V. Mikailionis. Kodėl mes be Vyčio nenurimsim (nuotraukos)

Ilgus šimtmečius Lietuva gyvavo plėšrių erelių apsuptyje. Vienas jų iš rytų atrodė ypač grėsmingas ir net dvigalvis. O tarp jų ir kitų plėšrūnų pergalingai šuoliavo Baltasis raitelis iškeltu kalaviju raudoname lauke.

Šiaip valstybės į herbus, tarsi prisimindamos totemizmo laikus, įkelia kokį nors gyvūną, pvz., Britanija – liūtą. Po Europą pasidairius išvis liūtų bene daugiausia. Matyt, valstybės taip nori pabrėžti savo galią. Tačiau mūsų Vytis tarp jų atrodo neįprastas vienišius. Tad kokia mūsų Vyčio gyvybingumo paslaptis?

Šis klausimas ypač aštriai iškilo, kai trokšte ištroškome išvysti būtent Vytį sostinės Lukiškių aikštėje, nes tik jis gali geriausiai išreikšti visų lietuvių kartų kovos už laisvę siekius. Tautiečių nuojauta iš esmės buvo stebėtinai įžvalgi, nors viešai išdėstyti argumentai nebuvo neginčytini ir pakankamai įtikinami, kodėl būtent šį giliaprasmį ir pamokantį ženklą kaip gyvensenos svarbiausią nuorodą paliko mums protėviai.

Ginčuose buvo išsakyta įvairiausių samprotavimų, bet visgi jie neatskleidė, kodėl toks svarbus mums šis ženklas. O jis išties nepaprastas ir turi giliausias istorines šaknis. Pagaliau visi taškai ant „i“ sudedami veikale „Vytis ir Gediminaičių stulpai simbolikos požiūriu“ (LLTI, 2018). Beje, tai jau antrasis mokslinis Dainiaus Razausko-Daukinto darbas apie Vytį, mat siauresnio pobūdžio knyga apie mūsų Vyčio prasmę ir esmę jau buvo pasirodžiusi prieš dešimtmetį. Apmaudu, jog tuomet 2008-aisiais per patį Tūkstantmečio nuo pirmojo Lietuvos minėjimo įkarštį ji nebuvo pastebėta, nors  jau tada galėjo būti panaudota kaip svarus įrodymas, kodėl būtent Vytį, kaip fundamentaliausią mūsų tautos ženklą, tiesiog būtina iškelti valstybės sostinės centre.

Naujasis veikalas dar išsamiau atskleidžia, ką įgauna tauta, išsaugodama šį ženklą kaip esminę gyvensenos nuorodą. Veikalas tiesiog moksliškai įrodo ypatingą Vyčio reikšmę. Tad būtų labai skaudu, jog ir vėl istorijos grafomanų bus nustumtas į pašalius. O juk tarp pastarojo dešimtmečio  lituanistikos knygų jam turėtų būti skirta išskirtinė vieta. Ir štai kodėl.

Iki šiol istorikų manyta, jog Vytį kaip herbą Lietuvos valdovai pradėję naudoti tik apie XIV amžiaus vidurį. D. Razauskas, remdamasis ne tik tautosakos bei lyginamosios kalbotyros, bet ir kitais šaltiniais įrodo, jog Vyčio vaizdinys turėjęs mūsų pasąmonėje glūdėti jau prieš tūkstantmečius. Tačiau apie viską iš eilės.

Pirmiausia viena pastaba, kuri, mano galva, ypač svarbi norint  susivokti, kokio lygmens mokslo kalba bus kalbama. Įvado išnašoje pagrįstai teigiama, kad „Lietuva iki sąjungos su Lenkija buvo karalystė, o jos valdovai – karaliai“ ir kad „karalių Gediminą ir jo įpėdinius vadinti kunigaikščiais, kad ir didžiaisiais, tėra blogas įprotis, atėjęs iš Lietuvos menkinimo, niekinimo ir lenkinimo laikų“ (p.13). Todėl toliau skaitant neprošal šia nuoroda ir vadovautis.

Ir dar viena nedidelė citatėlė iš knygos „Gedimino laiškai“. Čia skaitome, kaip 1324 metais popiežius Jonas XXII savo laiške rašo: „žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“. Tad nebebūkime šventesni už patį popiežių ir nebežeminkime nei savo valdovų, nei Lietuvos karalystės (regnum).

Tad kokią žinią per šimtmečius neša mums Vytis? Veikale išsamiai atsakoma pasitelkus ne tik mūsų tautosaką ar mitologiją bei lyginamąją kalbotyrą, bet ir viso indoeuropiečių pasaulio, ir ne tik jo, ženklus bei simboliką.

Ką reiškia žirgas, raitelis, iškeltas kalavijas, baltas karžygys raudoname lauke?

