
Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – gera proga pamąstyti apie tautos kelią į laisvę. Šiandien, kai samprotauti apie nusivylimą Lietuva tampa kone madinga, kai nuolat peršama mintis „ne už tokią…“ itin svarbu prisiminti ir suprasti bandymus valstybę kurti.
Lietuvos valstybingumas žlugo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Gindama prarandama nepriklausomybę tauta sukilo. 1794 metų Tado Kosciuškos sukilimaas pralaimėjo.
Užaugo nauja kartą ir 1831 m. kilo naujas sukilimas. Jis pralaimėjo.
Bet užaugo nauja karta ir 1863 sukilėliai vėl siekė laisvės. Sukilimas pralaimėjo.
Bet valstybės ir laisvės siekis nedingo. Užaugo nauja karta ir 1905 m. Vilniuje vykęs pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas aptarė Lietuvos valstybės atkūrimo kelią. Šio suvažiavimo dalyvių priimtame sprendime skelbiama, kad „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos). <…> Lietuvių suvažiavimas nutarė: reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“.
Dabar galima abejoti, ar šis sprendimas yra tapatus nepriklausomybės deklaracijai, tačiau carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją. Joje rašoma, kad „Lietuvos Taryba, būdama vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniuje vykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Toliau deklaracijoje rašoma, kad Taryba, kurdama Lietuvos valstybę prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos.
1918 m. vasario 16 d. paskelbiama Nepriklausomybės deklaracija, kurioje rašoma: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
1922 m. gegužės 15 d. išrinkti Lietuvos Steigiamojo seimo atstovai irgi paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje rašė, jog „Lietuvos steigiamasis seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, su etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.
1940 m. istorinis Lietuvos priešas vėl sunaikino Lietuvos valstybingumą.
Tautos atsakas 1941 m. lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Jo metu per Kauno radiją paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Joje teigta: „Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
1944 m. vasario 16 d. VLIK paskelbė savo programinę deklaraciją „Į Lietuvių tautą“. Joje teigiama, kad politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kuris paskelbė, kad „suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Sovietų Sąjungos, nei dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik savarankiškų valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas“.
1949 m. vasario 10-20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Joje rašoma: „Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, skelbia, kad LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovauja politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. <…> Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“.
1949 m. VLIK paskelbė Lietuvių chartą, kurioje teigta: „Valstybė yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Šios deklaracijos nebuvo žodžiai. Už jų idėjas žuvo Lietuvos partizanai. Partizanai kariškai pralaimėjo.
Bet užaugo nauja karta ir 1978 m. birželio 15 d. paskelbtas Lietuvos Laisvės Lygos iniciatyvinės grupės parengtas dokumentas, kuriame rašoma, kad „pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas“.
1989 m. vasarį Kaune vyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. Joje buvo priimta deklaracija, kurioje teigiama, jog „juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. <…> Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“
Ir galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nebepriklausoma valstybė“.
Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per kiek trumpesnį laiką nei šimtmetis bandė kurti valstybiningumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam nebėra, jog laisvės deglas užgesintas, jį vėl ir vėl įžiebdavo nenumaldomas tautos nepriklausomybės troškimas.
Ar tai nėra geriausias įrodymas, kad šiandienę Lietuva, kurioje užaugo nauja, laisvų žmonių karta, įveiks dabartinius sunkumus ir su nauja energija kurs savo valstybę.
Autorius yra politikas, psichoterapeutas, socialinių mokslų daktaras
Net pats taikiausias žmogus turi ribą, kurios peržengti niekam nevalia. Ją pažeidus, jo stuburas, kad ir buvo kiek susmukęs, lyg spyruoklė atsitiesia ir kažkas jame pažadina jo orumą ir nenuolankumą sau per daug leidžiantiems.
Puikus straipsnis
Geroausia ka teko skaityti apie Kovo 11-a.
Kodėl vis pakylama?
Yra ta dalis, kurios nesimato, kuriai neuždėsi grandinių, kurios neapgaus joks melas. Tai dvasia. Ji nemirtinga, amžina. Kūnai keičiasi, kaip medžių lapai, o ji išlieka – ta pati. Ji tik viena – bendra visiems – tikrasis AŠ.
Vienybė telydi.
AČIŪ!
Daug atsakymų kodėl pakylama rasite perskaitę pirmąjį “Aušros” numerio “Priekalba” (pratarmė) . Jį rasite epaveldas.lt Ji dabar vadinama Lietuvių tautos atgimimo manifestu. Tekstas baigiamas legendinėmis eilutėmis: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip prašvistų ir Lietuvos dvasia!“