Pareikit, kleveliai! Tikrieji, pareikit!
Malonu per kaitrą atsistoti po žaliu lapoto klevo skėčiu. Net nuo menko vėjelio plazda žali platūs klevo lapai, – lyg labiau pravėsinti orą norėtų. Gražu matyti, kai ant plonų kotelių juda gausybė žalių vėduoklių. Pastovėti po šiomis vėduoklėmis atbėga kiekvienas, kam bent minutę kitą autobuso palaukti reikia. Tai mieste, Klaipėdoje, vienoje miesto autobusų stotelėje. Na, stotelės beveik visur dabar įrengtos su stogeliais, priedanga nuo lietaus lyg ir yra. Bet štai nuo saulės – ne. Nes vienas geras stoteles keitė į kitas, būk tai į dar geresnes – su stikliniais stogeliais. Keistai dabar atrodo toks sumanymas. Taigi per kaitrą saulė tą stiklą taip įkaitina, kad po tuo stiklu – nors dvėsk iš karščio. Gerai, kad šioje kasdienėje mano stotelėje klevelių auga – visi ir atbėga po jais nuo karščio slėptis. Kleveliai visa savo žalia malone apgaubia žmogų, suteikia gaivinantį pavėsį. Ir norisi kleveliams tiek kartų „Ačiū!“ ištarti, kiek jie lapelių turi.
Užeitų lietūs, būtų tas pats: atbėgtų žmonės čia slėptis. Į stiklo stotelę žmonių telpa nedaug, niekas nenori stumdytis. Tai kol kleveliai su lapais, po jais puikiausias prieglobstis ir nuo lietaus. Lapai platūs, viens kitą pridengiantys. Vanduo nuvarva lyg nuo skėčio. Tik vienas kitas lašelis tekšteli ant nosies – lyg dėl įvairovės.
Kleveliai, klevai mūsų dainose labai apdainuoti. Po jų būtų liepa, ąžuolas, obelis… Anksčiau visi kažkaip savaime mokėjome daug liaudies dainų. Iš tradicijos, iš prigimtinės kultūros palikimo. Iš sveiko kaimiško gyvenimo būdo – po sunkių lauko darbų su daina namo pareiti. Aš dar gavusi to, nesvarbu, kad laukai jau buvo kolūkiniai. Tradicija lengvai nemiršta. Bet… jau miršta. Jau kaip ir numirusi… – mylėti savo medžius, dainuoti vien šiaip sau, kad krūtinė savaime dainuoja… „Aa-auga kėi-mė kle-ve-lis…“
Pakalbėjau, kaip Klaipėdos mieste mano artimiausioje miesto autobusų stotelėje kleveliai žmones kad ir minutėlei priglobia. Kas dar atmena gyvą kaimo gyvenimą, kai viską rankomis, vien arklelį pasikinkę dirbome, tas prisimins ir klevus… „Pro klevą, pro namus, kur mėlynas dangus…“ – jau šiuolaikiška daina. Ir ji liudija, kad namai kaime ir klevas – tiesiog neatskiriami.
Pereikime klevo metus: vos ima šviesėti pavasaris, iš klevelio jau varva sula. Kai pavasaris išaušta, klevai pražysta gražiausiais žalsvais žiedynais. Kartą vienai žinomai moteriai gimtadienio proga nunešiau žydinčio klevo šaką. Ši sakė gaunanti glėbius gėlių, tačiau tokį stebuklą matanti pirmą kartą. Ir niekaip nesuprato, kokia čia „gėlė“. Ir niekas iš viso žmonių būrio neatspėjo, kieno čia žiedai. Nepakėlė niekada akių į žydintį klevą.
Nužydėjęs klevas sulapoja. Jau pakalbėjome, kad net mieste glaudžia nuo saulės, nuo lietaus. Taip priglausdavo kaime ir arklelius-darbininkus. Ilgomis pokaičio valandomis pririšdavo juos su visais vežimais po klevais, ir arkleliams būdavo puikus pavėsis. Klevų daug, jie tam ir susodinti sodyboje, kad būtų kur glaustis per kaitrą ir lietų.
Ateina ruduo. Tada kiekvienas klevo lapas lyg atskiras žiedas pražysta. Tai vien geltonai, tai su rusvais, rausvais ir dar kitokiais puikiais pačios gamtos sumanytais atspalviais. Rudenį klevai tampa lyg didelė gėlė… Rudeniui įsibėgėjant, žeria sau ir mums po kojomis lapus lyg žvaigždes geltonai šviečiančias, lyg žiedus maloniausių spalvų… Šitoks švytintis grožis kelia pasigėrėjimą ne tik klevelio, ne tik jo spalvų, bet ir viso gamtos pasaulio grožiu.
