Pirmadienis, 11 rugsėjo, 2023
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Skaitiniai Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos

V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (VII). Žvėryno mįslės

Vaclovas Mikailionis, www.alkas.lt
2013-10-24 13:30:26
4
Pilkapis | A. Railos nuotr.

Pilkapis | A. Railos nuotr.

Pilkapis | A.Railos nuotr.
Pilkapis | A.Railos nuotr.

Neries iš trijų pusių apglėbtas Žvėrynas žemėlapiuose primena sūrmaišį, t.y. tą drobinį maišelį, į kurį mūsų močiutės sudrėbdavo varškę, o po to paslėgdavo, kad išsunktų visus bereikalingus skysčius ir pagaliau išgautų Lietuvą pasaulyje garsinantį baltąjį varškės sūrį.

Jau vien tik pažvelgus į Žvėryną, galima įtikėti, jog šis gamtos darinys galbūt iš tikrųjų senovėje buvo Radvilų medžioklių vieta. Juk varovų nuo šiaurės pusės įvarytiems žvėrims pasprukti nebebūdavo kur, nes iš visų pusių kelią jiems užtverdavo platūs upės vandenys. Šias iš XVI amžiaus žinomas legendas netiesiogiai patvirtintų ir nemažai gatvių bei gatvelių „žvėriškais“ pavadinimais. Kaip savo knygoje „Vilniaus gatvės“ (V., 2000) nurodo miesto vietovardžių žinovas Antanas Rimvydas Čaplinskas, tie vardai jau neabejotinai egzistavę nuo pat Žvėryno kaip Vilniaus priemiesčio įkūrimo pradžios. Tai atsitikę, kai dar caro okupacijos laikais Jurgio (Georgijaus) prospektą (dab. Gedimino prospektą) pratęsė tiltas į Žvėryną (1896). Tuomet ši žemės valda tapo miestiečiams lengvai pasiekiama ir jie čia pradėjo pirkti sklypus bei statytis vilas. Ir jau tuomet atsirado Elnių (Olenja), Lokių (Medvežja), Lūšių (Rysja), Stirnų ir net stumbrų (Zubrovaja) gatvės. Vargu bau ši visa gyvūnija ar žvėrija tuo metu ten dar galėjo veistis, tačiau taip tikriausiai įamžinta legendinė šios vietos praeitis ir tradiciniai takai ar keliukai.

Ir tik Bebrų (Bobrovaja) gatvė greta dabartinės Birutės gatvės vakarinėje Žvėryno dalyje galėjo nurodyti dar iš tikrųjų karklynuose įsikūrusią ir net caro laikais čia šeimininkavusią šių vandenių tautelę. Tad nenuostabu, kad jų palikuonių būstai ir šiandien sėkmingai gyvuoja kitame Neries krante Vingio parko pakriaušėje. Atidžiau pasidairius galima pastebėti, kad ir Žvėryno pakrantės bebrai nepalieka ramybėje, jie čia ne tik apsilanko naktimis pasirankioti karklų bei žilvičių šakų, palikdami kaplinių savo dantų žymes ant ne vieno kelmo. Tarp kitko, kitas bebro vardas yra neris, t.y. „neriantis, nardantis“, tad pati upė Neris, išvertus į dabartinę kalbą taip pat reikštų – Bebrų upė. Beje, „bebrinių“ upių yra ne tik Lietuvoje, yra ir ežerų, pavyzdžiui, Babrungas.

Bet didžiausia staigmena Žvėryne mums buvo kai kurių kitų gatvių pavadinimai. Vėliau, jau gal „prie Lietuvos“, stambesnės gatvės įgavo kunigaikščių vardus, ir nekyla abejonės, kad jie sudaro ištisą sistemą. Centrinei ir, beje, pasižyminčiai stipria energetika gatvei suteiktas Kęstučio vardas. Ją nuo pietinės pusės statmenai atkerta Liubarto gatvė. Liubartas – tai jauniausias Gedimino sūnus, daug nusipelnęs išplečiant Lietuvos valstybę į pietų pusę ir tvirtai prijungiant prie jos Voluinę. Beje, Liubartas 1382 metais buvo ištikimas brolio Kęstučio bendražygis, todėl rėmė jo kovą prieš Jogailą. Ir mirė jis jaunas apie 1385 metus nesulaukęs Lietuvos „jungtuvių“ su Lenkija.

