Č. Iškauskas. V. Biržiška: Okupacijos žaizdos neužgyja niekada…

Gal būsiu netaktiškas rašinėtojas, bet pastarojo meto Lenkijos vadovų vizitai į Lietuvą ir Lietuvos – į Varšuvą, tėra gerų kaimyninių santykių imitacija. Žinoma, kontaktai visada geriau negu atvira priešprieša. Pavyzdžiui, viltingai nuteikia net Šiaurės Korėjos lyderio žadamas susitikimas su JAV prezidentu. Nors neįtikėtina, kad amžini priešai staiga pasidarys puikiais bičiuliais…

Tokiuose vizituose ima ir pralenda oficialių atstovų mintys, kad nereikia kvaršinti sau galvos dėl buvusių istorinių konfliktų, bet būtina kurti mūsų šalių ateitį ant dabartinės platformos. Spekuliuojama ir raginimais vienytis ES spaudimui Vidurio Europos šalims, ir atspara Rusijos keliamoms grėsmėms.

Žodžiu, gyvenkime dabartimi ir ateitimi, o dar geriau – paremkime dabartinės Lenkijos vadovybės aspiracijas vaidinti svarbesnį vaidmenį senajame žemyne, jeigu senosios ES narės nesugeba sutelkti jėgų bendram darbui. Atrodo, Vilnių šie kvietimai „nupirko“. Prezidentė pabrėžė strateginio partnerio ypatingą vietą žemyne, premjeras – glaudesnio bendradarbiavimo būtinybę, Seimo vadovas, viešėjęs Varšuvoje, sutiko daryti viską, kad lenkų diasporai Lietuvoje būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos saviraiškai (pavyzdžiui, pietryčių Lietuvoje gyventojai matys net penkis Lenkijos TV kanalus).

Kitaip sakant, gerų kaimynystės santykių kamuoliukas vėl permetamas į Lietuvos rankas, o istorijos patyrimas – į šiukšlyną…

Kaip tik šiuo metu iš spintos išsitraukiau gerokai aptrintą, seno įrišimo knygelę – Viktoro Biržiškos „Neužgijusios žaizdos. Atsiminimai iš Vilniaus 1920 – 1922 m.“. Ji išleista 1936 m. tuomet Kaune aktyviai veikusios Vilniui vaduoti sąjungos (VVS). 1967 m. knyga sulaukė antrojo leidimo.

Ta proga priminsiu, kad, kaip rašo svetainė Istorineprezidentura.lt, Vilniui vaduoti sąjunga – visuomeninė organizacija, veikusi 1925–1938 metais. Ji įkurta 1928 m. balandžio 26 d. ir išformuota po 10 metų, lapkričio 20 d., kai sostinė vėl atiteko Lietuvai. VVS kėlė tikslą išvaduoti Vilniaus kraštą, pasitelkiant tik kultūrines, ne prievartines priemones. Sąjungos nariai rinko lėšas remti Vilniaus krašto lietuvių draugijas ir mokyklas, leido leidinius ir atsišaukimus, o jų šūkiai „O, Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“ ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ tapo tautos patriotizmo išraiška. Spalio 9-ąją Vilniui vaduoti sąjungos iniciatyva visoje Lietuvoje buvo minima Vilniaus gedulo diena. Nuo 1928 iki 1938 m. sąjunga leido žurnalą „Mūsų Vilnius“. XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje veikė 612 organizacijos skyrių, kuriuose buvo per 25 tūkst. narių ir 600 tūkst. rėmėjų (žmonių, kurie kaip simbolinį teisės į Vilnių ženklą turėjo Vilniaus pasus ir kasmet į jį klijavusių tam tikros vertės ženklelius). Vilniui vaduoti sąjunga daug prisidėjo išsaugant Vilniaus krašto lietuvių tautinį tapatumą.

Vienas iš trijų brolių Biržiškų joje aprašė savo vargus lenkų užimtame Vilniaus krašte, kai grįžo 1920 m. rugsėjo 30 d. kaip įkaitas, iškeistas į vieną bolševiką, kalėjusį Panevėžio kalėjime. Vilniuje jis išbuvo apie pusantrų metų, ne kartą buvo suimtas, tardomas, su broliu Mykolu apkaltintas tėvynės (?) išdavimu ir tik Tautų Sąjungai pareikalavus 1922-ųjų vasario 6 d. su kitais 32 lietuviais ir dviem gudais – iš viso 33 žmonės – išvežtas į Nepriklausomą Lietuvą. Pridursiu, kad Kaune jis nenutraukė savo vaduotojiškos veiklos, be to dėstė aukštąją matematiką, o atėjus naciams buvo Vilniaus universiteto profesorius, bet bėgdamas nuo sovietų pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. emigravo į JAV, kur 1964 m. sausio 27 d., sulaukęs beveik 78 metų amžiaus, mirė.

Beje, kaip rašė Alkas.lt, Biržiškų palaikai bus atskraidinti į Lietuvą šių metų liepos 10 d. ir kitą dieną perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje. Dėl visos perlaidojimo tvarkos susitarta Vilniuje vasario 20 d. Biržiškų giminaičių ir artimųjų susitikime su Lietuvos atstovais.

Bet grįžkime prie prisiminimų.