Senieji medžio meistrai papasakotų, kaip iš klevo medienos audimo staklelės buvo daromos lino audeklams austi. Dainose viskas apdainuota. Iš klevelio šaukštai, samčiai drožiami… Taigi klevai kleveliai – tokie puikūs mūsų dar atmenamo gyvenimo draugai.
Neabejotini draugai ir krašto puošmena. Įdedu fotkelę iš senos sodybos, vadinamos Balandine, Telšių rajone, Tučiuose. Joje matyti senas klevas, su pašto dėžele – jau lyg namai. Aplink seną tvirtą stuomenį dailiai sudėti tūkstantmečiai akmenys, lentų suolelis aplinkui. Sėdėk, semkis ramybės iš senolio klevo, menančio, gal ir tebesaugančio protėvių dvasią ir meilę. Nukirsk šį senolį – lyg viso kaimo, lyg visų probočių meilės ir globos netektum. Medis įsigyvena lyg artimas mūsų. Meilėje įsigyvena – visiems, kas esame iš kaimo.
O kaip dabar? Dabar jau, deja… Dabar žmonių dvasia taip nuskurdo, taip pasidavė skurdinama, kad… nebevertina, net nebemyli klevų. Nebesodina, nebeaugina jų, nors naujų sodybų – tūkstančiai radosi. Nesodina klevų, nes… bijo lapų. Lapai nervina šiandieninius sodybų savininkus, miestelių bendruomenes.
Neteko girdėti, kad Lietuvos šimtmečio proga būtų pasodinta šimtas klevų ar ąžuolų, liepų. Daro žaidimėlius: mezga vėliavos spalvų veik kilometrinius „šalikus“, dar ką nors tuščio, be išliekamosios vertės žaidžia. Klevų nesodina. Nes jų krentantys lapai vien benervina šiandieninius gaspadorius, gaspadines. Mielai sodina iš svetur atklydusį nabaštikų medį – tujas.
Sakysite, kad vien kalbu. O kur darbai? Yra darbų. Šių 2018-ųjų pavasarį iš Kretingos medelyno pirkau dvidešimt klevelių, kurie pasodinti Brėvikiuose, Gadūnave. Tik pragaištingos sausros metai negarantuoja, ar jie liks gyvi. Bet yra žemaičių bendraminčių, sakė, kad padės, prisidės neprigijusius atsodinti.
Neišguikime iš krašto paskutinių medžių. Yra daug veiklių bendruomenių kaimuose. Yra skynimuose jaunų medelių. Juos nesunku paformuoti – pagenėti tinkamai – ir parsivesti namo, prie savo sodybos, prie savo kelio ir paprašyti gražiai: PAREIKITE, KLEVELIAI, NAMO! TIKRIEJI, PAREIKITE!
*
Nuotraukose: senas klevas lyg tėvas Tučiuose, jauni kleveliai prie „Universiteto“ stotelės Klaipėdoje, kelionei į gyvenimą parengti klevai Kretingos medelyne 2018 blandį. J. Zvonkuvienės nuotraukos.
J. Zvonkuvienės įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“, 2018-07-26, pagal susitarimą leidžiamas skelbti plačiai. Ir keletas komentarų prie jo:
Rimantas Petrikas: Oho, Janina, o miela Janina, vien už šį rašinį apie klevus Tamysta verta nacionalinės premijos, didelės didelės žmonių pagarbos. Nors jau aš taip manau. Todėl reiškiu didelę pagarbą! Nes šis rašinys Tamystos tolygus savotiškai novelei, man priminė tėviškės klevus. Klevai mane lydėjo visą gyvenimą. Prisimenu, tėvų namuose už prūdo augo klevas. Sakyčiau, ne klevas, o grožis, kiemo pažiba, namų pasididžiavimas. Mes niekada neturėjome didelių turtų, bet turėjome klevą, Tuoj už prūdo, Tarp lauko žolynų, Priešais sodybą. Iš visų pusių gerai matomą. Tas klevas, manau, pats suprato esąs matomas bei gerbiamas. Todėl jis irgi stengėsi būti visų matomas bei gerbiamas. Ir pavasarį, kai pradėdavo skleistis žiedai, ir vasarą, kai skleisdavo pavėsį šienpjoviams. O koks jis būdavo gražuolis rudenį! Aš tiesiog griaužiau nagus savo, kad nemoku tapyti. Visai rudenį tas klevas savo lapus paklodavo sau po kojomis – imkite, žmonės, šnarinkite mano lapus, vaikai, iki valios voliokitės tuose sausuose spalvotuose lapuose. Voliokitės, voliokitės nebijodami. Kitais metais aš vėl jums jų paklosiu pilną žemę aplink save. Kai eidavome tų lapų sugrėbti, tai būdavo savotiškos šeimos iškilmės. Ir čia noriu nukrypti nuo temos. Mano Radviliškis, kurį aš taip myliu, miesto centre iškirto skverelyje augusias liepas, Iškirto tai iškirto, – žadėjo naujų medžių pasodinti. Klevų, Ir ne bet kokių, o raudonųjų. Iš pačios Vokietijos atvežtų. Labai brangių. Ir pasodino… O viešpatie aukštelninkas! Į ką jie panašūs, baisu nusakyti, tokie nemieli, svetimi, neišvaizdūs, kamienas – tarsi ilgas metalinis strypas su maža uodega lapų. Abejoju, ar kas apie tokius klevus kurs dainas: „Lauksiu aš tavęs po raudonais klevais…“
Laima Sendrauskienė: Man šį pavasarį įstrigo Lietuvoje kolegų žurnalistų pavartotas žodis „skerdžia“. Taip beatodairiškai naikinami medžiai visoje Lietuvoje. Kaip koks visuotinis maras. Perskaičiau gerb. Janinos postą ir širdis atsigavo, ačiū Jums labai.
