Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis.
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.
Tai Sigito Gedos eilutės iš eilėraščio „Giesmė apie pasaulio medį“, kuriomis poetas tarsi nukelia mus į paslaptingą ir didingą protėvių pasaulį. Nuo seniausių laikų medis buvo ypatingas mūsų kultūroje ir pasaulėžiūroje. Prie medžio prisiliečiam per mitą, tautosaką, poetų, rašytojų tekstus. Poetams medis, gamta – įkvėpimo šaltinis. Senosios kartos žmonių psichologijoje buvo likę nemaža mitologinio gamtos reiškinių suvokimo. Gamta žmogui atrodo gyva, jaučianti kaip žmogus.
Sprendžiant iš giliai įrėžtų pėdsakų lietuvių mitologijoje, pagoniškuose tikėjimuose, tautosakoje, peršasi neginčijama išvada, jog Lietuvos miškai yra žmogaus būtyje turėję didelę reikšmę. Iš vienos pusės žmogus miško baiminosi, jis vengė ir girion toli įžengti. Ilgai dar jo sąmonėje iš girios gilumos pamiškėn galėjo pasirodyti kenkiančios dvasios, laumės, ar piktos raganos. Bet žmogus girią visada ir brangino.
Dideli girių masyvai, kaip nupiešė 19 amžiaus pirmosios pusės lietuvių istorikas S. Daukantas, žmogui teikė visokeriopos naudos. Iš tošių, žievių, šaknų ir vyčių pynėsi ir siuvo namų rakandus: rėčius, sėtuves, pintines, krepšius. Iš liepos lunkų žmonės gaminosi apavą, vijosi virves. Iš beržų ir klevų sulą varvino. Miškas lietuviui buvo reikalingas. Bene plačiausiai žinomas „Būde“ S. Daukanto nupieštas senovės Lietuvos girių romantinis peizažas: „Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias <…>, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo <…>, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. <…> Liemeningos eglės, pušys, glėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys (skaičiuojantys), savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys“. Būtent tokios girios buvo mėgstamiausia lietuvių vieta.
Senosios kartos žmonių psichologijoje buvo likę nemaža mitologinio gamtos reiškinių suvokimo. Nenuostabu, jog visą gyvenimą praleidę gamtoje, senoliai tapo tikri gamtos vaikai, linksmi ir nerūpestingi, naiviai tikintys monais, laumėmis ir miškiniais. V. Krėvės „Skerdžiaus“ personažui Lapinui taip ir atrodė, kad visa gamta – dievybė, kad mirties nėra, o yra tik susiliejimas su gamta: „įeini, būdavo, girion, lyg visai kitam pasauly atsiduri, paslaptingame, net kūnas pagaugais nueina: ramu ir gūdu, lyg kažkokiuose užburtuose rūmuose“. Gamta žmogui atrodo gyva, jaučianti kaip žmogus. Taigi V. Krėvė perteikė pirmykštį pasaulio suvokimo vientisumą, kur neskiriama gyva nuo negyva. Anot literatūrologo A. Zalatoriaus, V. Krėvė žavėjosi „iš žilos senovės, iš mitų, magiško tikėjimo išaugusiu pasaulėvaizdžiu“.
Ir šiandien, regis, bežodis ilgesys plevena visoje gamtoje. Jis nebyliai prašo būti atskleistas, išreikštas žmogui įprasta forma. Nesvarbu, obelis, liepa, klevas, kopų eglė ar bevardis kranto medis. Juose visuose dar slypi kažkas bendra ir paslaptinga. Todėl mums jų ir trūksta, todėl jų ir ieškome, kai kažkur giliai giliai kirba tuštumos jausmas. Tokiomis akimirkomis atveriame širdį šerdžiai…
Argi mes visi nepasijuntame geriau, atitrūkę nuo savo kompiuterių, televizorių betoninėse dėžutėse ir asfaltine mirtimi aplietų miesto gatvių? Gamta tėra trumpalaikė akimirka, poilsio sekundėlė. Medis juk skleidžia galias. Atskiros medžių rūšys, kaip ąžuolas, liepa, šermukšnis, eglė, jovaras yra ypatingos galios. Medžių visuma – giria, miškas, gojus pavienių medžių stiprybę kaupia ir jungia į vieną didžią visumą. Todėl žmogus pirmiausia prisiliečia prie medžio. Medis įrėmina žmogaus buvimo pradžią ir pabaigą. Iš jo gaminamas lopšys ir karstas. Šiais simboliais savaip įprasminama žmogaus būtis. Tik medis, mediniai gaminiai žmogų sieja su gamtiškąja tikrove.
Žmogaus ir tautos kančią atsimena medis. Ąžuolas – istorijos liudininkas. Jis daug matęs ir girdėjęs, ištikimai saugantis protėvių atminimą. Jei tik jis prakalbėtų! Bernardas Brazdžionis jautriai kreipiasi į medį: „Ak, kiek kartų, kaip maldoj, šlamėjot, / ašarą ištraukę iš širdies“. Ne veltui tautos atmintis siejama su medžio kantrybe. Tik per Pasaulio medį visata suvokiama kaip nedaloma visuma. „Viršūnėj – žvaigždės, / O ant šakelių / Vaikai ir paukščiai / Giesmeles gieda“, – įspūdingai Leonardo Gutausko vaizduojamas medis eilėraštyje „Tegu išauga šviesiausias medis“ primena Gyvybės medį, kurio viršutinėse šakose paprastai yra saulė, mėnuo ir paukščiai. Šis garsus lietuvių rašytojas ir tapytojas labai domisi lietuvių mitais, tautosaka.
Anot mitologo Norberto Vėliaus, „Šitaip archaiškai suvokta pasaulio struktūra dažniausiai buvo reiškiama Pasaulio medžio įvaizdžiu, kuris itin populiarus lietuvių verpsčių, kraitinių skrynių puošyboje, įvairiausių žanrų tautosakos kūriniuose (mįslėse, dainose, oracijose, pasakose, užkalbėjimuose). <…> Trinaris pasaulio modelis tam tikru mastu reiškė ir mūsų protėvių požiūrį į gyvenimą bei mirtį. Mirtis ir gyvenimas buvo įsivaizduojami kaip nepertraukiamos pasaulio raidos grandys“.
Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Ne žemę po liepa radau“ akcentuojama liepa – baltų pasaulėjautoje likimo deivės Laimos medis. Eilėraštyje ryški liepos ir motinos paralelė: liepa – gyvybės reiškėja, motina – gyvybės dalintoja. Šis eilėraštis tarsi dangaus ir žemės sąjunga, tarp kurių yra žmogus ir gyvenimas. Medis – tarpininkas. Bet medis ne tik daug matęs, bet ir nemažai iškentęs. Žinoma, jog, pradėjus kirsti šventąsias lietuvių girias, miško dievybė Medeinė ilgai dar apsiverkusi sakydavo: „Lietuva yra miškuose! Kirskit miškus; iškirsite miškus – nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!..“
Skaudu ir liūdna darosi prisiminus V. Krėvės veikėjo Lapino sielvartą: „Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi <…> kad tokį medį sunaikei. <…> Jau kai žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko negaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyvenus!“. Netekęs medžio, Lapinas praranda ir gyvybines jėgas. Jo požiūris į medį, aplinkinį pasaulį, šių dienų jaunimui graži pamoka. Juk ne kiekvienas žmogus taip giliai myli gamtą, taip išgyvena dėl jos.
Visgi ką jaučia 21 amžiaus žmogus žiūrėdamas į kertamus miškus? Argi jau seniai susitaikėme su „naujais laikais“? „Dabar, kai į savo miškus, o ir visą gamtą žiūrime materialistiniu žvilgsniu, kai medžiai jau siejasi tik su kubiniais metrais medienos skirtos lentoms arba rąstams, kai iš jų pasitraukė protėviai ir dievai bei visas šventumas – kas besujungs mus vienus su kitais, kas teiks galių? <…> Medžiai nemoka išrauti šaknų ir bėgti ten kur geriau. Tvirtai suleidę šaknis į protėvių žemę jie nebyliai primena kur yra tikrasis pasaulio centras laukdami mūsų pastangų bei atsakomybės, kad vėl per savo šaknis ir šakas galėtų apreikšti dievų ir protėvių kalbą“, – su nerimu klausia ir kartu ieško atsakymo etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.
Senolių ir tankių girių jau nebėra. Bet ir šiandien gyva jų dvasia. Žmogaus širdy ir medžio šerdy įrašyta praeitis. J. Degutytės tekste dar gyva viltis: „Ąžuolai ąžuolai – ar atkelsit vartus / Man į savo pasaulį, žaliaskliautį ir gyvą?“.