Tarp kitko, Kęstučio kaip ir kiti vardai gatvėms tikriausiai suteikti po 1940 metų, nes anksčiau ji vadinta Aleksandrovskaja, o lenkų okupacijos metais – Giedyminowska. Liubarto gatvė anksčiau vadinta Puškinskaja, vėliau Grodzka (t.y. Miesto).

O dabar, stovėdami Liubarto ir Kęstučio gatvių sankryžoje ir žvelgdami šiaurėn pastebime, kad iš kairės lygia greta Kęstučiui tęsiasi jo žmonos Birutės gatvė, o iš dešinės –Vytauto, taigi Kęstučio ir Birutės garsiausio sūnaus gatvė. Šiuo atveju mitologemų narpliojimo mėgėjai pasakytų, kad čia išdėstytas ištisas istorinis naratyvas. O jeigu kaip paukštis pakiltume aukštėliau, tai pastebėtume dar vieną dalyką. Šios keturios stambios gatvės sudaro išties įžymų ženklą, vadinamą Gediminaičių stulpais, tik labiau nei įprasta ištęstais. Bet nebūtina skristi kaip paukščiui, nes tokius pat ištęstus Gediminaičių stulpus nesunku įžvelgti ir palinkus prie Žvėryno žemėlapio arba prie… akmens.

Kai visa tai pamatėme, mūsų jau nebestebino dar vienas radinys Žvėryno pietrytinėje dalyje. Čia aptiktas milžiniškas apie 2 metrų skersmens akmuo, primenantis dešimties tonų girnapusę. Jame įrėžti ar iškalti tokie pat ištysę Gediminaičių stulpai, apvesti taisyklingu apvaliu 1,3 metro skersmens grioveliu.

Kai kurie istorikai laiko tai nelabai svarbiu dalyku, esą tai tiesiog kažkoks žemių riboženklis, dar kai kam atrodo, kad akmuo žymi, iki kurios vietos upėje gaudyti žuvį turįs teisę tik kunigaikštis, o tikriau jo tarnai. Tokie mokslo vyrai nesivargina atsakyti į klausimą, kokią ribą ir tarp ko iš tikrųjų galėjo pažymėti šis nemažas ir kruopščiai apdorotas akmuo.

Pasak heraldikos žinovo istoriko Edmundo Rimšos (kn. „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, Versus Aureus, 2004, p. 71-74), tokių didžiojo kunigaikščio žemių ribas ženklinančių akmenų su Gediminaičių stulpais buvę keturi: be šio Žvėryne, vienas – Verkiuose, kitas – prie Plikojo kalno, dar vienas – Vilkpėdėje (kažin ar kada nors pastarosiose dvejose vietose buvę žuvų). Mokslininkai teigia, kad nuo XVI amžiaus šis ženklas tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Ir tokiai išvadai galima būtų pritarti. Tik labai abejotina, kad toks akmuo, kaip teigia kai kurie istorikai, galėjo tiesiog žymėti didžiojo kunigaikščio kokios nors ūkinės veiklos vietą ar ribas.

Mokslininkai neatkreipė dėmesio į tai, kas atrodytų tiesiog badyte bado akis. Visi kiti trys minėti akmenys žymėjo ne ką kita, o senojo lietuvių tikėjimo šventvietes. Antai Verkiai kitados priklausę Lizdeikai, tai jį kūdikį, pasak legendos, čia erelio lizde atrado bemedžiodamas kunigaikštis. Tad suprantama, kodėl be kitų ir šią valdą lengva ranka jau 1387 metais, vos tapęs karaliumi, Jogaila padovanojo pirmajam krikščionių vyskupui – „pagoniško“ turto negaila.

O kad šventvietės buvusios ir Vilkpėdėje ar ant Plikojo kalno, turbūt abejonių nekyla. Todėl ir Žvėryno akmens su Gediminaičių stulpais paskirtis galėjo irgi būti tokia pat, tai senovės šventvietę ar jos ribą žymintis akmuo. Beje, jis XX amžiuje buvo atrastas gulintis vandenyje, tik neaišku, ar visados jis bent per potvynius būdavo užliejamas ir kiekvieną pavasarį „nuplaunamas“, ar tik vėliau įmestas ir taip bandyta paslėpti, kad kitatikiai jo neišniekintų.

