Žaliosios Europos sostinės karūną metams panešioti gavęs Vilnius, panašu, pasiklydo tarp prioritetų. Miesto valdžia siūlo dvigubai didinti viešojo transporto bilietų kainas, patogiai nutylėdama, kad viešasis transportas yra ne verslas, o viešoji paslauga, ir kad tinklo plėtros bei kokybės kaštų perkėlimas ant finansiškai silpniausių miestiečių pečių su tvarumu nieko bendro neturi. Dar daugiau nepasitikėjimo siūlymo motyvais kelia ir už rankos pagauta manipuliacija viešaisiais ryšiais.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba svarstys, ar metinio viešojo transporto bilieto kaina nuo 310 eurų turėtų pakilti iki 480 eur. Trumpalaikių bilietų – dar labiau: nuo 0,65 Eur iki 1,25 Eur už pusvalandžio kelionę.
Praėjusią savaitę miestiečiai susirinko į protestą prie savivaldybės, išreikšdami pasipiktinimą tokiais ketinimais. Tačiau vietoje atviro dialogo išryškėjo įtarimų keliančios aplinkybės, vertos tikro detektyvo.
Vietoje komunikacijos – pasitikėjimą gniuždanti kompromitacija
Protesto metu aplink protestuojančių minią sukinėjosi ir bilietų branginimą palaikantys žmonės. Tame lyg ir nieko keisto ar blogo nebūtų, jei ne tai, kad kai kurie iš jų labai norėjo duoti interviu žiniasklaidai, o gavę progą pristatė ne savo vardais.
Moteris, prisistačiusi kaip Margarita, kalbėdama su žurnalistais svarstė, ar nepatenkinti žmonės nėra bedarbiai (suprask, jei ateini į protestą, tai tik todėl, kad neturi, ką veikti). Ji taip pat kvestionavo, kuo čia būti nepatenkintais – juk brangesni bilietai reiškia daugiau maršrutų, galbūt net ir į jos gyvenamąjį Vilniaus rajoną, o be to juk viešasis ne tik socialiai remtiniems turi būti, bet ir dirbantiems.
Ko nepaminėjo Margarita? To, kad jos tikrasis vardas yra Jekaterina. Ir kad ji užima vadovaujančias pareigas „JUDU” – savivaldybės įmonėje, atsakingoje už kainų siūlymą bei dabartinę viešojo transporto būklę.
Aplinkybės gal ir nebūtų išaiškėję, jei ne visuomenininkas Eduardas Kriščiūnas, kuris nufilmavo, kaip ši „Margarita“ aktyviai bando patraukti žiniasklaidos dėmesį.
Vos paaiškėjo, kad „JUDU” darbuotoja infiltravosi į minią „alternatyviam naratyvui” skleisti, iš gražaus Jekaterinos „LinkedIn” profilio dingo informacija apie darbovietę, o „JUDU” kolektyvą pristatančiame puslapyje nebeliko Jekaterinos. Įmonė puolė teisinti, kad Jekaterina viską darė savo iniciatyva, per pietų pertrauką ir nieko su įmonės valdžia nederino.
Norėtųsi tikėti… Jei ne dar vienas faktas, kurį netruko pastebėti „Fridays for Future” aktyvistai. Ta pati Jekaterina dar iki protesto skambino į tiesioginį radijo eterį tam, kad kaip eilinė gyventoja užduotų klausimą apie viešojo transporto plėtrą, o į klausimą sklandžiai atsakinėjo jos viršininkė – „JUDU” direktorė.
https://youtu.be/I31wwuHctfU?feature=sharedKas tai? Kolegiškas solidarumas, palaikyti vadovę sudėtingoje darbinėje situacijoje? Tik kam jį slėpti mėtant pėdas, keičiant vardus? O gal tai visgi senamadiška propaganda: dirbtinai sukurti įspūdį, kad valdžios iniciatyva turi palaikymą visuomenėje?
Skaidrumas yra bet kokios reformos auksinė taisyklė. Juo labiau kai kalbame apie viešąjį sektorių ir reformą, susijusią su miestiečių pinigais.
Šiuo atveju bilietų branginimą diskredituoja ir akiplėšiškai surežisuoti jos teisintojai, ir olimpinė ramybė atvejį ignoruojant tiek iš pačios įstaigos vadovės, tiek iš savivaldybės administracijos pusės.
Gal ne veltui sakoma, kad tyla – iškalbingesnė už tūkstančius žodžių.
Kainos aukštyn – solidarumas žemyn
72 % Vilniaus autobusų ir troleibusų naudotojų teigia neturintys automobilio. Vadinasi, viešasis transportas jiems yra būtinybė, be kurios galimybė keliauti į darbą, mokymosi vietą, renginius ar tiesiog susitikimus jiems tampa begalo apsunkinta (jei išvis įmanoma, žinant, kad ne viskas, ne visada ir ne visiems pasiekiama pėsčiomis ar dviračiu).
Didesnės kainos šią būtinybę gali paversti prabanga.
Kodėl tai turėtų rūpėti ir miesto valdžiai, ir tiems, kurie automobilį turi ir iš jo lipti nei nori, nei planuoja?
Viešasis transportas, taip pat kaip ir sveikatos apsauga ar švietimas, yra viešoji paslauga. Iš tokių paslaugų išlošia ne tik jas naudojantys, bet ir visa visuomenė.
Logika paprasta: daugiau viešojo transporto naudotojų → mažiau automobilių → mažiau spūsčių → daugiau efektyviai panaudoto laiko → mažiau oro taršos → mažiau ligų → mažiau valstybės išlaidų sveikatos priežiūrai → daugiau lėšų kitoms reikmėms. Grandinėles galima tęsti ir tęsti.