Žinoma, kad arklį žmonės prijaukino prieš septynis tūkstančius metų. Įdomu, kad šis vienas gražiausių gamtos gyvūnų nuo seniausių laikų, pasak Marijos Gimbutienės, tapo ne tik jojamuoju, bet ir aukojamuoju gyvuliu, kario pagalbininku. Veikiai pats jojimas įgavo ir „dvasinį dėmenį“ (p.49). Tad šis ženklas tampa sakralinis. Tai patvirtindamas D. Razauskas, be kita ko, pateikia vieno žymiausių XII a. Tibeto tantrinio budizmo jogo Milarepos giesmę apie „joginį jojimą“: Ant žirgo sėdi jaunas raitelis – Žinojimas./Jis užsidėjęs mahajanos Siekio šalmą,/klausymo, apmąstymo ir meditacijos šarvus./Ant nugaros – kantrybės skydas. Rankoj/jis laiko ietį požiūrio teisingo./Prie šono prisisegęs kardą išminties. (p.51).

Įduokime vietoj ieties šiam raiteliui kalaviją ir bus kaip nulietas mūsų Vytis.

Kuo toliau į praeitį, tuo daugiau medžių, atsiprašau – karžygių raitelių. Ir mūsų senovės atminties kloduose atrandame jų ne vieną, ne tik šv. Jurgį, raitą per dangų skriejantį Perkūną, bet ir šv. karalaitį Kazimierą, padedantį lietuvių kariams aptikti brastą per Dauguvą. Visiškai pagrįstai autorius teigia, jog ne pats šv. Kazimieras yra šio vaizdinio šaltinis, o „tik tolydžio suartėjo su jau iš anksto gyvavusiu tautos sąmonėje (ir užsąmonėje) archetipu“ (p. 148).

Remdamasis indų Vedomis autorius atseka baltojo raitelio vaizdinį iki Indijos. O kadangi sanskrito ir lietuvių kalbų giminiškumas liudija ir mūsų tautų mitinės sąmonės giminystę, tad galime daugmaž apibrėžti ir Vyčio „amžių“. Lyginamoji kalbotyra nustatė, kad mūsų su arijais išsiskyrimas turėjo įvykti maždaug prieš penketą tūkstančių metų, taigi ir Vyčio vaizdinys mūsų tautos pasąmonėje ar užsąmonėje turėjęs glūdėti tuos keletą tūkstančių metų, kol pagaliau visos Europos akivaizdoje pradėjo vėl šuoliuoti XIV amžiuje.

Veikalo autorius cituoja indų šaltinius ir originalo kalba, tad skaitytojui bus gera proga dar kartą įsitikinti, koks artimas mums yra sanskritas. Savaime priimtina ir išvada, kad apokaliptinis raitelis siekia dar ankstesnę „gal net bendrą indoeuropiečių ar išvis bendrą žmonijos tradiciją, iškilusią iš žmogaus sielos gelmių vos jam išmokus joti ir iškėlus kardą“ (p. 139).

Indams šis baltas raitelis – tai Višnaus įsikūnijimas. Kalki avataros pavidalu Višnus apsireiškia Kali jugos pabaigoje ir „naikina niekšus, atstato dharmą ir parengia pasaulį būsimam atgimimui“ (p. 139).

O ar tik ne panašią paskirtį vykdo ir mūsų Vytis? Reikia pritarti veikalo autoriaus nuomonei, kad Vytis turi būti suvokiamas irgi ne lėkštai tiesmukai (neva „militarizmo simbolis“), o dvasiškai. Taigi „baltas raitelis raudoname lauke gali simbolizuoti ne tik protėvio karžygio vėlę, bet apskritai anapusinį dvasinį pagalbininką – archetipinį Dvasios karį, kurio pageidautinas pasireiškimas žmogaus sieloje – skaidri, sutelkta, bebaimė („balta“) kario dvasia vidur kruvinos („raudonos“) gyvenimo sumaišties“. Įdomu, kad šis apibūdinimas paskelbtas išties simboliškame 100-ajame knygos puslapyje ir dar Valstybės atkūrimo šimtmečio metais.

Taigi šuoliuojantis į ateitį ir skatinantis atgimimą Baltasis raitelis ne atsitiktinai atsidūrė prezidentinės vėliavos centre. Tai priesakas ne tik Prezidentui kaip vyriausiajam kariuomenės vadui, bet ir protėvių mums visiems palikta tauraus gyvenimo nuoroda žengti Doros ir Darnos keliu.

Beje, tai tik kelios mintys sukeltos šio mokslinio veikalo. Skaitantysis ras joje daugybę kitų gelminę mūsų sąmonę paliečiančių ir ugdančių įžvalgų. Juoba kiekvienam mūsų, be abejo, bus svarbi ir antroji knygos dalis „Gediminaičių stulpai“ apie dar vieną, taip pat itin brangų mums ženklą, kuris grafiškai išreiškia patį šventumą.