Vėliau, išgujus senojo tikėjimo išpažinėjus, tą teritoriją, kaip ir daugelį kitų, paveldėjo didieji kunigaikščiai. Todėl iš jų dosnios rankos galbūt ši vieta XVI amžiaus viduryje ir atiteko Radviloms. Manoma, kad Žygimantas Augustas kaip paveldėtą savo nuosavybę padovanojo Žvėryną mylimosios Barboros Radvilaitės pusbroliams. Nuo tada šioje gana nuošalioje vietoje Radvilos ir rengdavę medžiokles ar netgi laikę įvairius žvėris. Ir tik akmuo dabar primena ne tik garsiąją meilės istoriją, bet galbūt ir dar daug ankstesnę šios vietos sakralinę esmę.

Taigi šis akmuo su Gediminaičių stulpais galbūt žymi ribą ne tarp kieno nors žemių valdų, o tarp šio laikino pasaulio ir šventojo amžinojo? Galbūt jis nurodo vietą, kur prasideda alkvietė? Galbūt čia atlikinėtos svarbios apeigos, juolab mes su Viliumi Gibavičiumi, vedini vieno pirmųjų šio akmens tyrinėtojų Liutauro Balsio nuorodomis, aptikome ne tik pastarojo nurodytus ir kitus akmenis su išgręžtomis skylėmis, plaunamus upės vandenų, bet netoliese atradome ir pušų giraitės likutį, kurio vidurinėje aikštelėje dar išlikę keletas akmenų, anksčiau išdėstytų tam tikru ratu.

Akmenų ratas, pušų giraitė… Virgulės patvirtino, kad tai energetiškai aktyvūs akmenys, nes jie spinduliuoja galios srautus. Be abejo, neverta net sakyti, kad ir didysis akmuo su įrėžtais Gediminaičių stulpais spinduliuoja, nes neabejotinai ilgą laiką apeigoms tarnavęs arba netoliese buvęs, todėl ir sukaupęs nemažą galią. Tai, beje, virgulės ir patvirtina.

Dar kartą prisiminėme Šventaragio slėnį, kuris, mūsų nuomone, paremta ir Sigito Lasavicko tyrimais, turėjo būti Šv. Jurgio bažnyčios ir dabartinės  V. Kudirkos aikštės ribose, Šį slėnį pratęsia Lukiškių laukai iki pat Neries. Dar kartą iškilo atmintyje senasis mūsų tautos paprotys, kad laidoti žmogų reikia į vakarus nuo gyvenvietės už vandenų. Šiuo atveju tai reikštų, kad tinkamiausia vieta išlydėti žmogų į kitą pasaulį besiplečiant miestui buvo kitame Neries krante, t. y. Žvėryne. Galbūt urna su pelenais valtele gabenta per upę ir Žvėryne, jos giraitėje, tuo metu dar panašioje į Vingio parko tankmes, išbarstyta, kad žmogaus dvasia vėl susilietų su Gamta. Beje, kad mirusiojo pelenai galėjo būti išberiami ir į upės vandenis, netiesiogiai liudytų ir kitas Neries vardas – Velja, t.y. Vėlių upė. Simboliška, kad ties Vilniumi pastarasis vardas tarsi nunyksta, o toliau ji dažniausiai vadinama tik Nerimi, t.y. „giliąja“ ar „bebrų“ upe.

Be abejo, tai tik intuityvūs spėjimai ir samprotavimai, nes pagrįsti jų beveik neįmanoma. Juk jeigu mirusiojo pelenai buvo išbarstomi, tai joks archeologas jų nebeaptiks. Juoba tikra ir tai, kad jokių kapinių tose Žvėryno vietose berods nėra buvę. Viso to negalima pagrįsti, bet negalima ir paneigti, ir vėlgi būtent dėl tų pačių priežasčių. O gal tose vietose, atlikus tam tikras palydėjimo apeigas, pelenai buvo visgi išberiami tiesiog į upę?

