliečiai nesitaikstytų su jiems primetama tvarka. Jie reikalautų tiesos ir teisybės. Korumpuoti politikai jau seniai sėdėtų ne Seime, o kitokiose patalpose. O dabar juos saugo „įstatymas“. Įstatymai, kuriuos jie patys ir leidžia. Tie, kurie tiki, kad valdžia pati šaus sau į koją, yra naivūs. Tie, kurie tiki, kad valdžia nori, jog valstybė klestėtų, yra naivūs. Klestinčioje valstybėje schemos, „atkatai“, pinigų įsisavinimai per „projektus“ ir t. t. yra sutinkami mitingais, protestais, valdžios nuvertimais.

Bailių valstybėje viskas kitaip. Na taip, kaip pas mus. Mes labai daug žinom, matome netiesos, bet ar kas keičiasi? O žinote, kodėl nesikeičia? Nes mums yra įkalta ir vis kalama baimė. Karo grėsmė. Finansinės krizės grėsmė. Senatvės grėsmė. Teroras ir krūva kitų, kasdienių baimių. Baimė eiti ir reikalauti savo teisių, nes jei tu pareikalausi, tave pasodins į kalėjmą ir dar būtinai parodys per TV ekranus, kad kiti apie tai žinotų.
Vienas lauke – ne karys? Tai – dar vienas mitas.

Neseniai mačiau video, kur žmogus, kertantis medžius, paklaustas, kodėl taip daro, atsakė, kad tai ne jis, tai jo valdžia taip nurodė. Suprantant – valdžia nurodė. Bet juk kerta tai jis. Traktorių vairuoja jis. Ne valdžia. Ir jei jis būtų doras, sąžiningas ir ne bailus prieš save patį, jis gi galėtų nustoti pjauti. Išlipti ir išeiti. Kitas žmogus galėtų neateiti. Ir taip tol, kol nebus kam pjauti. Aš suprantu, kad tai – utopija, kad žmonės gauna atlyginimus, kad visada atsiras tokių, kuriems nusispjaut. Bet ar nusispjaut TAU?

Jei ne, jei nenusispjauti ir man, tai mes jau ne vienas, o dviese. Ir jei tokių, kaip tu ir aš dar daugiau?

Ką daryti? Nuo ko pradėti? Pradžiai nuo savęs. Pradžiai siūlau susimastyti apie „greitą madą“. Pigią, greitą madą. O kas greitai ir pigiai, juk nebūna gerai. Kas pigiai ir visiems prieinama, greit išeis iš mados. Pigi, greita mada galioja viskam. Drabužiams, baldams…

Kam teko pirkti pigių baldų, puikiai žino jų kokybę. Kam teko pirkti pigių drabužių, puikiai žino, kaip jie nešiojasi.

Baldai, kuriuos turi visi, greit bus nebemadingi. Kaip euroremontas. Buvo sovietinis,  atėjo euroremontas. Pabuvo kelerius metus, atėjo – pigus. Dabar visi renkasi pigų. Madingas, gražus, bet nekokybiškas. Na ir kas čia tokio? Galima bus išmesti ir vėl pirkti naują. Tiesa? Tiesa… Bet ar susimastei, ką ši tiesa reiškia? Ką reiškia pagaminti vis naujus, madingus baldus?

Tai reiškia nuolatinį medžių kirtimą. Augantys mūsų poreikiai ir vartojimas medžių neapsaugos ir tik gilins problemas. Medžių kirtimas taps nekontroliuojamas, tiksliau, jį kontroliuos tie, kurie jau dabar kraunasi kapitalus ir valdžios pozicijas.
Mūsų vartojimas – visų šių aktualijų priežastis. Mūsų „noriu“ – viso šio grobstymo priežastis. Mes perkame baldus, kurie stovi pas mūsų močiutes. Mes renkamės dizainus (madą), kurie yra 50 metų senumo, baldų kopijos. Užuot pirkę kokybiškus senus, bet dabar lygiai tokius pat madingus, mes perkam naujus, taip pat atrodančius, bet labai prastos kokybės. Perkam ir išmetam. Perkam laikinai, nes paskui norėsim, kad būtų unikalūs, ne kaip pas visus.

Didžiosios įmonės tai žino ir vis pasiūlo „naujienas“, todėl tai tampa kaip suknelės, kurias išskalbi du kartus ir jau eini pirkti naujos. Pas tą patį „pigų“ pardavėją.

Gyventi gražiai nėra blogai. Gražūs baldai, namai nėra blogai. Bet juk viskam galioja harmonijos principai. O atsakykite sau, ar greitai madai būtų galima uždėti harmonijos etiketę? Ar dabartiniams plyniems kirtimams parkuose ir miškuose galima uždėti harmonijos etiketę? Mano akimis, ne.

Jūs galite ignoruoti tai, kas vyksta, bet paskui pamatysite –  bus tas pat kaip su Gedimino kalnu. Nebebus medžių, bet ir nebebus kaltų. Visi sakys, kad blogai, bet nebus kas prisiims atsakomybę. Bus tik nauji biudžetai problemoms spręsti. Bet ar nebus per vėlu kažką spręsti?

Tu juk taip pat esi gamtos dalis. Tau juk iš tiesų rūpi, kas su tavo gyvenimu vyksta. Nebijok. Būk drąsus. Eik į organizuojamus mitingus. Kalbėk apie tai su artimaisiais, draugais. Būkime ne po vieną, o drauge. Atėjo laikas pasakyti, ką tu išties manai, o ne ką tau valdžia liepia manyti.

Fotografo Nerijaus Palucko įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“. 2018 09 15.