Viešosios paslaugos neturėtų brangti rinkos principais. Valstybės ir savivaldybės turi mechanizmus amortizuoti infliacijos poveikį – dengti išaugusius paslaugos teikimo kaštus didesnėmis subsidijomis, efektyvesniu valdymu.
Jei viešosios paslaugos brangsta, nukenčia mažesnes pajamas gaunantys gyventojai. Infliacija ir taip didina jų gyvenimo kaštus (maistas, būstas), tad papildomas viešų paslaugų brangimas tik dar labiau apsunkina kasdienį gyvenimą, o tuo pačiu gali užkoduoti ir paramos poreikio augimo galimybes.
Tvarumas prasideda nuo teisingumo
Be infliacijos savivaldybė ir jai pavaldi „JUDU” sprendimą didinti kainas grindžia ir poreikiu gerinti viešojo transporto kokybę. Pagrįstai sakoma, kad Vilnius turi įsipareigojimus pereiti prie netaršių transporto priemonių, plėsti maršrutus, tankinti reisus.
Su tuo negalima nesutikti.
Vilniuje kas antra kelionė vyksta asmeniniu automobiliu. To pasekmes jaučiame ir per oro taršos, ir per spūsčių statistiką, ir per nuolatinę laisvos parkavimo vietos medžioklę tiek daugiabučių kiemuose, tiek centre.
Tačiau kodėl persodinimą iš asmeninių automobilių reikia daryti dabartinių viešojo transporto keleivių sąskaita?
Tie, kas šiandien naudojasi viešuoju transportu yra mažiausiai kalti dėl įvardintų problemų. Kodėl jie turi būti finansiškai slegiami šių problemų sprendimu?
Ekonomikoje egzistuoja sąvoka „išoriniai kaštai“ – tai veiklos sąnaudos, kurios tiesiogiai neatsispindi produkto ar paslaugos kainoje. Pavyzdžiui, išlaidų už vaistus nuo oro taršos sukeltų ligų nematysime įtrauktų į dyzelinio kuro čekį. Taip pat nematome kainos, kurią visuomenė moka dėl triukšmo, avarijų aukų ar klimato kaitos sukeltų ekstremumų.
Valdžios vaidmuo – užtikrinti, kad šių kaštų neneštų visa visuomenė, o juos padengtų jų sukėlėjai. Turi galioti principas: teršėjas moka!
Kai daroma atvirkščiai, įsivyrauja klimato neteisingumas.
Ir šį neteisingumą aštrina ir žaliojo miesto komunikacija. Esame raginami asmeniniais sprendimais prisidėti prie ekologijos. Darome. Tačiau sistema vietoj apdovanojimo dar labiau apsunkina mūsų padėtį.
Kodėl nenorima girdėti, kad tvarumas reiškia ne tik aplinkosaugą, bet ir socialinį teisingumą?
Prioritetai ir valia
Teko girdėti, kad Skandinavijos šalyse, kai sninga, pirmiausia nuvalomi pėsčiųjų takai, o tik tada – gatvės. Logika paprasta: automobilio avarija reiškia turtinę žalą, bet paslydęs žmogus gali patirti sužalojimus visam gyvenimui.
Tokia pagarba žmogui ir supratimas, kas iš tiesų yra valdžios funkcija, būtina ir Lietuvoje.
Tarptautinės organizacijospavyzdžiui, „Greenpeace“, ragina Europos valstybes įvesti Klimato bilietą – įperkamo ir visą šalies viešąjį transportą apimančio abonemento sistemą. Vokietija ir Austrija jau tai padarė, įvairiausių mėginimų gausu ir kitų šalių regionuose ar miestuose. O Lietuvoje net nėra diskusijos šia tema.
Politikai galvoja apie kitus rinkimus, o ne apie ilgalaikę visuomenės gerovę.
Vilnius turi vienintelį meduolį spūsčių, taršos ir triukšmo mažinimui – viešąjį transportą. Šiuo metu valdžia pati jį verčia nevalgomu: kainų didinimas stiprina neteisingumo jausmą ekologiškiausiai besielgiančių vilniečių tarpe, o neetiška plano komunikacija didina nepasitikėjimą lėšų poreikio skaidrumu.
Tai turi liautis. Pasinaudodamas Europos žaliosios sostinės statusu Vilnius turi kalbėtis su nacionaline valdžia. Ieškoti kitų darnaus judumo finansavimo šaltinių. Peržiūrėti įmonių valdymą. Užtikrinti, kad lėšos ten būtų naudojamos maksimaliai efektyviai.
Jei prioritetas – miestiečių gerovė ir sveikata, sprendimai turėtų tai atspindėti. Kol kas matome priešingą situaciją: kainos aukštyn, pasitikėjimas – žemyn.
Autorė yra viešosios politikos analitikė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
Kai Savivaldybė ėmė siaurinti gatves, jos vadovai tiesiai pareiškė, kad automobilių eismą jie nori paversti nepatogiu – tam, kad žmonės daugiau naudotųsi visuomeniniu transportu. O dabar pabrangins visuomeninį transportą, kad paskatintų važinėti privačiu transportu ? Sakoma, jei nenori, kad komunistas tau nemeluotų, nieko jo neklausk. Gal Amerikos ambasada nebefinansuos puikybės paradų, ir tiesiog iš kažkur reikia gauti tam pinigų ?
Absoliučiai gėdinga ir apgailėtina situacija, ypač atsižvelgus į faktą, kad kainų didininas nepadidins surenkamų mokesčių kiekio…Raid.lt naudokitės ir neremkite plėšikų savivaldybėje.