Ir iškilo dar viena prielaida. Gal krikštijant vilniečius senieji žyniai buvo tiesiog paprašyti pasitraukti nuo viešumos, kad negadintų krikščioniško Vilniaus įvaizdžio? Ir viena tokių vietų buvę tuomet tik aplinkiniais keliais per Šnipiškes pasiekiama atoki Žvėryno giria, į kurią ir buvo atnešta Amžinoji ugnis iš Perkūno šventyklos. Kad taip galėję būti, patvirtina išlikusios žinios apie žynių Šventaragių dinastiją, kuri nutrūko tik Buivydiškėse, t.y. dar toliau į vakarus nuo Vilniaus, netgi praėjus šimtmečiui po krikšto, t.y. 1495 metais. Beje, šventvietės likučius Buivydiškėse vėlgi yra aptikęs Sigitas Lasavickas.

Dar viena nuoroda, kad Žvėryno pietrytinėje dalyje tikrai galėjo būti senojo tikėjimo šventvietė, atsirado netikėtai, kai žemėlapyje dėstant galios linijas ir juostas šioje vietoje susidarė stiprių srautų sankirta. Ji atsidūrė kaip tik ten, kur tarp pušynėlio likučių išlikę keletas akmenų, galėjusių sudaryti ratą. Būtent čia ir atsirado stiprių energetinių linijų sankirta, paliudyta virgulėmis, todėl vėliau ir pažymėta Vilniaus žemės galių žemėlapyje. Įdomiausia, kad viena iš jėgos linijų į šį Žvėryno kampą tęsiasi nuo V. Kudirkos aikštės, taigi siejasi su Šventaragio slėniu ir senovės Ąžuolų giraite, pašvęsta Perkūnui, kita – su Aušros Vartais, taigi su senovės Liepynu, su Deive Motina ar Žemyna. Todėl ir galima manyti, kad būtent į Žvėryną po 1387 metų vilniečių krikšto buvo perkelta bei įkurta visavertė lietuvių senojo tikėjimo šventvietė, įėjimą į kurią nurodydavo ir saugodavo akmuo su Gediminaičių stulpais.

Verta aptarti ir to pat akmens dar kai kuriuos ypatumus. Priešingoje jo pusėje pačiame centre išgręžta skylė tarsi liudytų, jog akmuo buvo laikomas horizontaliai ir pamautas ant kažkokios ašies, tad galbūt sukinėtas. Iš šonų 7 cm nuotoliu išsidėsčiusios 3 negilios duobutės. Akmens pakraščiuose duobučių būta ir daugiau. Jeigu akmuo būtų pamautas ant ašies, tos skylutės galbūt rodytų astronomiškai svarbias kryptis. Galbūt …

Beje, skylutės aplinkui akmenyse galėjo būti gręžiotos jau ir XX amžiuje, nes norėta juos sprogdinti, mat trukdę laivybai ar sielių plukdymui. Ir tai visiškai tikėtina išgręžtų skylių kilmės versija, bet ne vienintelė. Tačiau niekas, išskyrus mėgėjus, šių akmenų netiria.

Deja, ir šis apie 10 tonų sveriantis senovės liudininkas ilgą laiką buvo niekam neįdomus ir nerūpėjo. Nebent jis tiko į šią gana atokią Neries pakrantę užklydusiems girtuokliams, kad galėtų sudaužyti išgertus butelius. Taip ir styrojo šis Gediminaičių ženklas tarp stiklo šukių kaip akivaizdi mūsų abejingumo auka, kol pagaliau Žvėryno žmonės jį aptvarkė ir netgi senųjų švenčių progomis uždega ugnelę.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (VI). Du Tauro kalnai ir upių dovanos
  2. V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (III). Ragučio ir Šventaragio paslaptis
  3. V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (I). Rasos
  4. V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (II). Geologiniai lūžiai
  5. V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (V). Kur buvo Krivių pilis?
  6. V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (IV). Stebuklas, įvykęs 1991 metų sausio 13-ąją

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 4

  1. Rūta says:
    10 metų ago

    Kaip gera sužinoti daugiau apie miestą, kuriame gimei ir augai.Beje, ieškojau vasarą Žvėryne šio akmens, neradau, aukštos žolės visur. Reikės dabar paieškoti, bus geriau matyti.

