I. Andrukaitienė. Sąjūdžio trisdešimtmečio misija

Birželio trečioji – Sąjūdžio įkūrimo diena. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje vykusiame intelektualų susirinkime buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri ir paskelbė žinią Lietuvai – pokyčiai prasideda. Sąjūdžio steigimosi banga nusirito per Lietuvą nešdama kitokio gyvenimo viltį. Tą permainų laukimo laikmetį įprasmino paprasti, aiškūs žodžiai: „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą!“

Nuo tos viltingos pradžios praėjo trisdešimt metų. Ar šis valstybės kūrimo laikotarpis atnešė tuomet puoselėtų vilčių išsipildymą? Dažnai girdimas retorinis klausimas „Ar už tokią Lietuvą kovojome?“ jau yra ir pats atsakymas – ne, ne už tokią. Perfrazuojant V. Šekspyro „Hamlete“ pasakytus žodžius, su nuoskauda tenka ištarti – „kažkas negerai mūsų karalystėje.“ Prieita riba, kai nebegalima ramiai iš šalies žiūrėti į tai, kas vyksta su mumis.

Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas, kuris vyks šį sekmadienį, 2018 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, vėl turėtų tapti išeities tašku naujam judėjimui, kurio radimosi laukiama seniai. Nebeužtenka pavienių kalbėjimų. Jie yra pasmerkti likti siauresniame ar platesniame bendraminčių rate, jų įžvalgos apie tikrąją šalies būklę nepasiekia tų, nuo kurių priklauso sprendimai valstybėje, o jei ir būna išgirstos, tai į jas tiesiog nekreipiama dėmesio.

Šalies likimu susirūpinusi visuomenės dalis – pilietiškai aktyvūs kultūros, mokslo, verslo atstovai – didžiuosiuose miestuose jau yra susitelkę. Pastaraisiais metais įkurti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos forumai.

Forumas – tai sambūris, pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – gaivinti valstybinę savimonę, ugdyti politinę lietuvių tautą, priminti, koks yra tautos vaidmuo iškilusių valstybės išlikimo iššūkių akivaizdoje.

Forumai yra paskelbę savo Deklaracijas, kuriose pateiktas kritiškas valstybės būklės vertinimas, įvardinti geopolitiniai pavojai, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pavojai yra ne tik išoriniai. Vilniaus forumo Deklaracija atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš didžiausių vidinių grėsmių – visuomenės intelektualinis ir moralinis sąstingis. Kas atsitiko, kad, atkūrę valstybės nepriklausomybę, nesugebėjome jos išlaikyti, kad Lietuva ėmė dvasiškai ir fiziškai nykti? Kas buvo pražiūrėta?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pasakyta – „Lietuvos valstybę kuria Tauta.“ Deja, tauta, kuri ir yra tikrasis suverenas, jau seniai savo konstitucinę misiją yra perleidusi valdžiai. Ar ne per ilgai Tauta lyg podukra tūno nuošalyje, nustumta ir nevertinama gūžiasi valdžios šešėlyje? Laikas pasikeisti vaidmenimis ir susigrąžinti savo konstitucinį statusą. Atėjo metas tautos, o per ją – ir valstybės atsinaujinimui.

Atėjo metas pasakyti tiesą apie pražūtingą, sveiku protu nesuvokiamą Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, deklaruojančią „globalią“ – pasauliui „atvirą“, išsivaikščiojančią „atvirų durų“ Lietuvą, Europai dosniai dalijančią savo protus ir darbo rankas. Iš esmės tai yra išvalstybinimo strategija, kurią privalu kuo greičiau stabdyti.

Atėjo metas kurti tokią Lietuvos ateities viziją, kuri užtikrintų tautos ir valstybės išlikimą. Valstybės, kuri išdrįstų aiškiai įvardinti savo vietą Europoje. Ir valstybės, kuri pagaliau atsigręžtų į savo žmogų, kurioje žmogus būtų nelygstama vertybė, o ne valdžiai po kojomis besipainiojantis kliuvinys.

Todėl Sąjūdžio trisdešimtmečio paminėjimas, kurį organizuoja Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas ir Vilniaus Forumas, turi tapti nauju postūmiu telktis, būti naujo tautos judėjimo – Tautos Forumo kūrimosi pradžia, pažymėta viltingų žodžių: „Su Sąjūdžio idėjomis už Lietuvą.“ Judėjimo, kuris grąžintų Tautai jos prarastąją misiją – valstybės kūrimo pareigą.