2017 m., gruodžio 5– 2018 m., sausio 8 d., Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vieno eksponato parodoje bus galima pamatyti taip vadinamą 1747 m. leidybinį konvoliutą, kuriame paskelbti tėvo ir sūnaus Ruigių lietuvių kalbotyros veikalai.
LMA Vrublevskių bibliotekoje, saugomi du šio leidybinio konvoliuto egzemplioriai. Vienas iš jų paveldėtas su Vrublevskių bibliotekos rinkiniais, kitas surastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vykusiose ekspedicijose Karaliaučiaus krašte.
2017 metais, minime Reformacijos, kurios pradžia – 1517-ieji, 500 metų jubiliejų. Šio visuomeninio, religinio ir kultūrinio judėjimo dėka Renesanso epochoje tautų kalbomis kūrėsi ir plėtojosi raštija. Prūsijos kunigaikštystės, kur XVI a. buvo išspaudintos pirmosios knygos lietuvių kalba, valstybine religija buvo paskelbta liuteronybė. Bažnyčiose pamokslus sakyti bei giedoti buvo privaloma tikinčiųjų gimtosiomis kalbomis. Tai skatino maldų knygų ir religinių raštų lietuvių kalba leidybą.
1544 m., įsikūręs Karaliaučiaus universitetas tapo svarbiu lietuvių evangelikų liuteronų dvasininkų, kartu ir lietuvių raštijos darbuotojų rengimo židiniu. Šio universiteto absolventas – evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos kūrėjas – Danielius Kleinas 1653 m., išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką lotynų kalba „Grammatica Lituanica“.
Povilas Fridrichas Ruigys – kitas labai svarbus lietuvių kalbos gramatikos autorius, taip pat Karaliaučiaus universiteto absolventas, vėliau kelerius metus dėstęs šio universiteto Lietuvių kalbos seminare. Šis Mažosios Lietuvos kalbininkas gimė 1725 m., Valtarkiemyje, mirė 1781 m., Karaliaučiuje. Labiau žinomas jo tėvas Pilypas Ruigys (1675–1749) – pirmasis lietuvių liaudies dainų skelbėjas, Biblijos vertėjas ir giesmių autorius, – publikavęs nemažai veikalų, tarp kurių ir „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrimą“ vokiečių kalba bei „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną“. 1747 m., šie du veikalai, kartu su sūnaus Povilo Fridricho darbu „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys“, buvo išleisti Karaliaučiuje, Hartungo spaustuvėje.
Pilypas Ruigys – vienas iš labiausiai išsilavinusių ir veikliausių to meto Rytų Prūsijos lietuvių inteligentų, mokėjęs vokiečių, graikų, lotynų, hebrajų kalbas. Jo veikalas „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrimas“ yra pirmoji istorinė studija apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį. Autorius akcentavo lietuvių kalbos savarankiškumą, jos savitumą.
LMAVB RSS LK-18/10 | LMAVB nuotr.
Antrasis reikšmingas Pilypo Ruigio kalbotyros darbas – „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas“ – beveik dvigubai didesnis ir geresnis, nei 1730 m., Halėje, išleistas Fridricho Vilhelmo Hako žodynas.
Trečiasis leidybinio konvoliuto veikalas – Povilo Fridricho Ruigio „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys“ vokiečių kalba. Rengdamas šį darbą, P. F. Ruigys panaudojo tėvo surinktą medžiagą, rėmėsi anksčiau išleistu D. Kleino darbu, be to, ištyrė iki tol dar niekieno neaptartus dalykus: veiksmažodžių būtąjį dažninį laiką, būdvardžių bevardę giminę, taip pat aprašė lietuvių kalbos priegaides, detaliau suklasifikavo tarmes.
Tėvo ir sūnaus Ruigių kalbotyros darbai atkreipė vokiečių mokslininkų dėmesį į lietuvių kalbą, darė įtaką kitiems Mažosios Lietuvos kalbininkams. Jais naudojosi ir Kristijonas Gotlybas Milkus (1733–1807), kuris, iš esmės, tik papildęs Ruigių veikalus, toje pačioje Hartungo spaustuvėje 1800 m. išleido žodyną ir gramatiką.