    Atsakyti
    • Birutė K says:
      10 metų ago

      akmuo nesunkiai randamas, einant pakrantės takeliu, tikrai neįmanoma nepastebėti-palylėtas, gražiai sutvarkyta aplinka. Tiesiai kitoje upės pusėje yra Verslo trikampio pastatai

      Atsakyti
  2. Vaclovas Mikailionis says:
    10 metų ago

    Beje, pasivaikščioti po Žvėryną patarčiau jo rytine pakrante. Tuomet ypač pajusite gaivų Vėlijos-Neries tėkmės sukurtos energijos dvelksmą. Apie tai jau kalbėta ankstesniame skyrelyje apie upių dovanas. Visa rytinė Žvėryno pakrantė nuostabi. Deja, Seimo rūmams upių energetikos nė lašo. Galima manyti, kad okupantai gerai išmanė bioenergetiką, tad ir pastatė Aukščiausiosios Tarybos rūmus tokioje nykioje vietoje, kad Tautos atstovai būtų alinami ir varginami…

    Atsakyti
  3. Algirdas says:
    10 metų ago

    Nuoširdžiai dėkoju Autoriui už tikrai reikalingą informaciją jaunimui ir visiems vilniečiams- tikrai nuostabu žinoti, kokiais mūsų tautiečių sukurtais ir prisitaikytais gamtovaizdžiais vaikštai. Ačiū , nuoširdus Tyrinėtojau, būtinai išleiskite knygelę- kad dar ilgiau išliktų Jūsų taip reikalingi rašiniai.
    Pagarbiai

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Vilnius, Šnipiškės, Veprių g. 8 | A. Stabrausko nuotrauka

A. Stabrauskas. Išėję Vilniaus Šnipiškių mediniai namai: 1. Veprių g. 8

2023 09 08
Neries tyrimas | darnugroup.lt nuotr.

Neries būklė gera, bet yra nerimo ženklų

2023 07 18
Vilnius, Žvėrynas, Vytauto g. 29 | A. Stabrausko nuotrauka

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (23): Vytauto g. 29 (II dalis)

2023 05 24
Vilnius, Žvėrynas, Vytauto g. 29 | A. Stabrausko nuotrauka

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (23): Vytauto g. 29 (I dalis)

2023 05 17
Vilnius, Šnipiškės, Saracėnų g. 1| A. Stabrausko nuotrauka

A. Stabrauskas. Vilniaus Šnipiškių senieji mediniai namai. Padėtis 2015 m. (5. Saracėnų g., 1-oji dalis)

2023 03 07
Šnipiškių gatvė | vilnius.lt n

Šnipiškių pertvarkai – tarptautinės varžytuvės

2023 02 19
Vilnius, Žvėrynas, Vytauto g. 27 | A. Stabrausko nuotrauka

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (22): Vytauto g. 27

2022 12 17
Vilnius, Šnipiškės, Daugėliškio g. 23 } A. Stabrausko nuotrauka

A. Stabrauskas. Vilniaus Šnipiškių senieji mediniai namai. Padėtis 2015 m. (4.  Daugėliškio g.)

2022 12 12
Vilnius, Šnipiškės. Kintų g. 4: namo fragmentas.

A. Stabrauskas. Vilniaus Šnipiškių senieji mediniai namai. Padėtis 2015 m. (3. Krokuvos, Kintų ir Veprių g.)

2022 12 11
Tiltas per Nerį | sumin.lrv.lt nuotr.

Prasidės A. Meškinio tilto per Nerį tvarkymas

2022 11 13
Rodyti daugiau

Naujienos

Ukrainos gynėjos | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

Ką reiškia ir ko verti Rusijos pasirašyti susitarimai

2023 09 11
Namas su terasa | pixabay.com, Monikos nuotr.
Gamta ir žmogus

Patarimai norintiems įsirengti lauko terasą

2023 09 11
Oro uostas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Gamta ir žmogus

„Lufthansa“ didina skrydžių iš Vilniaus dažnį

2023 09 11
pixabay.com, Firmbee nuotr.
Gamta ir žmogus

Kad išmanieji prietaisai tarnautų ilgiau

2023 09 11
Pinigai | Pixabay nuotr.
Lietuvoje

Ką verta žinoti norintiems pasiskolinti?

