Geriausia vieta gyventi. Gal vis dėlto Lietuva?

Gediminas Navaitis, www.lizinios.lt, www.technologijos.lt

Galima lažintis, kad devyni iš dešimties skaitytojų šio straipsnio pavadinimą supras kaip ironiją. Jie tiki nuolat skelbiamais tekstais apie siaubingą gyvenimą Lietuvoje. Tačiau tikėjimas ir faktai ne visada sutampa.

Žurnalas „International Living“ atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti gyvenimo kokybę įvairiose šalyse. Ji paprastai vertinama analizuojant ne įprastą BVP rodiklį, o bent keletą ekonomiką, kultūrą ir aplinką atspindinčių duomenų grupių. Minimame tyrime vertintas gyvenimo lygis, ekonomikos padėtis, gamtinė aplinka ir klimatas, pilietinės laisvės, saugumas, sveikatos apsaugos sistema, kultūra ir laisvalaikis. Iš viso tirtos 194 šalys.

Lietuva atsidūrė 22 vietoje. Pagal gyvenimo kokybę lyderės yra Prancūzija, Šveicarija, Vokietija – jos surinko 82-81 balus. Pirmąjį „kokybiškų“ šalių šimtuką baigia Rusija ir Kinija. Jos gavo 56-54 balus. Lietuvos balai – 73. Gerokai aplenkta Rusija, ne taip jau atsiliekama ir nuo Šveicarijos.

Kone kiekvienam socialiniam tyrimui galima prikišti tą patį – netinkami metodai, neįvertinti svarbūs faktai. Todėl nesunku numoti ranka ir į „International Living“ tyrimą.

Dar vieną gyvenimo kokybės tyrimą atliko JAV žurnalas „Newsweek“. Šįkart tirta šimtas labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių. Lietuva pateko į pirmąjį jų trečdalį. Ji yra 34 vietoje.

Požiūris į gerovę

Europos Komisija irgi domisi gyvenimo kokybe Europos Sąjungos (ES) šalyse. Jos užsakytuose tyrimuose nagrinėjamas ir subjektyvus pasitenkinimas, žmonių požiūris į savo gyvenimą. Tai vertinama tarsi mokykloje – nuo 1 iki 10 balų. Europos vidurkis yra 7 balai (studentai ir moksleiviai žino, kad tai reiškia – vidutiniškai). Tačiau yra šalių, kurių gyventojų pasitenkinimas gyvenimu artėja prie vertinimo „labai gerai“. Antai danų vidurkis – 8,6 balo.

Lietuviai savo gyvenimą įvertino vos daugiau nei patenkinamai – 6,3 balo. Sunku tikėtis geresnio balo krašte, kurio gyventojai, nepaisydami gana neblogų objektyvių gyvenimo kokybės rodiklių, yra tvirtai apsisprendę pirmauti neigiamo požiūrio į savo valstybę srityje. ES nerasime valstybės, kurios piliečiai, demokratiškai išsirinkę valdžią, vieningai nutartų, kad už ją blogesnės negali būti. Daugelis lietuvių taip pat sutaria, kad iš šios valstybės reikia emigruoti. Tiktų prisiminti ir tai, kad pagal žmonių, nusprendusių, jog gyvenimas visiškai nepakenčiamas, ir jį savanoriškai nutraukusių, skaičių Lietuva vienoje iš pirmų vietų.

Lyginimo psichoterapija

Neigiamai vertinantys gyvenimą Lietuvoje žmonės dažnai net nežino, koks jis svetur. Jie, kaip ir daugelis žmonių, mėgsta lyginti. Esame apsupti įvairių matavimo ir lyginimo priemonių. Mums nuolat siūlo įvairius lyginimo sąrašus – populiariausiųjų dešimtuką, politikų reitingus, šimtą pelningiausių bendrovių, penkiasdešimties turtingiausių žmonių sąrašą.

Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti imamės vertinti save ir valstybę. Niekas neverčia mūsų lygintis su tais, kuriems turime ko pavydėti. Pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą galime visiškai laisvai. Bet neretai kenčiame nuo nuolatinio lyginimo. Jį JAV psichologė R.Wolf pavadino „gretinimo karštlige“. Ši „liga“, kaip ir kitos, turi savus užkrato šaltinius. Svarbiausi iš jų:

•  dažniau lyginame save su tais, kurie turi daugiau nei mes, o rečiau – su turinčiaisiais mažiau. Net ir sunkiai besiverčiantis žmogus anksčiau ar vėliau sutiks turintį dar mažiau, bet tik retas apsidžiaugs: „Kaip man pasisekė, galėjau būti jo vietoje.“;
•  lyginame vienas savo savybes ar laimėjimus su kito žmogaus kitokiomis savybėmis ir laimėjimas. Lengva pasakyti: „Rūpinuosi šeima, stengiuosi gerai išauklėti vaikus, o kaimynas triskart skyrėsi, kas dieną girtas, bet jo namas didesnis.“ Tokių samprotavimų klaida yra jungtukas „bet“ ir naivi nuostata, kad vienos teigiamos savybės bus atlygintos kuo nors kitu.
•  savo tikrąjį gyvenimą lyginame su svajonėmis. Jeigu lyginsime savo gyvenimą su Napoleono ar kitos žymios asmenybės, bus sunku džiaugtis savo nepakartojamu ir vien dėl to įdomiu gyvenimu.

R.Wolf rašo, kad susirgus „gretinimo karštlige“ reikia įvertinti „ligos“ pavojus. Menkesnė „liga“, kai neprotingas lyginimas silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, jiems ir turi atitekti viskas, kas geriausia.“ Sunkesnė „liga“ – beprasmiškas lenktyniavimas su žmonėmis, kuriems mes visai nerūpime, kurie net nežino, kad esame, o vėliau bandymas kenkti kitiems, užuot rūpinusis savimi.

Nustačius „diagnozę“ reikia imtis „gydymo“ priemonių. Nuo kenksmingo lyginimo labiausiai gelbėja samprotavimas apie tai:

•  ką lyginame (laimę, šeimą, turtą ar žmogaus laimėjumų visumą ir už juos sumokėtą kainą);
•  kiek tikslus lyginimas (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tą, su kuriuo save lyginame);
•  ar lygindami pabrėžiame kito pranašumus, o savo trūkumus (akivaizdu, kad taip lygindami visada atrodysime menkesni).

Gana dažnai tai, kas tinka kalbant apie žmogaus psichologiją, tinka ir aptariant visuomenės psichologiją.

Buvo atlikti du tyrimai. Kokie jų rezultatai?

Pirmasis tyrimas. Studentai mėnesį nagrinėjo keturių didžiausio tiražo Lietuvos laikraščių straipsnius. Ieškota Lietuvos ir kitų šalių lyginimo. 87 proc. atvejų Lietuva lyginta su valstybėmis, kurių pozicija pagal žurnalą „Newsweek“ tyrimą yra aukštesnė.

Antrasis tyrimas. Apklausta 100 jaunų žmonių. Prašyta baigti sakinį „Lietuva, palyginti su šalimi X, yra…“ ir vietoj X įrašyti bet kokios šalies pavadinimą. 91 iš apklaustų asmenų įrašė šalį, pagal minėtą „Newsweek“ tyrimą esančią aukštesnėje vietoje, ir nurodė kokį nors Lietuvos valstybės tikrą ar menamą trūkumą.

Stiklinė gali būti puspilnė arba pustuštė. Abiem atvejais vandens joje tiek pat, bet gal maloniau manyti, kad ji puspilnė?