1 dalis čia
Albina Bunevičiūtė-Aušrelė (1949 – 1950-10-04)
Albina Bunevičiūtė-Aušrelė, buvusi gimnazistė ir seminarijos studentė, 1949 m. liepos 7 d. pasirinko tapti partizane, atsisakydama legalaus gyvenimo.
Po dalyvavimo kovinėse operacijose ir kaip ryšininkė, palaikydama ryšius tarp Dainavos ir Tauro apygardų, ji patyrė sunkius partizanavimo metus, susirgo, tačiau tęsė kovą už Lietuvos laisvę.
1950 m. sausio 16 d. buvo suimta sovietinių represinių struktūrų, tardyta ir nuteista mirties bausme, kuri įvykdyta spalio 4 d. Istorikai pabrėžia jos išskirtinį drąsos ir pasiryžimo pavyzdį bei svarbą moterų partizanų istorijos tyrimuose, pabrėždami, kad jos dienoraščiai atskleidžia ne tik kovos motyvus, bet ir psichologinę būseną partizanavimo metu.
Tyrinėtojas Bonifacas Ulevičius (1997): „Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje <…> įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas.
Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. <…> Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę.“
Bonifacas Ulevičius pirmasis „Laisvės kovų archyve“, Nr. 20 1997 m. paskelbė Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės dienoraštį, suradęs Lietuvos ypatingajame archyve.
Tame pačiame leidinyje gana išsamiai aprašo Jono Valatkos-Kardo ir Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės įvykdytą kovinę operaciją Prienuose, kai buvo nukautas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas (Bonifacas Ulevičius. 1997. „Jos mylėjo tėvynę“, p. 5–11).
To įvykio liudytojas ir partizanų pagalbininkas Kęstutis Lakickas „Laisvės kovų archyve“, Nr. 26 dar papildo kovinės operacijos vaizdą („Amžina šlovė didvyriams! (Jis ėjo mirti)“, p. 61–63).
Tyrinėtojas Vytautas Juodsnukis (2011): „1948 metų birželio 28 dieną Prienų MGB čekistai ir karinio dalinio kareiviai netikėtai apsupo Birštono valsčiaus Vaitiškių kaimo gyventojos Julijos Bendaravičienės sodybą. <…>
Peršauta galva, be sąmonės Vincas Mažeika-Mindaugas nukrito ir čekistai jį suėmė gyvą. <…> 1948 metų rugsėjo 8 dienos apklausos metu Mažeika prisipažino: <…> „1948 metų gegužės 20 dieną Kardo motina Damicelė Valatkienė man ir Beinaravičiui-Gintarui sakė žinantį žmogų, kuris turi paslėpęs rankinį kulkosvaidį.
<…> Birštono valsčiaus karo prievolininkų stalo viršininkas Vincas Bunevičius daro partizanams fiktyvius dokumentus. Jo duktė – Gintaro panelė.“ Prienų MGB čekistai sukurpė baudžiamąją bylą, kurioje buvo teisiama 30 asmenų. Vincą Mažeiką nuteisė 25 metams „pataisos darbų“ (p. 183, 184).
Vytautas Juodsnukis knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ pateikia ir žinias, kad Juozas Beinaravičius-Gintaras žuvo 1949 m. kovo 8 d. (p. 288), o su juo viename bunkeryje buvusios Jono Valatkos motina ir žmona buvo suimtos. Jonas Valatka-Kardas nukautas 1949 gruodžio 20 dieną (p. 407).
Žuvus artimiausiems bendražygiams, Albina Bunevičiūtė-Aušrelė taip pat netrukus iškeliavo į amžinybę. 1950 m. sausio 16 d. buvo suimta Paverknių kaime (dabar Birštono savivaldybės teritorija), esančiame vos už keleto kilometrų nuo jos gimtinės Bučiūnų kaime ir Nemajūnų, kur lankė pradžios mokyklą su būsimaisiais šio krašto partizanais.
Netoli ir Jieznas, kur mokėsi gimnazijoje – šį Aušrelės gyvenimo faktą tyrinėdama archyvus nustatė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos vyr. istorikė Dalia Urbonienė. Tardyta ir teista Prienuose. 1950 m. balandžio 18 d. jai buvo paskirta aukščiausia bausmė – mirties nuosprendis, kuris įvykdytas 1950 m. spalio 4 d. Vilniuje. Palaikai nesurasti iki šiol.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės atminimas buvo deramai įamžintas, jai suteiktas Lietuvos laisvės kovotojos teisinis statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 2008 m. ji buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės atminimas įamžintas ir partizanams pagerbti skirtuose paminkluose Jiezne, Šilavote, Kryžkalnyje.
2025 m. gegužės 9 d. jos pavardę Birštono paminkle iškalė skulptorius Robertas Ožalinskas, šį įamžinimą sumanė ir lėšas skyrė šių eilučių autorė Rita Pauliukaitienė. Dokumentus parengė ir Birštono muziejus, kuriam vadovauja Simas Matulevičius ir Birštono savivaldybė, kurios sprendimas (2025-04-24 Nr. (6.17.Mr.)-SR-0400) buvo patvirtintas merės Nijolės Dirginčienės parašu.
Literatūra
Bunevičius Antanas. 2008. „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
Bunevičiūtė Albina-Aušrelė. 1949. „Dienoraštis“. In: LYA, f. K-1, ap. 58, b. 37311/3, t.1, l. 287.
Ektytė Vilma. 2019. „Moterys Lietuvos partizaniniame kare 1944–1953 m. (LYA)“. Virtuali paroda. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
Girdenis Povilas. 2023. „Moterys ir partizaninis karas“. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
Juodis Darius. 2021. „Moterys partizanės“. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
Juodsnukis Vytautas. 2011. „Suvalkijos partizanų takais“. Kaunas: LPKTS.
Lakickas Kęstutis. 1999. „Amžina šlovė didvyriams! (Jis ėjo mirti)“. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
Staveckaitė-Notari Ramona, Tumavičius Andrius. 2023. „Moterys ginkluotoje rezistencijoje: Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities atvejis“. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
Ulevičius Bonifacas. 1997. „Jos mylėjo tėvynę“. In: čia [žiūrėta 2025-09-28].
(Pabaiga)