2023 09 11
Pinigai | pixabay.com nuotr.
Lietuvoje

Lietuviai vaikams kišenpinigių negaili

2023 09 10
Kuo papildyti pavasarinį stalą?
Gamta ir žmogus

5 taisyklės, kaip maitintis vyresniame amžiuje

2023 09 10
Ukraina nugalės | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

Rusijos laukia neabejotinas krachas

2023 09 10

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Kažin apie J. Marcinkevičius. Kaip lenkų saugumiečiai sprendė „lietuvių klausimą“ okupuotame Vilniaus krašte
  • Rimgaudas apie D. Razauskas. Ką daryti, kai pavežėjas nekalba lietuviškai
  • Griežtas apie Z. Vaišvila. Jonas Ohmanas turės pasiaiškinti ir dėl finansų
  • Romas apie D. Razauskas. Ką daryti, kai pavežėjas nekalba lietuviškai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Ką reiškia ir ko verti Rusijos pasirašyti susitarimai
  • Patarimai norintiems įsirengti lauko terasą
  • „Lufthansa“ didina skrydžių iš Vilniaus dažnį
  • J. Marcinkevičius. Kaip lenkų saugumiečiai sprendė „lietuvių klausimą“ okupuotame Vilniaus krašte
Lininės rankinės Lininės rankinės Lininės rankinės

Kiti Straipsniai

A. Stabrauskas. Išėję Vilniaus Šnipiškių mediniai namai: 1. Veprių g. 8

by Dalia Antanina Rastenienė (Saulės arkliukų redaguotoja)
2023 09 08
1
Vilnius, Šnipiškės, Veprių g. 8 | A. Stabrausko nuotrauka

2023 m. kovo pradžioje Veprių gatvelėje vienukart buvo  nugriauti trys namai: Nr. 4, 6 ir 8.  8-asis namas, bent jau...

Skaityti toliau

Neries būklė gera, bet yra nerimo ženklų

by Ditė Česėkaitė
2023 07 18
0
Neries tyrimas | darnugroup.lt nuotr.

„Darnių iniciatyvų paramos fondas“ kartu su Lietuvos hidrobiologų draugija šiuo metu atlieka pirmąjį kompleksinį Neries upės tyrimą 24 km atkarpoje,...

Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (23): Vytauto g. 29 (II dalis)

by Dalia Antanina Rastenienė (Saulės arkliukų redaguotoja)
2023 05 24
1
Vilnius, Žvėrynas, Vytauto g. 29 | A. Stabrausko nuotrauka

Langai Pagrindinių langų puošyba tokia pati kaip ir jau anksčiau pristatyto kaimyninio namo Nr. 27. Dekoro elementai išliko ne visi...

Skaityti toliau

Skaitytojų nuomonės:

  • Kažin apie J. Marcinkevičius. Kaip lenkų saugumiečiai sprendė „lietuvių klausimą“ okupuotame Vilniaus krašte
  • Rimgaudas apie D. Razauskas. Ką daryti, kai pavežėjas nekalba lietuviškai
  • Griežtas apie Z. Vaišvila. Jonas Ohmanas turės pasiaiškinti ir dėl finansų
  • Romas apie D. Razauskas. Ką daryti, kai pavežėjas nekalba lietuviškai
  • P.Skutas apie Netekome baltų proistorės tyrėjos Jūratės Statkutės de Rosales
Kitas straipsnis
Septinioliktoji Lietuvos muzikų šventė pristato daug jaunų atlikėjų

Septinioliktoji Lietuvos muzikų šventė pristato daug jaunų atlikėjų

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt

   https://lazerineklinika.lt/ | https://sportsman.lt/ | Farming Simulator 22 mods | ETS2 Mods | FS22 Mods | FS22 mods download | kemi.lt | ATS Mods | Skyrybos internetu - skyrybos bendru sutarimu | fs22 mods | ATWINS | LIVIN parduotuvė | Grozionamaisfinksas.lt | https://zvejojam.lt | Darbo skelbimai | KlipShop | Kokybiškos tvoros | https://jarisink.com | Valgomojo stalai | ket testai | Interjero detalės

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai