Legendiniam poetui Rimui Burokui šiandien būtų sukakę 65-eri (nuotraukos, video)

Legendiniam poetui Rimui Burokui šiandien būtų sukakę 65-eri.  Sovietinio saugumo persekiotas  kalintas ir 1980 08 10 d. Vilniuje nužūdytas R. Burokas gimė 1953 m. balandžio 21 d. Alytuje.

R. Buroko eilėraščiai plito rankraščiais. Po mirties, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo išleistos dvi knygos: 39 eilėraščiai (Kaunas. Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 m.) ir (Ne)gyvenimo fragmentai: eilėraščiai, šviesraščiai, prisiminimai (Kitos knygos, 2008 m.).

Poeto 65-ečiui Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą. Parodoje paviešinti  dokumentai iš Archyvo saugomos kalinio asmens bylos, LSSR KGB Alytaus rajono skyriaus pranešimų apie R.Buroką ištraukos.

Taip pat galima susipažinti su buvusios poeto žmonos Silvijos Kurienės asmeninio archyvo nuotraukomis bei išsaugotais R.Buroko eilėraščių rankraščiais.

Pristatydamas virtualią parodą Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis rašo:

„Nors oficialiuose dokumentuose R. Buroko vardas įrašytas Raimundas, tačiau ir jo artimieji ir jis pats save nuo mažens vadindavo Rimu.

Jau besimokydamas Alytaus 2-osios vidurinėje mokykloje 1972 m. R. Burokas pateko į Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos akiratį.

Kaip vienas ryškiausių hipių judėjimo aktyvistų Alytaus mieste, jis buvo „profilaktiškai auklėjamas“ saugumo darbuotojų, tačiau tokios „priemonės“ kūrybingo, į literatūrą pasinėrusio jaunuolio nė kiek neišgąsdino.

Jis ne tik neatsisakė savo „klaidingų pažiūrų“, bet ir, kaip rašoma saugumiečių pranešimuose, „pradėjo burti aplink save bendraminčius“.

Po ne vienam karinės tarnybos sovietų armijoje vengusiam tų laikų jaunuoliui įprastos „komandiruotės“ psichiatrinėje ligoninėje, klajonių po įvairius Sovietų Sąjungos miestus bei kraštus, R. Burokas apie 1974‒1975 m. atvyko į Vilnių ir sėkmingai įsiliejęs į bohemišką sostinės gyvenimą, greitai įgijo autoritetą tarp neformalaus jaunimo.

Nei kūryboje, nei bendraminčių diskusijose nereikšdavęs nepasitenkinimo egzistavusia santvarka, bet ignoruodamas tuometes gyvenimo normas, įtakodamas kitus jaunuolius bei „vesdamas juos iš kelio“, jis tapo didele problema komunistinės moralės sergėtojams bei sovietinių represinių struktūrų pareigūnams.

Laisvūniškas gyvenimas poetui kainavo brangiai. 1977 m. vasarą atleistas iš pakuotojo pareigų Respublikinėje knygų bazėje jis nebegalėjo rasti jokio kito darbo.

Susidarė uždaras ratas: bandant įsidarbinti būdavo reikalaujama pateikti gyvenamosios vietos registraciją liudijusius dokumentus, bandant registruoti gyvenamąją vietą ‒ reikalauta dokumentų „iš darbovietės“.

Nuo 1978 m. prasidėjo nuolatiniai milicijos sulaikymai bei grėsmingi įspėjimai dėl būtinybės keisti gyvenimo būdą.

1979 m. gruodžio mėnesį R. Burokas buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjime Nr. 1 (Lukiškių kalėjime), o 1980 m. vasario 27 d. nuteistas pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 240 straipsnio pirmąją dalį „už sistemingą valkatavimą“ vienerių metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Bausmę atliko Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos darbų kolonijoje Nr. 15 (Pravieniškėse).

1980 m. rugpjūčio 10 d. R. Burokas mirė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos reikalų valdybos Respublikinėje ligoninėje (Vilniuje) iki bausmės atlikimo laiko pabaigos likus mažiau nei trims mėnesiams.

Kalinio asmens byloje išlikę medicinos darbuotojų įrašai byloja, kad mirties priežastis ‒ staigiai prasidėjęs plaučių uždegimas ir dėl šio uždegimo susidaręs plaučių bei širdies nepakankamumas.

Nelengvas buvo ir Rimo Buroko literatūrinio palikimo kelias. Pirmi bandymai 1981‒1982 m. įtraukti keletą jo eilėraščių į jaunųjų autorių kūrybos almanachą pasibaigė skandalu.

Pirmą kartą keli eilėraščiai išspausdinti 1988 m. savilaidos mėnraščio „Sietynas“ antrame numeryje, o pirmą kartą oficialiai R. Buroko eilės buvo paskelbtos tik 1989 m. pradžioje, žurnale „Jaunimo gretos“.

1992 m. išleista pirmoji nedidelė Rimo Buroko poezijos knyga „39 eilėraščiai“.

„Rimo Buroko likimas žymi kelią visos generacijos, subrendusios istorijos prietemose, bet nepanūdusios derėtis su rutina, ‒ rašė poetas, publicistas Liudvikas Jakimavičius, mėnraštyje „Sietynas“ pristatydamas R. Buroko kūrybą. ‒ Raišioti prie lovų durnanamiuose, paragavę kalėjimo druskos, tampyti po saugumo ir milicijos poskyrius, mušti ir niekinti, jie išsaugojo savo poezijai tyrą ir skaidrią dvasią, apimtą elegiško liūdesio, be kristalo pagiežos ir neapykantos“.

+  +  +

Ruduo prasideda šešėlių šventė
aš vėl tikėsiu, mylima, sapnais,
Kai stogus vėtra nuneša ir krenta
ant visko, lapai, jau pilni namai…
Kaip žmonės miršta – krėslas ir rojalis
kai žmonės rauda atviri langai
Alėja vejas moteris vualį
maištingoje agonijoj daiktai…
Ir baigiantis šešėlių karnavalui,
Nakties alėja eina naujas Po,
O mėnesiena tokia pat išbalus,
Jai gerklę perkando
vampyriškas ruduo

1978

+  +  +

Tau miegant nusvirusią ranką
pro šimtmetį glausiu ir glausiu
tuščių ir bemiegių naktų
kai miestuos užges visos šviesos
ir mes nebebūsim kartu,
šimtmetį visą naktų
tau ranką šešėliu lytėsiu

+  +  +

Ak skurdas subtiliai išgraviruos
anksti veide vienatvę ir raukšles,
Ir kai rudens saulėlydis žėruos,
lyg pranašystė pro nuogas šakas,

Tame peizaže visas būsiu aš:
nuogų miškų tamsėjanti kančia
lydės, kai ant kalvos užkas
mane, taip subtiliai išgraviruos
veide vienatvę, ilgesį, raukšles,
ak, skurdas…
kaip rudens gamta…

… o virš manęs tik gūdūs spalio medžiai
aš kūdikiu bandau aprėpti mirtį
kas esat jūs, o liūdesiai beveidžiai
manęs maldaujantys tik vieno
prisiminti