Tai baisus liudijimas. Juos rašydamas V. Biržiška rėmėsi B. Šėmio kronika „Vilniaus Gologota“ (Kaunas, 1930 m.), o daug tekstų buvo išspausdinta „Trimito“ žurnale – Tėvynės gynėjų leidinyje, kurį 1920 – 1940 m. leido Lietuvos šaulių sąjunga. Prisiminimų pradžioje rašoma, kaip 1920 m. rugpjūčio 30 d. po dviejų savaičių varginančios kelionės iš Petrapilio per Maskvą ir Smolenską 25 įkaitų būrys, tarp kurių buvo ir Kipras Petrauskas, kompozitorius A. Kačanauskas ir kiti, pasiekė Naujos Vilnios stotį. Juos lydėjo VČK (Visos Rusijos nepaprastosios komisijos) komisarai, tarp kurių būta ir vieno lietuvio Valiuko, ir visi giedojo tautinį himną. Bolševikai dar tik traukėsi iš Vilniaus, todėl reikėjo palaukti, kai jį užims Lietuvos kariuomenė.

Iškentėjęs bolševikų terorą – naktines kratas, kalėjimus, tardymus, badą, šiek tiek paviešėjęs tėviškėje Viekšniuose, V. Biržiška netrukus pakliuvo į naują pragarą – lenkų kontroliuojamą Vilnių. Imitavę sukilimą, lenkų aktyvistai tik ir laukė, kad L. Želigovskis J. Pilsudskio nurodymu įžengtų į Lietuvos sostinę. Tą spalio 9-osios rytą brolis Vaclovas iškeliavo link Kaišiadorių, o Viktoras ir Mykolas nutarė likti Vilniuje. Mieste vyko susišaudymai tarp lenkų „sukilėlių“ ir lietuvių kareivių. Apie 15 val. Lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir prasidėjo masiniai plėšimai bei žudymai. Kentėjo ne tik lietuviai: žydų spauda pranešė, kad apie 50 tūkstančių jų turėjo bėgti iš Vilniaus krašto.

Jau spalio 10 d. Vilniaus lietuviai pradėjo organizuotis ir išsirinko antrąjį laikiną Vilniaus lietuvių komitetą. Netoli Biržiškų buto Žvėryne, A. Mickevičiaus g., zujo lenkų šnipai, o netrukus Viktorui teko paragauti daboklės: lenkų žandarai atliko kratas Vilniaus gimnazijoje ir suėmė jį bei brolienę Br. Biržiškienę. Tai buvo ne vienintelis įkalinimas. Per pusantrų metų Vilniuje V. Biržiškai teko patirti keletą suėmimų, o lenkų šnipų ir provokatorių veiksmai nuolat žemino lietuvius ir kitų tautybių žmones.

V. Biržiška aprašo padėtį po mūšių ties Širvintomis ir Giedraičiais lapkričio antroje pusėje, kai pralaimėję lenkai, gavę paramą iš Varšuvos ir vietos lenkų aktyvistų (Tautų Sąjungos kontrolės komisija prastai atlikdavo savo pareigas), visiškai suįžūlėjo. „Ant L. Želigovskio lenkų kariuomenės durtuvų sudaryta „Vidurinės Lietuvos“ valdžia cenzūra pakeitė laikraščių konfiskavimu ir baudomis ligi 100 tūkstančių lenkų markių“, – rašo toliau V. Biržiška. Jis pasakoja įdomią istoriją apie buvusį dvarininką Feliksą Dzeržinskį, kuris, visą dvaro turtą perleidęs jo tarnautojams, po Spalio revoliucijos Rusijoje tapo aršiu bolševiku ir VČK pirmininku. Jis mano, kad F. Dzeržinskis bolševikų buvo nunuodytas…

Nuo lenkų kentėjo žydai ir gudai. Jie atsisakė būti renkami į Vilniaus lenkų seimą. Su gudų tautiniu komitetu buvo sudarytas bendras antirinkiminis frontas, o su Vilniaus krašto žydų sionistų kairiojo sparno lyderiais taip pat buvo susitarta rinkimus boikotuoti. Autorius išsamiai aprašo, kaip atskiri krašto valsčiai boikotavo rinkimus (juose balsavo tik 8 proc. lietuvių), tačiau kartu pabrėžia, kokių bausmių jie susilaukė už agitaciją prieš rinkimus…Nors Vilniaus lenkų seimas susirinko 1922 m. vasario 1 d., o jo prašymu vasario 24 d. Varšuvos seimas pritarė Vilniaus krašto prijungimui prie Lenkijos, dar sausio 13-ąją Tautų Sąjungos taryba Ženevoje, rašo V. Biržiška, nepripažino nei okupacinių rinkimų, nei lenkų seimo.

Už švietėjišką ir organizacinę veiklą dar keletą kartų pabuvęs už grotų V. Biržiška pagaliau 1922 m. vasario pradžioje, spaudžiant 25 laipsnių šalčiui, buvo deportuotas į Nepriklausomą Lietuvą. Vasario 7-ąją Kaune jį pasitiko su užsienio reikalų viceministras Petras Klimas, brolis Mykolas, Vilniaus krašto lietuviams remti komiteto, Tautų Sąjungos karo kontrolės komisijos nariai. Prasidėjo kitas svarbus etapas – Vilniaus krašto vadavimo iš lenkų okupacijos periodas.

***

Šią V. Biržiškos prisiminimų knygelę pristatau ne tam, kad godotume senas konflikto godas ir ręstume tarpusavio santykius ant senų nuoskaudų, o kad atmintume, jog istorija yra mūsų gyvenimo pagrindas ir ateities konstravimo modelis. Okupantas yra toks pat – ar jis sovietinis, ar nacistinis, ar lenkų. Tačiau nuolatinis keliaklupsčiavimas ir besaikis okupantų garbinimas menkina mūsų tautinę tapatybę ir ištrina lietuviško pasididžiavimo pradmenis.