Regina Slidžiauskienė: P. Janina, labai Jums AČIŪ už nuostabų klevų aprašymą. Labai daug tiesos, pritariu Jums visa širdimi!
Ačiū už rašinį. Taip, klevai,- daugybe atžvilgių nuostabus medis. Visi medžiai saviti, vis kitkuom nuostabūs. Kiekvienas vis turi kažką tokio, ko kitas neturi. Net paprasčiausias; pagaliau, kaip rašė Algirdas Verba, “Pilka varna, ir tas mano paukštis”. Seniau apie kiekvieną medį daug žinota (nes su jais gyventa): beržinė pliauska, ant krosnies išdžiovinta, kaip niekas kitas tiks šakaliams ugniai įkurti, duonkepė krosnis, baigiant kaitinti, dar labiau pakaitinama daugiausiai karščio duodančiais karklų žabais, iš uosio bus nelūžtančios slidės, iš kietmedžio – geriausias botkotis ir grėbliui dantys… Medžiai vadinti ir vardais, žmonių. Kas pamena, jie Gyvi. Kai pakalbinau šimtametį gluosnį prie plento, atsiliepė: tokiu senatvišku balsu “U-huu-hūūū” nuošė, nors jokio vėjo nebuvo. Kai pasakiau parvažiavęs namiškiams, sako, tau pasirodė. Kitą kartą jau nebesakiau, kaip ėjau nukirsti beržo stoginei.
Taip, kaip čia rašė, skerdžia, kuo toliau, tuo labiau. Šeškinės Taką rekonstruoja. Buvo pakylėta terasa vidury, ji nefunkcionavo, kaip buvo sumanyta statant Šeškinę aštunto dešimtmečio pabaigoje, buvo netikęs, nors gražus, projektas, neveikė fontanėliai. Gyventojai sodino toje terasoje ąžuolus, pušeles, pasodino riešutmedį, nešė vandenį, laistė, per 30-35 metus išaugo puikūs medžiai, riešutas šį birželį jau buvo pilnas vaisių, kas pavasarį žiedais apsipildavo kažkoks skėstašakis medis, panašus į sakurą – šią liepą viskas nušluota. Nejau nepajėgė parengti kitokio projekto,- didžiuosius medžius išsaugoti? Kažkas labai juoda darosi, labai net. Kaip buvo šičia pradėta su tuo netikusiu projektu, taip tebesitęsia: griovė terasą, daužė, skaldė tuos sukabintus blokus, su didžiausiu trenksmu vertė duženas ir plyteles į metalinius kėbulus, gremdė buldozeriais, vežė smėlį, kurį vyrai rūpestingai per karščius lygino, po to trombavo, presavo su technika, kurios vibracija virpino ir daugiabučių langus, pylė skaldą, lygino, vyrai vėl plušo išsirengę iki pusiau, neleido vienas uoliausias nė vienam stoviniuoti (“Tu nestovėk ir nežiūrėk, k…., imk kastuvą ir dirbk” – pastaba nusprendusiam minutėlę stabtelėti), presavo vėl su savo vibraciją keliančia dūzgiančia technika, o šios savaitės pabaigoje apsižiūrėta, kad kažkas negerai buvo padaryta,- viskas vėl nugramdyta, nuvežta, ir darbai tie patys iš naujo toje vietoje (apie 100 m ilgio trasa) vėl pradėti: pilama, lyginama, presuojama išsijuosus. Pradėjo kloti plyteles. Pilkas su dviem juostom… juodų. Ką gi, net Gedimino prospekte paklojo pilko granito plokštes (pilko tai pilko, bet ar atlaikys jos tiek ir taip, kaip ten buvęs bazalto akmenų klojinys?). Bet juodos? O kokius medžius sodins? Likę šalia tako – su iki kamieno nuo tako pusės nuplėštomis šaknimis. Per karščius.